Маркус Зузак - Knygų vagilė

Tada kovotojas lėtai palinko į priekį, skruostas prigludo prie medžio, ir paėmė raktą iš kumščio.

KETVIRTA DALIS

 Nusišalinus žmogus

apie

akordeonininką — pažadų tesėtoją — gerą mergaitę — žydą kovotoją kumščiais — Rozos rūstybę — pamoką — miegalių — apsikeitimą košmarais — ir keletas puslapių iš rūsio

Akordeonininkas

(slaptas Hanso Hubermano gyvenimas)

Virtuvėje stovėjo jaunas vyriškis. Atrodė, kad rankoje laikomas raktas įrūdys jam į delną. Jis nepasakė nieko, nei sveiki, nei prašau, padėkite, nei jokio kito lauktino sakinio. Jis ištarė du klausimus.

*** Pirmas klausimas: ***

„Hansas Hubermanas?“

*** Antras klausimas: ***

„Ar vis dar grojate akordeonu?“

Jam nejaukiai žvelgiant į priešais stovintį žmogišką pavidalą, jaunojo vyriškio balsas buvo išskobtas ir perduotas per tamsą, lyg tai būtų viskas, kas iš jo likę.

Tėtis, budrus ir priblokštas, žengtelėjo arčiau.

Sušnibždėjo virtuvei:

— Žinoma, groju.

Viskas prasidėjo prieš trisdešimt metų, per Pirmąjį pasaulinį karą.

Jie keisti, tie karai.

Kupini kraujo ir smurto — bet kartu ir lygiai tiek pat sunkiai suvokiamų istorijų. „Tai tiesa, — murmės žmonės. — Man nesvarbu, jei manimi netikite. Gyvybę man išgelbėjo lapė“, arba „Abipus manęs visi mirė, ir likau stovėti ten, vienintelis, negavęs kulkos į tarpuakį. Kodėl aš? Kodėl aš, o ne jie?“

Hanso Hubermano istorija skambėjo truputėlį panašiai. Radęs ją tarp knygų vagilės žodžių, supratau, kad anais laikais kartkartėmis prasilenkdavome, nors susitikimo nė vienas nebuvome suplanavę. Asmeniškai aš turėjau daug darbo. O Hansas, manau, kaip įmanydamas stengėsi manęs vengti.

Kai pirmąsyk atsidūrėme kaimynystėje, Hansas turėjo dvidešimt dvejus ir kovojo su prancūzais. Dauguma jaunų jo būrio vyrų veržte veržėsi į mūšį. Hansas nebuvo toks tikras. Pakeliui keletą jų pasiėmiau, bet galėtumėte sakyti, kad prie Hanso Hubermano nė iš tolo neprisiliečiau. Jam arba pernelyg sekėsi, arba nusipelnė gyventi, arba buvo gera priežastis, kodėl turėtų gyventi.

Kariuomenėje jis niekur neišsišoko. Bėgo per vidurį, ropštėsi per vidurį ir galėjo šaudyti pakankamai tiesiai, kad neįžeistų savo vyresniųjų. Ir nepranoko kitų tiek, kad būtų išrinktas vienu pirmųjų, bėgsiančių tiesiai į mane.

*** Nedidelė, bet svarbi pastaba ***

Metams bėgant esu mačiusi tiek daug jaunų vyrų, manančių, kad bėga kitų jaunų vyrų link.

Netiesa.

Jie bėga manęs link.

Kariavo jau beveik šešis mėnesius, kai atsidūrė Prancūzijoje, kur jo gyvybę išgelbėjo tikrąja šio žodžio reikšme keistas įvykis. Žvelgiant į tai iš kito taško būtų galima manyti, kad karo beprasmybės akivaizdoje tai atrodė visiškai normalu.

Apskritai Didžiajame kare praleistas laikas stulbino jį nuo pat įstojimo į kariuomenę akimirkos. Viskas kartojosi.

Diena po dienos, diena po dienos. Po dienos:

Kulkų pašnekesiai.

Besiilsintys vyrai.

Geriausi nešvankūs juokeliai pasaulyje.

Užsitęsusi šalto prakaito — to pagiežingo mažojo draugo — viešnagė pažastyse ir kelnėse.

Labiausiai jam patiko lošti kortomis, paskui keletas šachmatų partijų, nors pats jis buvo visai beviltiškas žaidėjas. Ir muzika. Visada muzika.

Groti akordeonu jį išmokė metais vyresnis vyriškis — vokiečių žydas, vardu Erikas Vandenburgas. Dvejulė pamažu susidraugavo, nes mūšiai nė vieno iš jų pernelyg nedomino. Abu labiau mėgo sukti cigaretes, o ne voliotis purve ir sniege. Teikė pirmenybę kauliukams, o ne kulkoms. Ant lošimo, rūkymo ir muzikos, jau neverta nė kalbėti apie bendrą abiem troškimą išgyventi, pamatų išaugo tvirta draugystė. Vienintelė bėda buvo ta, kad Eriką Vandenburgą vėliau rado išsibarsčiusį dalimis ant žolėtos kalvos. Jo akys buvo atmerktos, o vestuvinis žiedas pavogtas. Susižėriau jo sielą kartu su visomis kitomis, ir mes pasišalinome. Dangus horizonte bolavo lyg pienas. Šaltas ir gaivus. Išlietas tarp kūnų.

