Маркус Зузак - Knygų vagilė

Vis dar drovėdamasi nepažįstamojo, ji pašnibždėjo tai tėčiui.

— Jo plaukai tarsi plunksnos.

— Ką? — Ugnis iškraipė žodžius.

— Sakiau, — sušnabždėjo ji vėl, pasilenkdama arčiau, — jo plaukai tarsi plunksnos...

Hansas Hubermanas pažvelgė ir pritardamas linktelėjo. Esu tikra, jis troško turėti mergaitės akis. Jie nesuprato, kad Maksas viską girdėjo.

Kartais jis atsinešdavo Mein Kampf ir skaitydavo ją šalia liepsnų, virdamas pykčiu dėl to, ką perskaitydavo. Kai atsinešė ją trečią kartą, Lizelė pagaliau rado savyje drąsos ištarti savo klausimą.

— Ar ji — gera?

Jis pakėlė akis nuo puslapio, suspaudė pirštus į kumštį ir vėl juos ištiesė. Numojęs šalin pyktį, nusišypsojo jai. Pažvelgė į tėtį, tuomet vėl į mergaitę.

— Ji išgelbėjo man gyvybę:

Mergaitė truputėlį sujudėjo ir sukryžiavo kojas. Tada tyliai paklausė:

— Kaip?

Taip prasidėjo istorijų pasakojimo svetainėje tarpsnis. Tai buvo daroma taip tyliai, kad vos galėjai išgirsti. Priešais juos visus buvo surinkta žydo kovotojo kumščiais dėlionė.

Kartais Makso Vandenburgo balse pasigirsdavo juokas, nors fiziškai jis buvo it trintis — tarsi akmeniu švelniai brauktų per didesnį akmenį. Vietomis jis buvo gilus, vietomis — išdraskytas, kartais visai nutrūkstantis.

Giliausias jis buvo apgailestaujant, o užlūždavo pasibaigus pokštui ar pasmerkus save.

„Nukryžiuotasai Kristau“ buvo dažniausias atsakas į Makso Vandenburgo istorijas, paprastai palydimas klausimu.

*** Tokiais kaip antai ***

Kaip ilgai išbuvote tame kambaryje?

Kur dabar yra Valteris Kugleris?

Ar žinote, kas nutiko jūsų šeimai?

Kur keliavo knarkikas?

Pralaimėti 10-3!

Kodėl ir toliau su juo kovojote?

Kai Lizelė pažvelgė atgal į savo gyvenimo įvykius, tos naktys svetainėje buvo vienos aiškiausių jos prisiminimų. Ji galėjo matyti ant kiaušinio lukšto spalvos Makso veido krintančius liepsnos atšvaitus ir net justi žmogišką jo žodžių skonį. Savo išgyvenimo eigą nupasakojo gabalėlis po gabalėlio, lyg išpjaudamas kiekvieną dalį iš savęs ir pateikdamas ją ant lėkštės.

— Esu toks savanaudis.

Pasakęs tai, dilbiu prisidengė veidą.

— Palikti žmones. Atvykti čia. Kelti jums visiems pavojų... — Išmetė viską iš savęs ir ėmė teisintis. Jo veidą aptraukė gailestavimas ir sielvartas. — Man labai gaila. Ar tikite manimi? Man taip gaila, taip gaila, man!..

Jo ranka palietė liepsną, ir ji trūktelėjo ją atgal.

Jie visi tylomis jį stebėjo, kol tėtis atsistojo ir priėjo arčiau. Atsisėdo šalia jo.

— Ar nusideginote alkūnę?

Vieną vakarą Hansas, Maksas ir Lizelė sėdėjo priešais ugnį. Mama buvo virtuvėje. Maksas vėl skaitė Mein Kampf.

— Žinote kai ką, — pasakė Hansas. Jis pasilenkė ugnies link. — Lizelė pati yra puiki maža skaitovė. — Maksas nuleido knygą. — Ir ji turi daugiau bendra su jumis, nei galėtumėte pamanyti.

Tėtis patikrino, ar neateina Roza.

— Jai taip pat patinka geros kumštynės.

— Tėti!

Lizelė, bebaigianti vienuoliktus metus ir vis dar liesa it žarsteklis, kai atsiremdavo į sieną, buvo priblokšta:

— Niekuomet su niekuo nesimušiau!

— Ššš, — nusijuokė tėtis. Davė jai ženklą, kad prislopintų balsą, ir vėl pasilenkė, šįkart arčiau mergaitės. — Na, o kaip dėl to, kas išpėrei Liudvigą Šmeiklą, a?

— Aš niekuomet... — Ją pričiupo. Toliau neigti nebuvo prasmės. — Kaip apie tai sužinojai?

— Sutikau jo tėtį Knoleryje.

Lizelė užsidengė veidą rankomis. Atitraukusi nuo jo rankas, uždavė svarbiausią klausimą:

— Ar pasakei mamai?

— Gal juokauji? — Jis mirktelėjo Maksui ir sušnabždėjo mergaitei: — Tu vis dar gyva, ar ne?

