Маркус Зузак - Knygų vagilė

Net kai artrito susukiota Helena Šmit atsisakė plovimo ir lyginimo paslaugų, praėjus mėnesiui po Makso debiuto Himelio gatvėje ji tiesiog atsisėdo už stalo ir patraukė dubenį savęs link. „Gera sriuba šįvakar.“ Sriuba buvo siaubinga.

Kiekvieną rytą Lizelei išeinant į mokyklą arba tomis dienomis, kai ji traukdavo žaisti futbolo ar pabaigti skalbinių maršruto, Roza mergaitei tyliai sakydavo:

— Ir nepamiršk, Lizele... — Ji parodydavo pirštu į jos burną, ir tai buvo viskas. Lizelei linktelėjus, ji pasakydavo: „Gera mergaitė, Saumensch. Dabar keliauk.“

Visai kaip sakė tėtis, o dabar ir mama, Lizelė buvo gera mergaitė. Ji laikė liežuvį už dantų visur, kur tik eidavo. Paslaptis buvo palaidota giliai.

Ji, kaip ir visada, klydinėjo po miestą su Rudžiu, klausydamasi jo tauškimo. Kartais jie lygindavo savo Hitlerio jaunimo divizijų užrašus. Rudis pirmą kartą paminėjo sadistišką jauną vadą, vardu Francas Doičeris. Kai nepasakodavo apie smarkius Doičerio įpročius, Rudis ir toliau sukdavo savo skilusią plokštelę, atpasakodamas ir atkurdamas paskutinį savo Himelio gatvės futbolo stadione įmuštą įvartį.

— Žinau, — patikindavo jį Lizelė. — Aš ten buvau.

— Na ir kas?

— Taigi aš jį mačiau, Saukerl.

— Iš kur man žinoti? Kiek galiu spėti, veikiausiai voliojaisi kažkur ant žemės, laižydama mano po įvarčio paliktą purvą.

Galbūt išsaugoti sveiką protą jai padėjo Rudis savo kvailomis kalbomis, citrinos prisisunkusiais plaukais ir savo įžūlumu.

Atrodė, kad jis rezonuoja kažkokiu įsitikinimu, jog gyvenimas tėra pokštas — begalinė futbolo įvarčių, pagalių virtinė ir nuolatinis nieko nereiškiančio tauškimo repertuaras.

Taip pat dar buvo mero žmona ir skaitymas jos vyro bibliotekoje. Dabar ten buvo šalta, kiekvieno apsilankymo metu vis šalčiau, bet Lizelė negalėjo neiti. Ji išsirinkdavo keletą knygų ir skaitydavo mažas jų ištraukas, kol vieną popietę rado tokią, kurios negalėjo padėti. Ji vadinosi „Švilpautojas“. Iš pradžių ji ją patraukė dėl retkarčiais pastebimo Himelio gatvės švilpautojo Pfifikuso. Prisiminė jį, sulinkusį savo apsiauste, ir jo pasirodymą prie laužo per fiurerio gimtadienį.

Pirmas įvykis knygoje buvo žmogžudystė. Nudūrimas. Gatvė Vienoje. Netoli nuo Stefansdomo — katedros pagrindinėje aikštėje.

*** Maža ištrauka iš švilpautojo ***

Ji išsigandusi gulėjo ten, savo kraujo baloje, keista melodija skambėjo jos ausyse.

Ji prisiminė peilį, vidun ir lauk, ir šypseną.

Kaip visada, švilpautojas šypsojosi bėgdamas šalin, į tamsią ir žudikišką naktį...

Lizelė nebuvo tikra, ar drebėjo nuo žodžių, ar dėl atviro lango. Kiekvieną kartą paėmusi ar pristačiusi į mero namus skalbinius, ji perskaitydavo tris puslapius ir virpėdavo, bet buvo akivaizdu, kad tai negali tęstis ilgai.

Panašiai kaip ir Maksas Vandenburgas nebegalėjo ilgai tverti rūsyje. Jis nesiskundė — neturėjo teisės — bet jautė, kaip šaltyje pamažu yra. Pasirodė, kad už išsigelbėjimą turės dėkoti trupučiui skaitymo ir rašymo, taip pat knygai pavadinimu „Gūžtelėjimas petimi“.

— Lizele, — vieną naktį pasakė Hansas. — Ateik.

Tada, kai atvyko Maksas, Lizelės ir jos tėčio skaitymo pamokose atsirado ženkli pertrauka. Jis aiškiai jautė, kad dabar tinkamas metas vėl jų imtis.

— Na, komm, — pasakė jai. — Nenoriu, kad apsileistum. Eik ir atsinešk vieną iš savo knygų. Gal „Gūžtelėjimą petimi“?

Visame tame trikdė tai, kad, jai grįžus su knyga rankose, tėtis judesiu parodė, kad turėtų sekti paskui jį į senąjį jų darbo kambarį. Rūsį.

— Bet, tėti, — bandė pasakyti jam. — Mes negalime...

— Kodėl? Ar ten, apačioje, yra pabaisa?

