Маркус Зузак - Knygų vagilė

Nepažįstamasis ištiesė lovos sušildytą ranką ir suėmė jai už dilbio.

— Prašau.

Jo balsas taip pat kabinosi tarsi turėdamas nagus. Įspaudė jį jai į kūną.

— Tėti! — Garsiai.

— Prašau! — Romiai.

Buvo vėlyva popietė, pilka ir švytinti, bet į kambarį buvo leista įspįsti tik purvo spalvos šviesai. Tai buvo viskas, ką praleido užuolaidų audinys. Jei esate optimistai, galvokite apie ją kaip apie bronzinę.

Kai tėtis įėjo, pirmiausia jis sustojo tarpduryje ir pamatė besikaunančius Makso pirštus ir jo beviltišką veidą. Abu laikėsi Lizelės rankos.

— Kaip matau, susipažinote, — pasakė jis.

Makso pirštai ėmė vėsti.

Apsikeitimas košmarais

Maksas Vandenburgas pasižadėjo daugiau niekada nemiegoti Lizelės kambaryje. Ką jis sau manė tą pirmą naktį? Vien pati mintis gąsdino jį.

Tai dėl suglumimo, atvykus jis leido tam įvykti. Kalbant apie jį, rūsys buvo vienintelė jam tinkama vieta. Šaltį ir vienatvę pamirškite. Jis žydas, ir jei yra vieta, kurioje jam lemta gyvuoti, tai rūsys ar bet kuri kita užslėpta išlikimo vieta.

— Man labai gaila, — prisipažino jis Hansui ir Rozai ant rūsio laiptų. — Nuo dabar būsiu čia, apačioje. Manęs negirdėsite. Nė garso neišleisiu.

Hansas ir Roza, abu skendintys tos keblios padėties neviltyje, nesiginčijo net dėl šalčio. Jie nutempė žemyn antklodes ir pripildė žibalinę lempą. Roza pripažino, kad maisto nebus daug, į tai Maksas atsakė karštu prašymu atnešti tik likučius, ir tik tada, kai jų niekas kitas nenorės.

— Na, na, — užtikrino jį Roza. — Būsite maitinamas taip gerai, kaip tik įstengsiu.

Jie taip pat nunešė į apačią čiužinį nuo laisvos lovos Lizelės kambaryje, pakeitę jį apdangalais — puikūs mainai.

Apačioje Hansas ir Maksas patiesė čiužinį po laiptais ir iš šono pastatė apdangalų sieną. Apdangalai buvo pakankamai aukšti, kad paslėptų visą trikampį įėjimą, ir, jei tik tiek, juos buvo lengva patraukti, jei Maksui žūtbūt prireiktų daugiau oro.

Tėtis atsiprašė:

— Tai gan apgailėtina. Suprantu tai.

— Geriau nei nieko, — patikino jį Maksas. — Geriau nei vertas — ačiū jums.

Apgalvotai pastatęs kelias dažų skardines, Hansas, tiesą sakant, pripažino, kad tai tikrai atrodė tiesiog nerūpestingai atokiau kampe suversta šlamšto krūva. Vienintelė bėda buvo ta, kad žydui iššniukštinėti tereikėjo pastumti kelias skardines ir patraukti vieną kitą apdangalą.

— Tiesiog tikėkimės, kad to pakaks, — pasakė jis.

— Turės pakakti, — Maksas įšliaužė vidun. Vėl tai pasakė:

— Ačiū jums.

Ačiū jums.

Maksui Vandenburgui tai buvo du labiausiai pasigailėtini žodžiai, kokius tik galėjo ištarti, su jai varžėsi nebent Aš atsiprašau. Jautė nuolatinį poreikį tarti abu posakius, skatinamus kaltės negalavimo.

Kiek kartų per tas kelias pirmąsias būdravimo valandas jautė norą išeiti iš to rūsio ir visai iš namo? Turbūt šimtus.

Vis dėlto kiekvieną sykį tai tebuvo dilgtelėjimas.

Tai dar labiau blogino padėtį.

Jis norėjo išeiti — Dieve, kaip jis norėjo (ar bent jau norėjo norėti) — bet žinojo, kad neišeis. Viskas buvo daugmaž taip pat, kaip ir tai, kaip paliko savo šeimą Štutgarte po išgalvotos ištikimybės šydu.

Gyventi.

Gyvenimas buvo gyvenimas.

Jo kaina kaltė ir gėda.

Kelias pirmąsias jo dienas rūsyje Lizelė juo nesidomėjo. Ji neigė jo egzistavimą. Jo šnarančius plaukus, jo šaltus slidžius pirštus.

Jo iškankintą buvimą.

Mama ir tėtis.

Tarp jų tvyrojo tokia svari rimtis ir daug nepriimtų sprendimų. Jie svarstė, ar galėtų jį perkraustyti.

„Bet kur?“

Jokio atsakymo.

