Маркус Зузак - Knygų vagilė

Pirmą kartą virtuvė ir mama buvo ramios. Tai buvo kažkokia gluminanti įžanginė tyla. Kadangi ji truko tik kelias minutes, Lizelei labai palengvėjo.

Maistas ir valgymo garsai.

Mama paskelbė svarbiausią dienos dalyką. Atsisėdusi prie stalo ji pasakė:

— Paklausyk, Lizele. Tėtis tau šiandien kai ką papasakos. — Tai buvo rimta — ji net nepasakė Saumensch. Tai buvo asmeninio susilaikymo žygdarbis.

— Jis su tavimi kalbėsis, ir tu turėsi klausytis. Ar aišku?

Mergaitė vis dar bandė suprasti.

— Ar aišku, Saumensch ?

Tai buvo geriau.

Mergaitė linktelėjo.

Kai ji vėl įėjo į miegamąjį pasiimti drabužių, kūnas lovoje priešais buvo apsivertęs ir susirietęs. Tai buvo jau ne tiesus rąstas, bet į Z raidę panašios formos pavidalas, įstrižai siekiantis nuo vieno kampo iki kito. Zigzagas lovoje.

Dabar pavargusioje šviesoje ji galėjo matyti jo veidą. Burna buvo pravira, oda — kiaušinio lukšto spalvos. Žandikaulį ir smakrą dengė žandenos, o ausys buvo kietos ir priplotos. Jis turėjo mažą, bet iškrypusią nosį.

— Lizele!

Ji pasisuko.

— Judinkis!

Ji pajudėjo prausyklos link.

Persirengusi ir vėl atsidūrusi koridoriuje ji suvokė, kad toli neis. Tėtis stovėjo priešais rūsio duris. Jis vos vos nusišypsojo, uždegė lempą ir nusivedė ją žemyn.

Tarp apdangalų ir dažų kvapo tėtis liepė jai patogiai įsitaisyti. Ant sienų įsižiebė dažais nupiešti ir praeityje išmokti žodžiai.

— Turiu tau kai ką papasakoti.

Lizelė atsisėdo ant metro aukščio apdangalų krūvos, tėtis ant penkiolikos litrų dažų skardinės. Keletą minučių jis ieškojo žodžių. Kai jie atėjo, jis atsistojo, kad juos ištartų. Jis pasitrynė akis.

— Lizele, — pasakė jis tyliai, — niekuomet nebuvau tikras, kad kas nors iš viso šito nutiks, taigi niekuomet tau nepasakojau. Apie save. Apie žmogų viršuje. — Iš vieno rūsio galo jis nuėjo į kitą, jo šešėlį išdidino lempos šviesa. Ji pavertė jį milžinu ant sienos, vaikštinėjančiu pirmyn ir atgal.

Kai baigė žingsniuoti, jo šešėlis stebėdamas dunksojo už jo. Kažkas visada stebėjo.

— Žinai mano akordeoną? — pasakė jis, ir istorija prasidėjo.

Jis paaiškino apie Pirmąjį pasaulį karą ir Eriką Vandenburgą, tada apie apsilankymą pas kritusio kario našlę.

— Berniukas, kuris tą dieną įėjo į kambarį, yra tas vyras viršuje. Verstehst? Supranti?

Knygų vagilė sėdėjo ir klausėsi Hanso Hubermano istorijos. Ji truko gerą valandą, iki tiesos akimirkos, į kurią įėjo labai akivaizdi ir būtina pamoka.

— Lizele, turi paklausyti. — Tėtis liepė jai atsistoti ir suėmė už rankos.

Jie žiūrėjo į sieną.

Tamsūs pavidalai ir žodžių mokymasis.

Jis tvirtai spaudė jos pirštus.

— Pameni Fiurerio gimtadienį — kai tą naktį parėjome namo iš gaisro? Pameni, ką man pažadėjai?

Mergaitė pritarė. Ji pasakė sienai:

— Kad išsaugosiu paslaptį.

— Teisingai.

Nupiešti žodžiai buvo išsimėtę tarp už rankų susiėmusių šešėlių, tupėjo jiems ant pečių, ilsėjosi ant galvų ir kabojo nuo rankų. „Lizele, jei kam nors papasakosi apie vyrą viršuje, visi pateksime į didelę bėdą.“ Jis balansavo ant siauros linijos tarp jos išgąsdinimo, tokio, kad viską pamirštų, ir nuraminimo, pakankamo, kad liktų rami. Jis maitino ją sakiniais ir stebėjo savo metališkomis akimis. Neviltis ir taikumas. „Mažų mažiausiai mane ir mamą išsives.“ Hansas aiškiai jaudinosi, kad gali per daug ją išgąsdinti, bet jis apskaičiavo riziką: verčiau buvo linkęs suklysti ir išgąsdinti per daug, nei nepakankamai. Mergaitės klusnumas turėjo būti visiškas, nekintamas faktas.

Baigdamas Hansas Hubermanas pažvelgė į Lizelę Meminger ir įsitikino, kad ji atidžiai klausosi.

