Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Nunešiu jį atgal ir pakabinsiu ant jų pašto dėžutės.

Mergaitė jį pavijo nuėjusį vos kokius dvidešimt metrų. Namo ji grįš gerokai vėliau, kad būtų ramu, bet gerai žinojo, kad turi lydėti Rudį Štainerį per miestą iki Šturmų fermos kitoje pusėje.

Ilgą laiką jie ėjo tylomis.

— Ar blogai jautiesi? — galiausiai paklausė Lizelė. Jie jau buvo pakeliui į namus.

— Dėl ko?

— Žinai.

— Žinoma, kad žinau, bet aš jau nebealkanas ir galiu lažintis, kad jis irgi nealkanas. Nemanyk, kad kunigai gautų maisto, jei jo neužtektų namie.

— Tiesiog jis taip stipriai trenkėsi į žemę.

— Neprimink. — Bet Rudis Štaineris negalėjo susilaikyti nenusišypsojęs. Ateityje jis taps duonos davėju, ne vagimi — dar vienas žmogiškosios būtybės prieštaringumo įrodymas. Tiek daug gėrio, tiek daug blogio. Tiesiog įpilkite vandens.

Praėjus penkioms dienoms po jų mažos karčiai malonios pergalės, Arturas Bergas pasirodė paskutinį kartą ir pakvietė juos į savo kitą vagystės projektą. Jie susidūrė su juo Miuncheno gatvėje, ketvirtadienį po pamokų eidami namo. Jis jau vilkėjo savo Hitlerio jaunimo uniforma.

— Rytoj popiet vėl einam. Jūs dalyvaujat?

Jie negalėjo atsispirti.

— Kur?

— Bulvių vieta.

Po dvidešimt keturių valandų Lizelė ir Rudis vėl metė iššūkį vielinei tvorai ir prisikimšo maišą.

Bėda pasirodė jiems sprunkant.

— Jėzau! — sušuko Arturas. — Ūkininkas! — Vis dėlto išgąsdino kitas jo žodis. Išrėkė jį taip, lyg jau būtų jo užpultas. Jo burna praplyšo. Žodis išlėkė, ir tas žodis buvo kirvis.

Žinoma, atsisukę jie pamatė, kaip ūkininkas bėga jų pusėn laikydamas iškeltą kirvį.

Visa grupė pasileido tvoros link ir ją perlipo. Rudis, bėgęs paskutinis, greitai prisivijo, bet nepakankamai greitai, kad išvengtų būti paskutinis. Pritraukinėdamas koją jis įsipainiojo.

— Ei!

Beviltiškas garsas.

Grupė sustojo.

Lizelė instinktyviai nubėgo atgal.

— Paskubėkit! — šūktelėjo Arturas. Jo balsas skambėjo iš toli, lyg būtų prarijęs žodį, dar neišsprūdusį iš burnos.

Baltas dangus.

Kiti bėgo.

Lizelė pripuolė ir pradėjo tampyti jo kelnių audinį. Rudžio akys sprogte išsprogusios iš baimės.

— Greičiau, — nekantravo jis, — anas jau ateina.

Tolumoje vis dar girdėjosi sprunkančiųjų kojos, kai dar viena ranka čiupo vielą ir nutraukė ją nuo Rudžio kelnių. Ant metalinio mazgo liko skutas, bet berniukas galėjo gelbėtis.

— Dabar judinkitės, — tarstelėjo jiems Arturas prieš pat prisistatant besikeikiančiam, orą gaudančiam ūkininkui. Kirvį dabar stipriai spaudė prie kojos. Jis išrėkė kelis bergždžius apiplėštųjų žodžius:

— Pasirūpinsiu, kad jus suimtų! Aš jus rasiu! Išsiaiškinsiu, kas jūs tokie!

Tada Arturas Bergas ir atsiliepė.

— Ovensas! — jis skuodė šalin, vydamasis Lizelę ir Rudį. — Džesis Ovensas!

Atsidūrę saugioje vietoje, iš paskutiniųjų traukdami orą į plaučius, jie atsisėdo. Arturas Bergas prie jų prisidėjo. Rudis vengė į jį žiūrėti.

— Taip yra nutikę mums visiems, — pasakė Arturas, pajutęs jo nusivylimą. Ar jis melavo? Jie negalėjo būti tikri ir niekada to nesužinos.

Po kelių savaičių Arturas Bergas persikraustė į Kelną.

Jie sutiko jį dar vieną kartą, kai Lizelė pristatė skalbinius. Skersgatvyje prie Miuncheno gatvės jis ištiesė Lizelei rudo popieriaus maišelį su tuzinu kaštainių. Jis nusišaipė. „Pažintis skrudinimo pramonėje“. Pranešęs jiems apie savo išvykimą, išspaudė paskutinę spuoguotą šypseną ir pliaukštelėjo jiedviem per kaktą. „Ir nesuėskit jų visų vienu prisėdimu.“ Ir Artūro Bergo jie daugiau niekada nematė.

Na, o aš galiu pasakyti, kad tikrai jį mačiau.

