Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Velniai parautų tą septynioliktą žemyn, — pasakė jis.

1941 metų vasarį savo dvyliktajam gimtadieniui Lizelė gavo dar vieną seną knygą ir buvo dėl to dėkinga. Knyga, pavadinta „Purvo žmonės“, pasakojo apie keistuolius tėvą ir sūnų. Lizelė apkabino savo mamą ir tėtį, o Maksas nejaukiai stovėjo kampe.

Alles Gute zum Geburtstag. Jis vos šyptelėjo. „Gimtadienio proga linkiu visa ko geriausia.“ Jo rankos slėpėsi kišenėse. „Nežinojau, kitaip būčiau galėjęs tau ką nors padovanoti.“ Aiškus melas — jis neturėjo ko padovanoti, galbūt išskyrus Mein Kampf, ir jis tikrai niekada nebūtų įteikęs tokio propagandinio leidinio jaunai mergaitei vokietei. Tai būtų tarsi ėriukas, paduodantis peilį mėsininkui.

Įsitvyrojo nejauki tyla.

Ji apkabino mamą ir tėtį.

Maksas atrodė toks vienišas.

Lizelė nugurkė seilę.

Ir priėjo prie jo, ir apkabino patį pirmąjį kartą.

— Ačiū, Maksai.

Iš pradžių jis tik stovėjo ten, bet jai nepaleidžiant jo iš glėbio, po truputį jo rankos pakilo ir švelniai įsispaudė į jos mentes.

Ji tik vėliau sužinos apie bejėgišką Makso Vandenburgo veido išraišką. Ji taip pat sužinos, kad tą akimirką jis nusprendė duoti jai ką nors mainais. Dažniau įsivaizduoju, kaip jis visą naktį guli atmerktomis akimis, svarstydamas, ką gi galėtų pasiūlyti.

Kaip pasirodė, dovana buvo pateikta ant popieriaus, prabėgus vos truputį daugiau nei savaitei.

Jis atneš ją jai anksti ryte, prieš nulipdamas betoniniais laiptais į tai, ką dabar jam patiko vadinti namais.

Puslapiai iš rūsio

Savaitę Lizelės į rūsį jokiu būdu neleido. Maistą Maksui rūpestingai nešiojo mama ir tėtis.

— Ne, Saumensch, — atsakydavo mama kiekvienąsyk, kai tik ji pasisiūlydavo. Visada atsirasdavo nauja dingstis. — Kodėl tau nors kartą nepadarius ką nors naudinga, pavyzdžiui, pabaigti lyginti? Manai, nešioti skalbinius po miestą tai jau kažinkas? Pabandyk juos išlyginti!

Turėdama kandaus ir dygaus žmogaus reputaciją, slapčiomis gali daryti visokiausius malonius dalykus.

Per tą savaitę Maksas iškirpo iš Mein Kampf atrinktus puslapius ir nudažė juos baltai. Tada skalbinių segtukais prisegė juos ant virvelės, ištemptos nuo vieno rūsio galo iki kito. Kai jie visai išdžiūvo, prasidėjo sunkioji dalis. Jis buvo pakankamai išsimokslinęs, kad susidorotų, bet tikrai nebuvo nei rašytojas, nei dailininkas. Nepaisant to, žodžius galvoje jis dėliojo tol, kol galėjo juos neklysdamas atkartoti. Tik tada ant popieriaus, nusiburbuliavusio ir susigarankščiavusio po džiūvančių dažų našta, jis pradėjo rašyti istoriją. Darė tai mažu juodu teptuku.

Stovintis žmogus.

Jis apskaičiavo, kad prireiks trylikos puslapių, taigi nudažė keturiasdešimt, tikėdamasis dvigubai daugiau klaidų nei pasisekimų.

Ant „Molchingo pasiuntinio“ puikavosi bandomieji variantai, kuriais savo pradines nemiklias iliustracijas dailino iki jam priimtino lygio. Dirbdamas girdėjo mergaitės sušnabždėtus žodžius. „Jo plaukai, — pasakė ji jam, — tarsi plunksnos.“

Baigęs peiliu pervėrė puslapius ir surišo juos virvele. Rezultatas buvo trylikos puslapių knygelė, ji atrodė šitaip:

Visą gyvenimą bijojau aukščiau savęs stovinčių žmonių.

Manau, pirmasis aukščiau manęs stovėjęs žmogus buvo mano tėvas, bet jis dingo anksčiau, nei galėjau jį atsiminti.

Kai buvau berniukas, man patiko muštis. Daug kartų pralaimėdavau. Aukščiau manęs stovėdavo kitas berniukas, kartais iš jo nosies bėgdavo kraujas.

Po daugelio metų turėjau slapstytis. Bandžiau nemiegoti, nes bijojau to, kas galėtų būti ten man pabudus.

Bet man pasisekė. Tai visuomet būdavo mano draugas.