Iš Eriko Vandenburgo teliko keletas asmeninių daiktų ir nučiupinėtas akordeonas. Namo išsiuntė viską, išskyrus instrumentą. Nusprendė, kad jis per didelis. Beveik priekaištaudamas sau jis liko gulėti ant laikinosios lovelės stovykloje ir buvo atiduotas draugui Hansui Hubermanui, kuris, — taip jau susiklostė, — vienintelis išgyveno.

*** Jis išgyveno štai taip ***

Tą dieną nėjo į mūšį.

Už tai turėjo dėkoti Erikui Vandenburgui. Tiksliau, Erikui Vandenburgui ir seržanto dantų šepetėliui.

Tą rytą, prieš pat jiems išvykstant, seržantas Štefanas Šnaideris įžingsniavo į miegamąsias patalpas ir sukomandavo: „Ramiai!“ Vyrai jį mėgo už humoro jausmą ir pokštus, bet labiau už tai, kad į ugnies liniją niekada neslinko kam nors iš paskos. Visada ėjo pirmas.

Tam tikromis dienomis jis buvo linkęs įeiti į besiilsinčių vyrų kambarį ir pasakyti ką nors panašaus: „Kas iš jūsų iš Pasingo?“, „Kas gerai moka matematiką?“ arba lemtinguoju Hanso Hubermano atveju „Kieno daili rašysena?“

Niekas niekuomet nepasisiūlydavo, išskyrus pirmąjį kartą, kai taip buvo paklausta. Tą dieną jaunas nekantrus kareivis, vardu Filipas Slinkas, išdidžiai atsistojo ir pasakė:

— Taip, sere, aš iš Pasingo.

Jam tuojau pat buvo įteiktas dantų šepetėlis ir liepta iššveisti išvietę.

Taigi galite suprasti, kodėl seržantui paklausus, kieno dailiausia rašysena, niekas nedegė noru žingtelėti į priekį.

Jie manė galintys tapti pirmieji, sulauksiantys nuodugnios higieninės apžiūros ar prieš išeidami gausią nušveisti šūdais aplipusius keistuolio leitenanto batus.

— Nagi, — smaginosi su jais Šnaideris. Jo plaukai blizgėjo apdrėbti aliejumi, nors viena sruoga aukščiausioje galvos vietoje visada styrodavo stačia ir būdravo. — Bent vienas iš jūsų, niekam tikusių šunsnukių, turite sugebėti deramai rašyti.

Tolumoje pasigirdo pabūklų ugnis.

Ji sukėlė atsaką.

— Klausykit, — pasakė Šnaideris. — Tai ne kaip kitais kartais. Užtruks visą rytą, gal ilgiau. — Jis negalėjo sulaikyti šypsenos. — Šlinkas šveitė tą šikinyką, kol likusieji pliekėte kortomis, bet šįkart jūs keliausite ten.

Gyvenimas ar išdidumas.

Jis aiškiai tikėjosi, kad vienas jo vyrų bus pakankamai protingas pasirinkti gyvenimą.

Erikas Vandenburgas ir Hansas Hubermanas supratingai susižvalgė. Jei dabar kas nors žengtelės į priekį, būrys visą likusį jo gyvenimą pavers gyvu pragaru. Nė vienam nepatinka bailiai. Kita vertus, jei ką nors pasiūlytų...

Į priekį nė vienas vis dar nežengė, bet nužemintai išniro ir seržanto link nukepėstavo balsas. Jis atsitūpė jam ties pėdomis, laukdamas gero spyrio. Jis pasakė: „Hubermanas, sere.“ Balsas priklausė Erikui Vandenburgui. Jis akivaizdžiai pamanė, kad šiandien jo draugui nebuvo tinkamas laikas mirti.

Seržantas pažingsniavo pirmyn ir atgal palei kareivius.

— Kuris tai pasakė?

Jis, Štefanas Šnaideris, buvo puikus žingsniuotojas: mažas vyrukas kalbėjo, judėjo ir elgėsi paskubomis. Jam žingsniuojant pirmyn ir atgal tarp dviejų eilių, Hansas žvelgė priekin, laukdamas naujienų. Galbūt viena iš seselių susirgo ir jiems reikėjo ko nors tvarsčiams nuo sužeistų kareivių užkrėstų galūnių nuiminėti ir keisti. Galbūt reikės palaižyti, užklijuoti ir namo išsiųsti tūkstantį vokų su žinia apie mirtį.

Tą akimirką balsas vėl prasiveržė į priekį, kad būtų išgirstas ir išjudintų bent keletą kitų. „Hubermanas“, — ataidėjo jie. Erikas net pasakė: „Nepriekaištinga rašysena, sere, nepriekaištinga.“