Маркус Зузак - Knygų vagilė

Jam patiko siauri ratai ir nežinomybė.

Saldus netikrumo kartumas:

Laimėti arba pralaimėti.

Tai buvo jausmas skrandyje, kurstomas tol, kol jis manydavo nebeįstengsiąs pakęsti. Vienintelis vaistas buvo žengti priekin ir smūgiuoti. Maksas nebuvo iš tų berniukų, kurie mirtų apie tai galvodami.

Dabar, žvelgiant į praeitį, jo mėgstamiausia kova buvo Kova Numeris Penki prieš aukštą, tvirtą, liemeningą vaikį, vardu Valteris Kugleris. Jiems buvo penkiolika. Valteris laimėjo visus keturis ankstesnius jų susidūrimus, bet šį kartą Maksas jautė kažin ką kitokio. Jame tekėjo naujas kraujas — pergalės kraujas: jis galėjo ir gąsdinti, ir sužadinti.

Aplink juos, kaip visada, susispietė siauras ratas. Po kojomis nešvari žemė. Šypsenos buvo beveik įsikabinusios į žvelgiančius veidus.

Purvini pirštai spaudė pinigus, o šūksniai ir riksmai kupini tokio gyvybingumo, kad daugiau nebuvo nieko, tik tai.

Dieve, ten tryško toks džiaugsmas ir tokia baimė, toks nuostabus sujudimas.

Abu kovotojus gniaužė akimirkos įtampa, veidai kaupini išraiškos, kurią didino viso to reikšmingumas. Plačiai atmerktų akių susikaupimas.

Kokią minutę išmėginę vienas kitą, jie pradėjo judėti artyn vienas kito ir labiau rizikuoti. Galiausiai tai buvo gatvės muštynės, o ne valandą trunkanti kova dėl titulo. Jie neturėjo visos dienos.

— Pirmyn, Maksai! — šaukė vienas jo draugų. Tarp žodžių nebuvo nė vieno atokvėpio. — Pirmyn, Maksi Taksi, prispaudei jį, prispaudei jį, žyduk, prispaudei jį, prispaudei jį!

Mažas vaikis su švelniais plaukų kuokštais, sugurinta nosimi ir klampiomis akimis, Maksas buvo visa galva žemesnis už priešininką.

Jo kovos stilius buvo visiškai negrakštus, visas persilenkęs, besistumiantis priekin, greitai smūgiuojantis Kugleriui į veidą. Kitas berniukas, aiškiai stipresnis ir labiau įgudęs, laikėsi tiesiai, svaidėsi smūgiais, nuolat pataikydavusiais Maksui į skruostus ir smakrą.

Maksas ir toliau puolė.

Net priėmęs daugybę smūgių ir bausmių jis toliau judėjo pirmyn. Kraujas nudažė jo lūpas. Jis greitai išdžius jam ant dantų.

Kai jį pakirto, pasigirdo garsus kauksmas. Pinigai beveik pakeitė rankas.

Maksas atsistojo.

Prieš jam pakeičiant taktiką ir prisiviliojant Valterį Kuglerį kiek arčiau, nei šis norėjo, jį partrenkė dar kartą. Atsidūręs arti Maksas galėjo trumpai ir staigiai smūgiuoti jam į veidą. Pataikė. Tiesiai į nosį.

Kugleris, staiga apakintas, nušliurino atbulas, ir Maksas griebėsi progos. Jis nusekė jį į dešinę, trenkė jam dar kartą ir atvėrė jį smūgiu, sulindusiu jam į šonkaulius. Jį pribaigusi dešinė ranka nusileido jam ant smakro.

Valteris Kugleris gulėjo ant žemės, jo šviesius plaukus nubarstė purvas. Kojos buvo praskėstos kaip V raidė. Krištolinės ašaros nusruvo oda, nors jis neverkė. Ašaras iš jo išpliekė.

Ratas skaičiavo.

Jie visada skaičiuodavo, dėl visa pikta. Balsai ir skaičiai.

Buvo paprotys po kovos pralaimėtojui pakelti nugalėtojo ranką. Kai galiausiai Kugleris atsistojo, jis niūriai priėjo prie Makso Vandenburgo ir iškėlė į orą jo ranką.

— Dėkui, — pasakė jam Maksas.

Kugleris pasiūlė įspėjimą. „Kitą kartą tave užmušiu“.

Iš viso per kelerius kitus metus Maksas Vandenburgas ir Valteris Kugleris kovojo trylika kartų. Valteris visada siekė atkeršyti už tą pirmą pergalę, kurią Maksas iš jo atėmė, o Maksas siekė pakartoti savo šlovės akimirką. Galiausiai rezultatas buvo 10:3 Valterio naudai.

Jie kovojo vienas su kitu iki 1933 metų, kai sulaukė septyniolikos. Nenoromis jaučiama pagarba peraugo į nuoširdžią draugystę, ir poreikis kovoti juos apleido. Abu turėjo darbus, kol Maksą kartu su kitais žydais 35 metais išmetė iš Jedermann Engineering fabriko. Tai buvo prieš pat išeinant Niurnbergo įstatymams, uždraudusiems žydams turėti Vokietijos pilietybę ir vokiečiams ir žydams tuoktis tarpusavyje.