Ta naktis taip pat buvo pirmoji per ištisus mėnesius, kai tėtis namie grojo akordeonu. Tai truko pusę valandos ar panašiai, kol jis uždavė Maksui klausimą.

— Ar mokėtės?

Veidas kampe stebėjo liepsnas.

— Taip. — Ilgoka pauzė. — Kol sukako devyneri. Tada mama pardavė muzikos studiją ir liovėsi mokiusi. Ji pasilaikė tik tą vieną instrumentą, bet pasidavė netrukus po to, kai pasipriešinau mokymuisi. Buvau kvailas.

— Ne, — pasakė tėtis. — Buvote berniukas.

Naktimis ir Lizelė Meminger, ir Maksas Vandenburgas turėjo dar vieną panašumą. Atskiruose savo kambariuose jie sapnuodavo savo košmarus ir prabusdavo, viena su riksmu permirkusiose paklodėse, kitas gaudydamas orą šalia rūkstančios ugnies.

Kartais, kai Lizelė beveik trečią valandą skaitydavo su tėčiu, jie abu išgirsdavo Makso prabudimą.

— Jis sapnuoja kaip tu, — pasakydavo tėtis, ir vieną kartą, išbudinta Makso nerimastavimo garso, Lizelė nusprendė atsiropšti iš lovos. Išklausiusi jo istorijas, ji jau gerai įsivaizdavo, ką jis mato tuose sapnuose, nors ir nežinojo, tiksliai kuri istorijos dalis buvo aplankiusi jį tą naktį.

Ji tyliai nutipeno koridoriumi į miegamąjį ir svetainę.

— Maksai?

Šnabždesys buvo švelnus, aptemdytas miego gerklėje.

Jokio atsakomojo garso nebuvo, bet jis greitai atsisėdo ir peržvelgė tamsą.

Tėtis vis dar buvo jos miegamajame, Lizelė atsisėdo priešingoje nei Maksas židinio pusėje. Už jų garsiai miegojo mama.

Būtų galėjusi pasivaržyti su knarkiku traukinyje.

Dabar ugnis tebuvo dūmų laidotuvės, vienu metu negyva ir mirštanti. Tą rytą dar buvo balsai.

*** Apsikeitimas košmarais ***

Mergaitė:

„Papasakok man. Ką matai, kai taip sapnuoji?“

Žydas:“... matau, kaip atsigręžiu ir moju atsisveikindamas.“

Mergaitė: „Aš taip pat sapnuoju košmarus.“

Žydas: „Ką matai tu?“

Mergaitė: „Traukinį ir savo mirusį brolį.“

Žydas: „Savo brolį?“

Mergaitė: „Jis mirė, kai krausčiausi čia, pakeliui.“

Mergaitė ir žydas, kartu: „Taip.“

Būtų miela pasakyti, kad po šio nedidelio persilaužimo nei Lizelė, nei Maksas daugiau nebesapnavo savo blogųjų regėjimų. Būtų miela, bet tai netiesa. Košmarai ateidavo kaip visuomet, visai kaip geriausias priešininkų žaidėjas po to, kai girdėjote gandus, kad jis gali būti sužeistas ar serga — bet štai jis apšilinėja kartu su likusiais, pasirengęs laimėti mūšį. Arba kaip pagal tvarkaraštį turintis atvažiuoti traukinys, atvykstantis į naktinę platformą, iš paskos už virvės tempiantis prisiminimus. Daug tempimo. Daug nemiklių šoktelėjimų.

Vienintelis pasikeitęs dalykas buvo tas, kad Lizelė pasakė tėčiui, jog dabar jau turėtų būti pakankamai suaugusi pati susidoroti su sapnais. Akimirką jis atrodė kiek įskaudintas, bet kaip ir visada pabandė pasakyti tai, ką pasakyti būtų geriausia.

— Ką gi, ačiū Dievui. — Jis šyptelėjo. — Dabar bent jau galėsiu kaip reikiant išsimiegoti. Ta kėdė mane žudė, — jis apkabino mergaitę, ir jie nuėjo į virtuvę.

Ilgainiui susidarė aiški takoskyra tarp dviejų labai skirtingų pasaulių: pasaulio Himelio gatvės 33 numerio viduje ir to, kuris gyveno ir sukosi išorėje. Visa esmė buvo išlaikyti juos atskirtus.

Išoriniame pasaulyje Lizelė mokėsi atrasti daugiau jo panaudojimo būdų. Vieną popietę, eidama namo su tuščiu skalbinių krepšiu, ji pastebėjo iš šiukšliadėžės kyšantį laikraštį. Savaitinio „Molchingo pasiuntinio“ numeris. Ištraukusi jį parsinešė namo. Įteikė Maksui.

— Pamaniau, — pasakė ji jam, — kad galbūt norėsite laikui prastumti išspręsti kryžiažodį.

Maksas buvo dėkingas ir, kad pateisintų parnešimą namo, perskaitė laikraštį nuo pirmo iki paskutinio puslapio ir po kelių valandų parodė jai išspręstą kryžiažodį. Trūko tik vieno žodžio.