*** Kukli duoklė Arturui Bergui nurimusiam žmogui ***

Kelno dangus buvo geltonas, jo pakraščiai puvo ir byrėjo.

Jis sėdėjo atsirėmęs į sieną, su vaiku glėbyje.

Savo seserimi.

Nustojęs kvėpuoti, jis liko su ja, ir aš jutau, kad laikys ją valandų valandas.

Jo kišenėje buvo du pavogti obuoliai.

Šįkart jie pasielgė gudriau. Kiekvienas suvalgė po kaštainį, o kitus pardavė traukdami nuo durų prie durų.

Kiekviename name Lizelė pasakydavo: „Jei turite keletą atliekamų pfennig, aš turiu kaštainių.“ Galiausiai jiedu turėjo šešiolika monetų.

— O dabar, — nusiviepė Rudis, — kerštas.

Tą pačią popietę jie grįžo į frau Diler parduotuvę, atsaliutavo Heil Hitler ir laukė.

— Vėl mišrių ledinukų? — nusišypsojo ji. Jie linktelėjo. Pinigai pabiro ant prekystalio, ir frau Diler šypsena kiek prasivėrė.

— Taip, frau Diler, — pasakė jie vienu balsu. — Mišrių ledinukų, prašom.

Atrodė, kad įrėmintas fiureris jais didžiuojasi.

Džiūgavimas prieš audrą.

Kovotojas, pabaiga

Žongliravimas baigiasi, bet vargai, grumtynės — ne. Vienoje rankoje laikau Lizelę Meminger, kitoje — Maksą Vandenburgą. Greitai suvesiu juos draugėn. Skirkite man dar kelis puslapius.

Kovotojas:

Jei jie nužudys jį šiąnakt, jis bent jau mirs gyvas.

Dabar kelionė traukiniu jau kaži kur nutolo, knarkalė veikiausiai apsikamšiusi vagone, kuriame įsitaisė lovą. Dabar Maksą nuo išgyvenimo skyrė tik žingsniai. Žingsniai, mintys ir abejonės.

Vadovaudamasis mintyse įspaustu žemėlapiu, nuėjo nuo Pasingo iki Molchingo. Siaubingai skaudėjo kojas, bet jis buvo jau beveik ten — pačioje pavojingiausioje vietoje. Pakankamai arti, kad paliestų.

Kaip ir girdėjo pasakojant, jis rado Miuncheno gatvę ir nusekė takeliu.

Viskas įsitempė.

Švytinčios gatvės, žibintų salelės.

Tamsūs abejingi pastatai.

Miesto rotušė stūksojo lyg milžiniškas negrabus jaunuolis, per didelis savo amžiui. Jo akims keliaujant aukštyn, bažnyčia pradingo tamsoje.

Viskas jį stebėjo.

Jis suvirpėjo.

Įspėjo save. „Laikyk akis atmerktas“.

(Vokiečių vaikai dairėsi pamestų monetų. Vokiečių žydai dairėsi galimo suėmimo.)

Laikydamasis papročio pasitelkti skaičių trylika sėkmei prisišaukti, jis skaičiavo savo žingsnius, grupuodamas juos į tryliktukus. Tik trylika žingsnių, kartojo jis sau. Nagi, dar trylika. Suskaičiavo apytikriai trylika serijų, kol galiausiai atsidūrė ant Himelio gatvės kampo.

Vienoje rankoje jis nešėsi savo lagaminą.

Kitoje vis dar spaudė Meitt Kampf.

Abu buvo sunkūs, ir abu laikė švelniai prakaituojančiomis rankomis.

Dabar jis pasuko į šoninę gatvelę ir patraukė trisdešimt trečio numerio link stengdamasis užgniaužti sprūstančią šypseną, atsispirti kylančiam kūkčiojimui ar net įsivaizdavimui, kad jo galbūt laukia saugumas. Priminė sau — kad dabar ne laikas viltis. Žinoma, jis beveik galėjo jį paliesti. Galėjo jį jausti kažkur visai čia pat, beveik pasiekiamą. Užuot tai pripažinęs, vėl ėmėsi svarstyti: ką reikės daryti, jei bus sučiuptas pačią paskutinę akimirką arba jei viduje jo dėl kokio atsitiktinumo lauktų ne tas žmogus.

Žinoma, dar kamavo dreskiantis nuodėmės pojūtis.

Kaip jis gali taip pasielgti?

Kaip galėjo išdygti prie durų ir prašyti žmonių dėl jo rizikuoti savo gyvybėmis? Kaip jis gali būti toks savanaudis?

Trisdešimt trys.

Jie pažvelgė vienas į kitą.

Namas buvo blyškus, atrodė beveik nesveikas, su geležiniais varteliais ir rudomis seilių nudėmėtomis durimis.

Iš kišenės išsitraukė raktą. Jis nesublykčiojo, tik vangiai ir glebiai gulėjo jo delne. Akimirką jį suspaudė, beveik tikėdamasis, kad šis pradės tekėti riešo link. Nenutekėjo. Metalas buvo kietas ir plokščias, dantingas, ir jis spaudė jį tol, kol šis jam įdūrė.