— Jėzau, — pasakė Valteris vieną vakarą jiems susitikus ties tuo mažu kampu, ties kuriuo jie kovodavo. — Tai bent buvo laikai, ar ne? Viso šito tada nebuvo. — Jis atgalia ranka pliaukštelėjo per žvaigždę ant Makso rankovės. — Dabar negalėtume taip kovoti.

Maksas nesutiko.

— Galėtume. Negali vesti žydės, bet nėra įstatymo, draudžiančio su žydų muštis.

Valteris nusišypsojo.

— Veikiausiai esama už tai apdovanojančio įstatymo — jei tik laimi.

Kelerius kitus metus vienas kitą jie matydavo geriausiu atveju kartkartėmis. Maksą kartu su likusiais žydais nuolat atmesdavo ir trypdavo, o Valteris prapuolė savo darbe. Spaustuvėje.

Jei jūs iš tų, kuriems įdomu, taip, per tuos metus buvo kelios merginos. Viena vardu Tania, kita Hildė. Nė viena jų neliko ilgam. Nebuvo laiko, veikiausiai dėl netikrumo ir augančios priespaudos. Maksas turėjo naršyti darbo. Ką jis galėjo toms merginoms pasiūlyti? 1938 metais jau buvo sunku įsivaizduoti, kad gyvenimas galėtų tapti dar sunkesnis.

Tada atėjo lapkričio 9-oji. Kristallnacht. Sudužusio stiklo naktis.

Kaip tik šis įvykis sunaikino tokią daugybę jo tautiečių žydų, bet jis pasirodė esąs Makso išsigelbėjimo akimirka. Jam buvo dvidešimt dveji.

Daug žydų įstaigų buvo chirurgiškai naikinamos ir grobstomos, kai ant buto durų pasigirdo krumplių barškenimas. Maksas kartu su teta, motina, pusbroliais ir jų vaikais buvo susigrūdę svetainėje.

Aufmachen!

Šeima stebėjo vienas kitą. Buvo didelė pagunda išsilakstyti į kitus kambarius, bet baimingumas yra keistas dalykas. Jie negalėjo pajudėti.

Vėl. „Atidarykite!“

Izaokas atsistojo ir nuėjo prie durų. Medis buvo gyvas, vis dar gaudė nuo ką tik sulauktų dūžių. Jis pažvelgė atgal į baimės apnuogintus veidus, pasuko užraktą ir atidarė duris.

Kaip ir tikėjosi, tai buvo nacis. Vilkintis uniformą.

„Niekada.“

Tai buvo pirmoji Makso reakcija. Jis įsitvėrė motinai ir Sarai, arčiausiai stovėjusiai pusseserei, į rankas.

— Aš neisiu. Jei negalime eiti visi, aš irgi neinu.

Jis melavo.

Kai likusieji šeimos nariai jį išstūmė, palengvėjimas spurdėjo jame it nešvankumas. Tai buvo kažkas, ko jausti nenorėjo, bet vis tiek jautė jį su tokiu pasimėgavimu, kad norėjo apsivemti. Kaip taip galėjo? Kaip taip galėjo?

Bet jautė.

— Nieko neimk, — pasakė jam Valteris. — Tik ką vilki. Duosiu tau visa kita.

— Maksai. — Tai buvo jo motina.

Iš stalčiaus ji ištraukė seną lapelį popieriaus ir įbruko jam į švarko kišenę. „Jei kada nors...“ Suėmė jį paskutinį kartą, už alkūnių. „Tai gali būti paskutinė tavo viltis.“

Jis pažvelgė į senstantį jos veidą ir pabučiavo ją, labai stipriai, į lūpas. „Eime.“ Valteris traukė jį, kol likusieji šeimos nariai tarė atsisveikinimo žodžius ir davė jam pinigų bei keletą vertingų daiktų.

„Ten tvyro chaosas, ir chaosas yra tai, ko mums reikia.“

Jie išėjo nesidairydami atgal.

Tai jį kankino.

Jei tik išeidamas iš buto būtų atsisukęs paskutinį kartą pažvelgti į šeimą. Galbūt tuomet kaltė nebūtų buvusi tokia sunki. Jokio paskutinio atsisveikinimo.

Jokio paskutinio akių susikabinimo.

Nieko, tik išėjimas.

Kitus dvejus metus jis slapstėsi tuščiame sandėlyje. Jis buvo pastate, kuriame ankstesniais metais dirbo Valteris. Buvo labai mažai maisto. Buvo gausybė įtarimų. Likusieji pinigų turintys kaimynystėje gyvenantys žydai emigravo. Pinigų neturintys žydai irgi bandė, bet jiems nekaip sekėsi. Makso šeima papuolė į pastarąją kategoriją. Valteris retkarčiais, taip nepastebimai, kaip tik galėjo, užsukdavo pažiūrėti, kaip jiems einasi. Vieną popietę, kai jis apsilankė, duris atidarė kažkas kitas.