Slapstydamasis sapnuodavau vieną vyrą. Sunkiausia buvo, kai iškeliavau jo ieškoti.

Lydimam paprasčiausios sėkmės ir nuėjus daugybę žingsnių, man pavyko.

Ten ilgai miegojau. Tris dienas, pasakė jie man... ir ką aš pamačiau nubudęs ? Aukščiau manęs stovėjo ne vyras, o kažkas kitas.

Ilgainiui mergaitė ir aš supratome, kad turime kai ką bendra. Traukinį, Sapnus, Kumščius.

Bet yra vienas keistas dalykas. Mergaitė sako, kad atrodau kaip kažkas kita.

Dabar gyvenu rūsyje. Mano miege vis dar gyvena blogi sapnai. Vieną naktį, po įprastinio košmaro, aukščiau manęs stovėjo šešėlis. Jis pasakė: „Papasakok man, ką sapnuoji.“ Taigi papasakojau.

Mainais ji papasakojo, ką sapnuoja pati.

Dabar manau, kad esame draugai, ši mergaitė ir aš.

Per savo gimtadienį ji padovanojo dovaną. Man.

Tai privertė mane suprasti, kad geriausias stovintis žmogus, kokį kada nors pažinojau, visai nėra žmogus...

Vertinga. Vertinga. Vert. Vertinga. Dienos šviesa. Vanduo. Judėjimas. Dienos šviesa. Dienos šviesa.

Vasario pabaigoje, Lizelei prabudus ankstyvą rytą, į jos kambarį įsliūkino pavidalas. Jis, kaip buvo būdinga Maksui, judėjo beveik taip pat tyliai, kaip begarsis šešėlis.

Lizelė, dairydamasi tamsoje, tegalėjo neaiškiai jausti prie jos besiartinantį vyriškį.

— Sveiki?

Atsakymo nebuvo.

Tik beveik visiška jo pėdų tyla jam artinantis prie lovos ir dedant puslapius ant žemės, šalia jos kojinių. Puslapiai sutraškėjo. Tik vos vos. Vienas jų kampas įsirietė į grindis.

— Sveiki?

Šįkart atsakas buvo.

Ji negalėjo pasakyti, iš kur tiksliai atsklido žodžiai. Svarbu buvo tai, kad jie ją pasiekė. Jie atvyko ir priklaupė prie lovos.

— Vėlyva gimtadienio dovana. Pasižiūrėk ryte. Labanakt.

Kurį laiką ji tai panirdavo į miegą, tai iš jo išnirdavo nebežinodama, ar Maksas tikrai atėjo į kambarį, ar ji jį susapnavo.

Ryte, atsibudusi ir apsivertusi ant kito šono, pamatė ant grindų laukiančius puslapius. Ji ištiesė ranką žemyn ir pakėlė juos, klausydamasi, kaip popierius vilnija jos ankstyvo ryto rankose.

Visą savo gyvenimą bijojau aukščiau savęs stovinčių žmonių...

Jos verčiami puslapiai buvo triukšmingi, nelyginant statinis krūvis aplink parašytą istoriją.

Tris dienas, pasakė jie man... ir ką aš pamačiau pabudęs?

Tai buvo ištrinti Mein Kampf puslapiai, verčiami jie springo, duso po dažais.

Tai privertė mane suprasti, kad geriausias stovintis žmogus, kokį kada nors pažinojau...

Lizelė perskaitė ir peržiūrėjo Makso Vandenburgo dovaną tris kartus, kiekvieną sykį pastebėdama kitą potėpį ar žodį. Baigusi skaityti trečią sykį, kaip galėdama tyliau išsiropštė iš lovos ir nuėjo į mamos ir tėčio kambarį.

Paskirtoji vieta šalia židinio buvo tuščia.

Galvodama apie tai ji suprato, kad iš tiesų būtų tinkamiausia, ar net geriau — tobula — padėkoti jam ten, kur puslapiai buvo parašyti.

Ji nulipo rūsio laiptais. Pamatė, kaip į sieną smelkiasi įsivaizduojama įrėminta nuotrauka — tyliai iššypsota paslaptis.

Kelias iki apdangalų ir dažų skardinių, saugojusių Maksą Vandenburgą — ne daugiau nei keli metrai — buvo ilgas. Ji patraukė arčiausiai sienos esančius apdangalus, kol atsivėrė siauras koridorius, pro kurį galėjo pažvelgti.

Pirma jos pamatyta jo dalis buvo petys, ir pro menką plyšį ji lėtai, skausmingai pamažu ištiesė ranką, kol jį palietė. Jo drabužiai buvo vėsūs. Jis neatsibudo.

Ji galėjo justi jo kvėpavimą ir kaip jo petys palengva juda aukštyn ir žemyn. Kurį laiką jį stebėjo. Tada atsisėdo ir atsirėmė.

Atrodė, kad mieguistas oras atsekė jai įkandin.