Išvardijo jai pasekmes.

— Jei kam nors papasakosi apie tą vyrą...

Savo mokytojai.

Rudžiui.

Nesvarbu kam.

Svarbu, kad visus galėjo nubausti.

— Pirmiausia, — pasakė jis, — aš atimsiu visas tavo knygas — ir sudeginsiu jas. — Tai buvo beširdiška. — Įmesiu jas į viryklę ar židinį. — Jis tikrai elgėsi kaip tironas, bet tai buvo būtina. — Supratai?

Sukrėtimas pramušė joje skylę, labai tvarkingą, labai tikslią.

Ištryško ašaros.

— Taip, tėti.

— Toliau. — Turėjo išlikti tvirtas, ir tam reikėjo įtempti visas jėgas. — Jie atims tave iš manęs. Ar nori to?

Dabar ji nuoširdžiai verkė. „ Nein“

— Gerai. — Tvirčiau suspaudė jos ranką. — Jie ištemps tą vyrą viršuje, ir galbūt mane ir mamą taip pat — ir mes niekuomet, niekuomet negrįšime.

To pakako.

Mergaitė pradėjo taip nesuvaldomai raudoti, kad tėtis iš visos širdies troško prisitraukti ją ir tvirtai apkabinti. Vietoj to jis pritūpė ir pažvelgė tiesiai jai į akis. Iki dabar jis išsakė ramiausius žodžius.

— Verstehst du mich? Ar supranti mane?

Mergaitė linktelėjo. Ji verkė, ir dabar, nugalėtas, palūžęs, jos tėtis apglėbė ją dažų prisisunkusiame ore ir žibalo šviesoje.

— Aš suprantu, tėti, suprantu.

Jos balsas nuslopo į jo kūną, ir jie kelias minutes taip stovėjo: Lizelė, suspaudusi kvėpavimą, ir tėtis, trinantis jai nugarą.

Kai jie grįžo, viršuje rado mamą, sėdinčią virtuvėje, vieną ir susimąsčiusią. Kai ji juos pamatė, atsistojo ir mostelėjo Lizelei prieiti, pastebėdama išdžiūvusias ją išvagojusias ašaras. Ji apkabino mergaitę, apkrovė jos kūną įprastiniu šiukščiu apkabinimu. „Alles gut, Saumensch?“

Atsakymo nereikėjo.

Viskas buvo gerai.

Bet ir siaubinga.

Miegantysis

Maksas Vandenburgas miegojo tris dienas.

Tam tikrais miego tarpais Lizelė jį stebėjo. Galėtumėte sakyti, kad atėjus trečiai dienai tai virto apsėdimu: patikrinti, pažiūrėti, ar jis vis dar kvėpuoja. Dabar ji galėjo interpretuoti jo gyvybės ženklus: lūpų, barzdos judėjimą ir vos vos pajudančias plaukų vyteles, kai jam sapnuojant trūkčiodavo galva.

Dažnai jai ties juo stovint kildavo stingdanti mintis: kas, jei jis ką tik pabudo, jo akys prasivėrė ir mato ją — stebi ją stebinčią. Mintis būti sugautai vienu metu ją ir kamavo, ir uždegdavo. Ji bijojo to. Ji šaukėsi to. Tik mamai pašaukus ji galėjo atsitraukti, tuo pat metu nurimusi ir nusivylusi, kad gali nebūti ten, kai jis pabus.

Kartais, baigiantis miego maratonui, jis kalbėdavo.

Išmurmėtų vardų rečitalis. Kontrolinis sąrašas.

Izaokas. Teta Rūta. Sara. Mama. Valteris. Hitleris.

Šeima, draugas, priešas.

Jie visi tūnojo po antklodėmis drauge su juo, ir vienu metu atrodė, kad jis kovoja su savimi. „Nein“, — sušnibždėjo jis. Pakartojo septynis kartus. „Ne.“

Stebėdama Lizelė jau įžvelgdavo panašumus tarp šio nepažįstamojo ir savęs. Jie abu į Himelio gatvę atvyko apimti jaudulio. Abu sapnavo košmarus.

Atėjus laikui, jis atsibudo jausdamas bjaurų dezorientacijos virpulį. Jo burna atsivėrė akimirką prieš prasimerkiant akims, ir jis atsisėdo, stačiu kampu.

— Ai!

Jam iš burnos ištrūko balso skiautelė.

Pamatęs virš savęs aukštyn kojom apverstą mergaitės veidą, akimirką pajuto irzlią nežinomybę ir siektelėjo prisiminimų: kad iššifruotų, kur ir kada tiksliai dabar sėdi. Po kelių sekundžių įsigudrino pasikasyti galvą (prakurų šnaresys) ir pažiūrėjo į ją. Jo judesiai buvo suskaldyti, ir dabar jau atviros jo akys buvo klampios ir rudos. Tirštos ir sunkios.

Reaguodama Lizelė nevalingai atsitraukė.

Per lėtai.