Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Richtig, — atsakė visi vienu balsu.

*** Dviejų debiutantų — obuolių vagių — pasišnibždėjimas ***

— Lizele, ar tu neabejoji? Tikrai nori šito?

— Žiūrėk, Rudi. Čia spygliuota viela ir tvora labai aukšta.

— Ne, ne, klausyk, užmesk maišą. Matai?

Taip, kaip jie.

— Gerai.

— Lipam!

— Negaliu!

Nesiryžta.

— Rudi, aš...

— Greičiau, Saumensch !

Stumtelėjęs Lizelę prie tvoros, Rudis užmetė ant vielos tuščią maišą, ir perlipę abu leidosi tekini prie kitų. Rudis įsikabarojo į artimiausią medį ir ėmė mėtyti obuolius žemyn. Lizelė apačioje rinko juos į maišą. Kai šis buvo pilnas, iškilo kita problema.

— Kaip mes dabar perlipsime per tvorą?

Problemą išspręsti padėjo Arturas Bergas. Jiedu pastebėjo jį lipant per tvorą kuo arčiau tvoros baslio.

— Čia viela stipresnė, — suprato Rudis.

Jis permetė maišą, liepė Lizelei lipti per tvorą pirmai, paskui perlipo pats ir nušoko greta jos tiesiai ant pariedėjusių iš maišo obuolių.

Prie jų stabtelėjo ilgakojis Arturas ir patenkintas pagyrė:

— Neblogai. Visai neblogai.

Kai visi grįžo į medžių slėptuvę prie upės, jis paėmė maišą ir davė Lizelei su Rudžiu tuziną obuolių pasidalyti.

— Gerai padirbėta.

Šiuo klausimu tai buvo galutinė jo išvada.

Tą dieną, prieš grįždami į namus, Lizelė ir Rudis per pusvalandį sukirto po šešis obuolius. Iš pradžių jie ketino pasidalyti obuoliais su savo namiškiais, tačiau tai buvo pavojinga. Jiems ne itin norėjosi aiškinti, iš kur jų gavo. Lizelė manė, kad galbūt galėtų pasakyti tik tėčiui, bet nenorėjo, kad jis manytų priėmęs nepataisomą nusikaltėlę. Taigi visus ir suvalgė.

Prie upės, toje vietoje, kur Lizelė mokėsi plaukti, jie sušveitė visus obuolius. Žinojo, kad gali būti blogai, nes nebuvo pratę prie tokios prabangos, bet vis tiek valgė.

— Saumensch! — plūdosi mama tą vakarą. — Nuo ko čia dabar tave taip vimdo?

— Tikriausiai nuo žirnių sriubos, — teisinosi Lizelė.

— Gali būti, — atsiliepė tėtis, kaip visada sėdėdamas prie lango. — Tikriausiai nuo jos. Man irgi truputį negera.

— Tavęs niekas neklausia, Saukerl, — atšovė ji ir tuoj pat vėl užsipuolė vemiančią Saumensch.

— Na? Kas yra? Ko prisišveitei, bjauri kiaule?

Lizelė neatsakė.

„Obuolių“, — laiminga pagalvojo Lizelė. Obuolių. Ir ji dar kartą išvėmė — kad sektųsi.

Arijų krautuvininkė

Jiedu stovėjo prie išbalintos sienos priešais frau Diler parduotuvę. Lizelė Meminger čiulpė ledinuką ant pagaliuko.

Jis ne per labiausiai trukdė Lizelei kalbėti ir ginčytis.

*** Kitas Lizelės ir Rudžio pokalbis ***

— Greičiau, Saumensch, jau dešimt.

— Ne. Dar tik aštuoni. Man liko dar du.

— Vis tiek paskubėk. Sakiau, kad reikia peilio.

Būtume perpjovę per pusę... Užteks, jau du.

— Gerai. Imk. Tik nepraryk.

— Ar aš tau panašus į idiotą?

Trumpa pauzė.

— Skanus, ar ne?

— Aišku, Saumensch.

Baigiantis rugpjūčiui ir vasarai, ant žemės jie rado vieną pfenigą. Tikras džiaugsmas.

Vienišas aprūdijęs pinigėlis gulėjo ant purvino kelio, kuriuo jie eidavo, kai reikėdavo išnešioti skalbinius.

— Žiūrėk, ką radau!

Rudis puolė prie pinigo. Netverdami džiaugsmu, jiedu tekini leidosi pas frau Diler, nė nepagalvoję, kad už vieną pfenigą net ir už „gerą kainą“ nieko nenusipirksi. Griūte įgriuvę pro duris, sustojo priešais arijų krautuvininkę, kuri nužvelgė juos su panieka.

— Aš laukiu, — tarė ji.

Plaukus ji buvo susisegusi pakaušyje ir duso įsispraudusi į juodą ankštą suknelę. Nuo sienos žvelgė įrėminta fiurerio nuotrauka.

