Маркус Зузак - Knygų vagilė

Iškeverzoti bandomieji žodžiai didingai stovėjo ant sienos palei laiptus, nelygūs, vaikiški ir mieli. Jie stebėjo, kaip paslėptasis žydas ir mergaitė miega, ranka į petį.

Jie kvėpavo.

Vokiški ir žydiški plaučiai.

Palei sieną sėdėjo Stovintis žmogus, sustingęs ir patenkintas, kaip gražus knietulys ties Lizelės Meminger kojomis.

PENKTA DALIS

 Švilpautojas

apie

plūduriuojančią knygą — lošėjus — mažyčius vaiduoklius — du plaukų kirpimus — Rudžio jaunystę — pralaimėtojus ir eskizus — švilpautojus ir keletą porų batų — tris kvailus poelgius bei išsigandusį berniuką sustirusiomis kojomis

Plūduriuojanti knyga

(pirma dalis)

Amperio upėje plūduriavo knyga.

Berniukas šoko vandenin, pasivijo ją ir, sugriebęs dešine ranka, išsišiepė.

Jis stovėjo iki juosmens įbridęs į ledinį gruodžio vandenį.

— Kaip dėl to bučinio, Saumensch? — tarė jis.

Jį supo žavingas, iki šleikštulio šaltas oras, o apie vandens keliamą stingdantį skausmą, pamažu užliejantį jo kojas nuo pirštų iki klubų, nė neverta kalbėti.

Kaip dėl bučinio?

Kaip dėl bučinio?

Vargšelis Rudis.

*** Trumpas pranešimas apie Rudį Štainerį ***

Jis nenusipelnė tokios mirties, kokios susilaukė

Mintyse veikiausiai matote vis dar tarp jo pirštų įstrigusius suglamžytų popieriaus lapų kraštus. Įsivaizduojate išsidraikiusius šviesius jo plaukus. Užbėgdami įvykiams už akių, prieinate prie išvados, kad dar tą pačią dieną Rudis mirė nuo hipotermijos. Jumis dėtas ir aš taip manyčiau. Tačiau taip nenutiko. Panašūs mintyse iškylantys vaizdiniai nuolatos primena man, kad jis nenusipelnė po beveik poros metų jį ištikusio likimo.

Daugeliu atžvilgių tokio berniuko, kaip Rudis, pasisavinimas buvo tikrų tikriausia vagystė: tiek gyvybės, tiek priežasčių gyventi. Vis dėlto manau, kad jis būtų su pasimėgavimu žvelgęs į šiurpius griuvėsius ir žavingą dangų, kybojusį virš jų jo mirties naktį. Jis būtų verkęs, muistęsis ir šypsojęsis, jei tik būtų galėjęs pamatyti prie savo bedvasio kūno sukniubusią knygų vagilę. Jį būtų nudžiuginęs jos bučinys į dulkėtas sprogimo sužalotas lūpas.

Taip, esu tuo tikra.

Savo niūrios širdies gilumoje žinau. Jis būtų tuo mėgavęsis.

Matote?

Net ir mirtis turi širdį.

Lošėjai

(septynšoniai kauliukai)

Be abejo, pasirodysiu storžievė. Sugadinsiu ne tik visos knygos, bet ir šios jos dalies pabaigą. Iš anksto atskleidžiau du įvykius, nes nesu nusiteikusi kurti detektyvo. Paslaptys man kelia nuobodulį. Jos mane vargina. Tiek aš, tiek jūs žinome, kas nutiks. Tačiau mane erzina, glumina, domina ir stulbina visos įvykių sekoje besimezgančios intrigos.

Derėtų pamąstyti apie daugelį dalykų.

Pasakojimas išties sudėtingas.

Be abejo, mums būtina aptarti knygą pavadinimu „Švilpautojas“ ir tai, kaip ji atsidūrė Amperio upėje artėjant 1941-ųjų Kalėdoms. Pirmiausia turėtume susitvarkyti su visu tuo, kaip manote?

Tuomet sutarta.

Taip ir padarysime.

Viskas prasidėjo nuo lošimo. Savo namuose paslėpę žydą, išridenate kauliukus. Štai taip nuo tos akimirkos atrodo jūsų gyvenimas.

Plaukų kirpimas: 1941-ųjų balandžio vidurys

Gyvenimas vis labiau ėmė panėšėti į normalų. Hansas ir Roza Hubermanai vaidijosi svetainėje, nors šį kartą jų ginčas buvo tylesnis nei anksčiau. Kaip paprastai, Lizelė visa tai stebėjo.

Nesutarimai prasidėjo praeitą vakarą rūsyje, kur Hansas ir Maksas kalbėjosi, sėdėdami ant dažų skardinių ir apdangalų nuo dulkių. Maksas pasiteiravo, ar Roza galėtų kažkuriuo metu nukirpti jam plaukus.

— Jie jau lenda man į akis, — sakė jis.