Buvo ankstyvas gruodis, ir dienos būta ledinuotos. Su kiekvienu betoniniu laipteliu rūsys darėsi vis nedraugiškesnis.

— Tėti, čia per šalta.

— Anksčiau nekreipei į tai dėmesio.

— Taip, bet niekada nebuvo taip šalta...

Jiems nulipus, tėtis sušnabždėjo Maksui:

— Ar galėtume pasiskolinti lempą, prašau?

Suvirpėję apdangalai ir skardinės pasislinko, šviesa buvo perduota ir perėjo iš rankų į rankas. Žiūrėdamas į liepsnelę Hansas papurtė galvą ir judesį papildė keletu žodžių. „Es ist ja Wahnsinn, net? Tai beprotiška, ar ne?“ Prieš rankai iš vidaus spėjant pataisyti apdangalus, jis ją sučiupo.

— Išeik ir tu. Prašau, Maksai.

Tuomet apdangalus nutempė į šoną, ir pasirodė išsekęs Makso Vandenburgo kūnas ir veidas. Drėgnoje šviesoje jis stovėjo stebuklingai nepatogiai. Drebėjo.

Hansas palietė jo ranką, kad patrauktų jį arčiau.

— Jėzau, Marija ir Juozapai. Negalite čia likti. Mirtinai sušalsite.

Jis pasisuko:

— Lizele, pripildyk vonią. Ne per karštą. Padaryk ją tokią, kokia būna pradėjusi vėsti.

Lizelė užbėgo į viršų.

— Jėzau, Marija ir Juozapai.

Išgirdo vėl pasiekusi koridorių.

Jam gulint mažulytėje vonioje, Lizelė klausėsi prie prausyklos durų, įsivaizduodama, kaip šildydamas jo ledkalniu virtusį kūną drungnas vanduo virsta garais. Mama ir tėtis pasiekė įnirtingiausią ginčo tašką sujungtame miegamajame ir svetainėje, jų tylūs balsai įstrigo koridoriaus sienoje.

— Jis ten numirs, galiu tave užtikrinti.

— Bet kas, jei kas nors jį pamatys?

— Ne, ne, į viršų jis ateis tik naktį. Dieną viską paliksime atvirai. Nėra ko slėpti. Ir naudosimės šiuo kambariu, o ne virtuve. Geriau laikytis atokiau nuo priekinių durų.

Tyla.

Tada mama:

— Gerai... Taip, tu teisus.

— Jei jau rizikuojame dėl žydo, — netrukus po to pasakė tėtis, — būčiau linkęs rizikuoti dėl gyvo. — Ir nuo to laiko nusistovėjo nauja tvarka.

Kiekvieną naktį mamos ir tėčio kambaryje užkurdavo ugnį, ir tyliai pasirodydavo Maksas. Jis sėdėdavo kampe, susitraukęs ir sumišęs, veikiausiai dėl žmonių gerumo, išlikimo kankynės, o labiausiai — dėl šilumos įstabumo.

Glaudžiai užtraukus užuolaidas, jis miegodavo ant grindų su pagalve po galva, o liepsna slopdavo ir virsdavo pelenais.

Ryte grįždavo į rūsį.

Bebalsis žmogus.

Žydiška žiurkė, atgal į savo landą.

Pagardintos papildomo pavojaus kvapo atėjo ir praėjo Kalėdos. Kaip buvo tikimasi, Hansas jaunesnysis namo neparvažiavo (tai ir palaiminimas, ir grėslus nusivylimas), bet Trudė atvyko kaip paprastai, ir, laimė, viskas praėjo sklandžiai.

*** Sklandumo savybės ***

Maksas iš rūsio nėjo.

Trudė atvažiavo ir išvažiavo nieko neįtarusi.

Buvo nuspręsta, kad Trude, nepaisant jos švelnaus būdo, pasitikėti negalima.

— Pasikliausime tik tais žmonėmis, kuriais privalome, — pareiškė tėtis, — ir tie žmonės esame mes trys.

Buvo daugiau maisto ir Maksui skirtas atsiprašymas, kad tai ne jo religija, bet vis vien apeigos.

Jis nesiskundė.

Kokią būtų turėjęs priežastį?

Jis paaiškino esąs žydas auklėjimu, krauju, bet taip pat kad dabar būti žydu daug labiau nei bet kada anksčiau yra etiketė — pragaištinga, niekam tikusi sėkmė.

Būtent tada jis taip pat pasinaudojo proga pasakyti, kad jam labai gaila, jog Hubermanų sūnus neparvažiavo namo. Atsakydamas tėtis pasakė jam, kad tokių dalykų valdyti jie negali. „Galiausiai, — pasakė jis, — turėtumėte ir pats tai suprasti — jaunas vyriškis vis dar yra berniukas, o berniukas kartais turi teisę būti užsispyręs“.

Daugiau jie apie tai nekalbėjo.

Kelias pirmąsias savaites priešais ugnį Maksas netarė nė žodžio. Dabar, kai kartą per savaitę maudydavosi vonioje, Lizelė pastebėjo, kad jo plaukai nebėra vytelių raizginys, bet veikiau rinkinys plunksnų, plazdančių jam aplink galvą.