— Heil Hitler, — pirmas susiprato Rudis.

— Heil Hitler, — atsakė ji išsitiesdama už prekystalio. — O tu? — piktai dėbtelėjo į Lizelę, kuri paskubomis išrėžė savąjį Heil Hitler.

Ilgai nelaukęs, Rudis ištraukė pinigėlį iš kišenės ir tvirta ranka padėjo jį ant prekystalio. Žiūrėdamas tiesiai į akiniuotas frau Diler akis, tarė:

— Prašau duoti mišrių ledinukų.

Frau Diler nusišypsojo. Atrodė, kad dantys jos burnoje grumiasi dėl vietos. Netikėtai maloni jos šypsena privertė nusišypsoti ir Lizelę su Rudžiu. Neilgai.

Ji pasilenkė ir truputį paieškojusi po prekystaliu vėl pažvelgė į juos.

— Štai, — tarė pamesdama vieną ledinuką ant prekystalio. — Susimaišykite patys.

Išėję iš parduotuvės, jiedu išvyniojo saldainį ir mėgino jį perkąsti pusiau, bet jis buvo kietas kaip stiklas. Per kietas net aštriems Rudžio dantims. Tada nusprendė sučiulpti ledinuką pakaitomis. Dešimt kartų čiulpteli Rudis, dešimt — Lizelė. Pasikeisdami.

— Gyvenimas, — tarė Rudis šypsodamasis visa ledinuko pasaldinta dantinga burna, — nuostabus.

Lizelė negalėjo jam nepritarti. Ledinukas buvo sučiulptas, burnos — ryškiai raudonos. Eidami namo, jiedu vis ragino vienas kitą žiūrėti išplėtus akis, jei ant kelio vėl pasitaikytų koks pinigėlis.

Žinoma, jie nieko nerado. Taip nebūna, kad kam nors pasisektų dukart per metus, o kad pasisektų dukart tą pačią dieną, apie tai nėra ko nė kalbėti.

Raudonai nusidažiusiais liežuviais ir dantimis, laimingi eidami Himelio gatve, jie vis tiek žvilgsniais naršė po grindinį.

Diena buvo puiki, ir gyventi nacistinėje Vokietijoje buvo gera.

Kovotojas, tęsinys

Dabar keliaukime į šaltą naktį, kur vyksta kova. Knygų vagilė mus pasivys vėliau.

Buvo lapkričio 3-ioji, nuo šaltų traukinio grindų stingo kojos. Laikydamas priešais save, jis skaitė Mein Kampf — savo išgelbėtoją. Rankos buvo šlapios nuo prakaito. Ant knygos įsispaudė drėgnų pirštų žymės.

*** Leidybos bendrovė „Knygų vagilė“ oficialiai pristato ***

Adolfo Hitlerio

knygą

Mein Kampf

(„Mano kova“)

Likęs Maksui Vandenburgui už nugaros, Štutgarto miestas pašaipiai mojo įkandin.

Ten Maksas buvo nepageidaujamas. Vis dar jausdamas sužiedėjusios duonos skonį, jis stengėsi neatsigręžti. Porą kartų kilstelėjęs galvą matė, kaip vis labiau tolsta miesto šviesos, virsta saujele žiburėlių ir galiausiai visai pradingsta.

„Laikykis išdidžiai, — drąsinosi jis. — Neparodyk, kad bijai. Skaityk knygą. Šypsokis skaitydamas. Tai puiki knyga, geresnės nesi skaitęs.

Nekreipk dėmesio į moterį priešais. Ji vis tiek miega. Laikykis, Maksai, liko tik kelios valandos“.

Pasirodė, kad tesėti pažadą vėl aplankyti jį tame tamsos kambaryje pavyko ne po kelių dienų, o po pusantros savaitės. Paskui praėjo dar savaitė iki kito apsilankymo, tada dar viena, kol galiausiai jis prarado laiko nuovoką. Jį dar kartą perkėlė į kitą sandėliuką, kuriame buvo truputį šviesiau, daugiau apsilankymų ir daugiau maisto. Tačiau laiko liko vis mažiau ir mažiau.

— Netrukus išvažiuoju, — pasakė jo draugas Valteris Kugleris. — Žinai, kaip yra. Armija.

— Gaila, Valteri.

Makso vaikystės draugas Valteris Kugleris uždėjo ranką ant žydo peties.

— Būtų blogiau, — tarė žiūrėdamas tiesiai į žydiškas jo akis, — jei tu būtum pakliuvęs.

Tai buvo paskutinis jų susitikimas. Kampe buvo paliktas paskutinis siuntinukas, bet šį kartą buvo ir bilietas. Valteris atvertė Mein Kampf ir įdėjo jį prie žemėlapio, kurį buvo atnešęs kartu su knyga.