Hansas atsakė:

— Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.

Dabar Roza naršė stalčius. Piktu tonu ji mestelėjo tėčiui:

— Kurgi tos nelemtos žirklės?

— Jų nėra apatiniame?

— Tame jau ieškojau.

— Galbūt jų nepastebėjai.

— Ar laikai mane akla?

Ji pakėlė galvą ir suriko:

— Lizele!

— Aš čia.

Susigūžęs Hansas suprunkštė:

— Po galais, moterie, per tave pats apkursiu!

— Užsičiaupk, Saukerl, — atsakė Roza, toliau kuisdamasi stalčiuose, ir galiausiai kreipėsi į mergaitę:

— Lizele, kur yra žirklės?

Tačiau ir Lizelė nenumanė.

— Saumensch, esi visai niekam tikusi.

— Palik ją ramybėje.

Lanksčių plaukų moteris ir pilkų akių vyriškis apsikeitė dar keletu žodžių, kol galiausiai Roza trenkė stalčiumi.

— Veikiausiai bet kuriuo atveju dėl jo ne kartą suklysiu, — tarė moteris.

— Suklysi?

Atrodė, tėtis jau buvo pasirengęs rautis savo paties plaukus, o jo balsas virto vos girdimu šnabždesiu:

— Kas, po galais,;/ pamatys?

Jis ketino pasakyti dar kažką, tačiau dėmesį patraukė apšepęs, tarpduryje mandagiai stovintis ir šiek tiek susigėdęs Maksas Vandenburgas. Atsinešęs savo žirkles, jis žengė žingsnį pirmyn ir padavė jas ne Hansui ar Rozai, o dvylikametei mergaitei. Ji buvo ramiausia iš kambaryje esančių žmonių. Jo lūpos suvirpėjo, ir vaikinas tarė:

— Ar galėtumei?

Paėmusi žirkles į rankas, Lizelė jas išskleidė. Šen bei ten jas buvo apėdusios rūdys. Atsisukusi į tėtį ir sulaukusi jo linktelėjimo, ji nusekė paskui Maksą į rūsį.

Žydas atsisėdo ant dažų skardinės. Jo pečius dengė nedidelis apklotas nuo dulkių.

— Klysk sau į valias, — tarė jis mergaitei.

Tėtis įsitaisė ant laiptų.

Lizelė kilstelėjo pirmąjį Makso Vandenburgo plaukų kuokštą.

Kirpdama nuaugusias vaikino plaukų sruogas ji stebėjosi, kokius garsus skleidžia žirklės. Tai buvo ne kirpimo garsas, o džerškėjimas vienai žirklių pusei trinantis į kitą.

Kai darbas buvo baigtas — šiek tiek per trumpai čia, truputį kreivai ten — ji užlipo laiptais į viršų nešina vaikino plaukais ir įmetė juos į krosnį. Įžiebusi degtuką, stebėjo, kaip kuokštelis susiraitė ir paskendo oranžinėse ir raudonose liepsnose.

Maksas vėl išdygo tarpduryje, tik šįkart ant rūsio laiptų.

— Ačiū, Lizele.

Jo balsas buvo išdidus, kimus ir tarsi slėpė kuklų šypsnį.

Vos ištaręs šiuos žodžius, vėl dingo rūsyje.

Laikraštis: ankstyva gegužė

„Mano rūsyje slepiasi žydas.“

„Mano rūsyje slepiasi žydas.“

Šių žodžių sėdėdama ant knygų pilnos mero bibliotekos grindų klausėsi Lizelė Meminger. Šalia jos gulėjo maišas skalbinių, o prie stalo palinkusi sėdėjo pamėkliška mero žmonos figūra. Pasidėjusi priešais save, Lizelė skaitė knygos „Švilpautojas“ dvidešimt antrąjį ir dvidešimt trečiąjį puslapius. Mergaitė pakėlė akis. Ji vaizdavosi prieinanti prie moters, švelniai patraukianti purių plaukų sruogą nuo jos ausies ir sušnabždanti: „Mano rūsyje slepiasi žydas.“

Knygai virpant mergaitei ant kelių, šią paslaptį toliau saugojo sučiauptos jos lūpos. Ten jai buvo patogu. Ji sėdėjo sukryžiavusi kojas.

— Man jau laikas namo, — šįkart iš tiesų prabilo Lizelė. Jos rankos drebėjo. Nepaisydamas tolumoje vis dar įžvelgiamų saulės spindulių pėdsakų, pro atdarą langą pūstelėjo švelnus vėjelis, atnešdamas tarsi pjuvenas lietaus lašus.

Kai Lizelė padėjo knygą atgal į vietą, moteris atitraukė kėdę ir prisiartino prie jos. Jų susitikimo pabaigoje šitaip būdavo visada. Švelnūs gailių raukšlių ratilai moters veide išryškėjo tą akimirką, kai ji pasilenkė siekdama knygos.

Ji ištiesė ją mergaitei.