Šioje padėtyje jie neturėjo draugų ir buvo sukaustyti. Maksas Vandenburgas daugiau neturėjo pas ką eiti. Tai buvo jie.

Hansas ir Roza Hubermanai. Lizelė niekuomet nematė, kad jie tiek daug ar su tokiu rimtumu vienas į kitą žvelgtų.

Maistą žemyn nešė ir tuščią dažų skardinę Makso išmatoms surado jie. Turinio atsikratydavo Hansas, taip apdairiai, kaip tik įmanoma. Roza taip pat nešdavo jam kibirus karšto vandens nusiprausti. Žydas buvo apskretęs.

Kiekvieną kartą Lizelei išėjus iš namų, už laukujų durų laukdavo kalnas šalto lapkričio oro.

Dulksna krapnojo su kaupu.

Ant kelio tižo negyvi lapai.

Greitai atėjo knygų vagilės eilė apsilankyti rūsyje. Jie ją privertė. Ji nedrąsiai nulipo laiptais, žinodama, kad nereikia jokių žodžių. Jos pėdų čiuženimo pakako jam pažadinti.

Vidury rūsio ji sustojo ir laukė, jausdamasi veikiau taip, lyg stovėtų didelio sutemų apgaubto lauko vidury. Saulė leidosi už nuimto apdangalų derliaus.

Kai Maksas išėjo, rankose laikė Mein Kampf. Atvykęs pasisiūlė grąžinti ją Hansui Hubermanui, bet jam buvo atsakyta, kad gali ją pasilaikyti.

Savaime suprantama, Lizelė, laikydama vakarienę, negalėjo atplėšti nuo jos akių. Tai buvo knyga, kurią ji kelis sykius buvo mačiusi Vokiečių merginų sąjungoje (BDM). Retkarčiais buvo minimas jos didingumas ir pažadai, kad proga ją tyrinėti pasitaikys vėliau, jiems pereinant į aukštesniąją Hitlerio jaunimo diviziją.

Maksas, pasekęs jos susitelkimą, taip pat nužvelgė knygą.

— Is? — sušnabždėjo ji.

Jos balse buvo girdima keista gija, nuobliuota ir susisukusi burnoje.

Žydas tik kiek arčiau palenkė galvą.

— Bitte? Atleiskite?

Ji padavė jam žirnienę ir grįžo į viršų, išraudusi, skubina ir neprotinga.

— Ar tai gera knyga?

Kartojo tai, ką norėjo pasakyti, prausykloje, priešais mažą veidrodėlį. Aplink ją vis dar tvyrojo šlapimo kvapas, nes Maksas prieš pat jai nulipant buvo pasinaudojęs dažų skardine. So eiti G’schtank, — pagalvojo ji. Kokia smarvė.

Niekieno šlapimas nekvepia taip gerai, kaip nuosavas.

Dienos kėblino pro šalį.

Kiekvieną naktį, prieš panirdama į miegą, ji girdėdavo mamą ir tėtį virtuvėje, svarstančius, kas padaryta, ką jie daro dabar ir kas turi nutikti toliau. Ir visą tą laiką šalia jos pleveno Makso atvaizdas. Jo veide visuomet švietė ta dėkinga sužeistojo išraiška ir tos pelkėtos akys.

Protrūkis iš virtuvės pasigirdo tik kartą.

Tėtis.

— Žinau!

Jo balsas buvo šiurkštus, dreskiantis, bet jis paskubomis numalšino jį iki šnabždesio.

— Vis dėlto turiu ir toliau eiti, bent kelis kartus per savaitę. Negaliu būti čia visą laiką. Mums reikia pinigų, ir jei liausiuos ten grojęs, jie pradės įtarinėti. Jie gali stebėtis, kodėl lioviausi. Pasakiau jiems, kad praėjusią savaitę sirgai, bet dabar turime elgtis taip pat, kaip ir visuomet.

Ten ir slypėjo bėda.

Gyvenimas pasikeitė beprotiškiausiu įmanomu būdu, bet buvo būtina elgtis taip, lyg visai nieko nebūtų nutikę.

Įsivaizduokite besišypsą gavę antausį. Tada pagalvokite, kad tai darote dvidešimt keturias valandas per parą.

Štai ką reiškė slėpti žydą.

Dienoms virstant savaitėmis, atsirado jei kas nors ne daugiau, tai bent apsiaustųjų pripažinimas to, kas įvyko — ir visa pasekmė karo, pažadų tesėtojo ir vieno akordeono. Taip pat vos per pusę metų Hubermanai neteko sūnaus ir įgijo didingai pavojingą pakaitą.

Labiausiai Lizelę sukrėtė mamos pasikeitimas. Ar tai buvo tas apskaičiavimas, su kuriuo ji dalijo maistą, ar ženklus jos plačiai pagarsėjusios burnos pažabojimas, ar net švelnesnė išraiška jos kartoniniame veide, viena buvo aišku.

*** Rozos Huberman savybė ***

Roza Huberman buvo tinkama moteris krizei.