Маркус Зузак - Knygų vagilė

Kai Maksas išgirdo šią žinią, jam atrodė, lyg jo kūnas būtų sugniaužtas į kamuolį, tarsi klaidomis nusėtas puslapis. Kaip šiukšlė.

Vis dėlto kiekvieną dieną jis, bjaurėdamasis ir dėkingas, įstengdavo išsiraizgyti ir išsitiesinti. Sumaigytas, bet kažkaip nesudraskytas į gabalus.

Įpusėjus 1939 metams, kai buvo praėję tik šeši slapstymosi mėnesiai, jie nusprendė imtis kitokių veiksmų. Ištyrinėjo lapelį popieriaus, kuris buvo įteiktas Maksui visus apleidžiant. Taip, apleidžiant, ne tik išsigelbėjant. Į tai savo palengvėjimo groteskiškume žvelgė

*** Vienas vardas, vienas adresas ***

Hansas Hubermanas Himelio gatvė 33, Molchingas.

— Viskas blogėja, — pasakė Valteris Maksui. — Dabar bet kuriuo metu jie gali mus rasti. — Buvo daug gūžimosi tamsoje. — Mes nežinome, kas gali nutikti. Mane gali pričiupti. Tau gali reikėti rasti tą vietą... Pernelyg bijau prašyti pagalbos iš ko nors čia. Jie gali mane įduoti. — Buvo tik viena išeitis. — Nuvyksiu ten ir susirasiu šį žmogų. Jei jis virto naciu — tai labai tikėtina — tiesiog apsisuksiu. Tuomet bent jau žinosime, richtig?

Maksas atidavė jam paskutinius pfenigus kelionei, ir po kelių dienų, kai Valteris grįžo, jie apsikabino, ir tada jis sulaikė kvėpavimą:

— Na?

Valteris linktelėjo:

— Su juo viskas gerai. Jis vis dar groja tuo akordeonu, apie kurį tau pasakojo motina — tavo tėvo. Jis nėra partijos narys. Jis davė man pinigų. — Tuo metu Hansas Hubermanas tebuvo sąrašas. — Jis gan neturtingas, vedęs, ir yra vaikas.

Tai dar labiau pakurstė Makso dėmesingumą.

— Kokio amžiaus?

— Dešimties. Negali turėti visko.

— Taip. Vaikai daug šneka.

— Mums ir taip pasisekė.

Kurį laiką sėdėjo tyloje. Ją sutrikdė Maksas.

— Jis turbūt jau manęs nekenčia, a?

— Nemanau. Jis davė man pinigų, argi ne? Jis pasakė, pažadas yra pažadas.

Po savaitės atėjo laiškas. Hansas pranešė Valteriui Kugleriui, kad, kada tik galės, bandys atsiųsti galinčių pagelbėti daiktų.

Tarp jų buvo vieno puslapio Molchingo ir Didžiojo Miuncheno žemėlapis, taip pat tiesus kelias nuo Pasingo (patikimesnės traukinių stoties) iki priekinių jo durų. Paskutiniai žodžiai jo laiške buvo aiškūs.

Būk atsargus.

Įpusėjus 1940 metų gegužei, atvyko Mein Kampf su prie vidinio viršelio lipnia juosta priklijuotu raktu.

Tas žmogus genijus, nusprendė Maksas, bet galvodamas apie kelionę į Miuncheną vis dar virpėdavo. Aišku, jis kartu su kitais susijusiais asmenimis troško, kad keliauti visai nebūtų reikėję.

Ne visada gaunate tai, ko trokštate.

Ypač nacistinėje Vokietijoje.

Vėl prabėgo kiek laiko.

Karas išsiplėtė.

Maksas ir toliau slapstėsi nuo pasaulio kitame tuščiame kambaryje.

Iki neišvengiamo. Valteriui pranešė, kad jis siunčiamas į Lenkiją tęsti Vokietijos vyresnybės tiek prieš lenkus, tiek prieš žydus įtvirtinimo. Viena nebuvo daug geriau nei kita. Laikas atėjo.

Maksas nukeliavo į Miuncheną ir Molchingą ir dabar sėdėjo nepažįstamojo virtuvėje, prašydamas trokštamos pagalbos ir kentėdamas pasmerkimą, kurio jautėsi nusipelnęs.

Hansas Hubermanas pakratė jam ranką ir prisistatė.

Tamsoje paruošė kavos.

Mergaitė buvo išėjusi jau prieš kurį laiką, bet dabar prie atvykėlio prisiartino dar kiti žingsniai.

Nežinoma korta.

Tamsoje visi trys buvo visiškai pavieniai. Jie visi spoksojo. Prabilo tik moteris.

Rozos rūstybė

Lizelė jau vėl buvo užsnūdusi, kai su niekuo nesupainiojamas Rozos Huberman balsas įėjo į virtuvę. Jis iškrėtė iš jos miegus.

Was ist los?

Jai įsivaizduojant Rozos rūstybės pagimdytą tiradą, smalsumas nugalėjo. Aiškiai pasigirdo judesys ir velkama kėdė.

Po dešimties minučių nepakeliamos drausmės Lizelė nuslinko į koridorių, ir tai, ką pamatė, ją išties apstulbino: Roza Huberman stovėjo aukščiau nei Makso Vandenburgo petys ir stebėjo, kaip jis gurkia jos nešlovingąją žirnienę.

Stalas buvo nutviekstas žvakės šviesos, kuri nevirpėjo.

Mama buvo rimta.

Jos apvalainas pavidalas skleidė nerimą.

Vis dėlto veide kažkaip švietė ir džiugesys, ir tai nebuvo džiugesys dėl kitos žmogiškos būtybės, išgelbėtos nuo persekiojimo. Tai buvo panašiau į: „Matot? Jis bent jau nesiskundžia.“ Ji vedžiojo žvilgsniu nuo sriubos prie žydo ir vėl prie sriubos.

Kai vėl prakalbo, tik paklausė, ar jis nenorėtų daugiau.

Maksas atsisakė, vietoj to nuskubėjo prie plovyklės ir ėmė vemti. Jo nugara trūkčiojo, o rankos buvo plačiai išskėstos. Pirštai įsitvėrė metalo.

— Jėzau, Marija ir Juozapai, — sumurmėjo Roza. — Dar vienas.

Apsisukęs Maksas atsiprašė. Jo žodžiai buvo slidūs ir menki, nuslopinti rūgšties.

— Atsiprašau. Manau, per daug suvalgiau. Žinote, mano skrandis, praėjo tiek daug laiko... Nemanau, kad jis gali susidoroti su tokia...

— Pasitrauk, — įsakė jam Roza. Ji pradėjo tvarkytis.

Baigusi rado jaunuolį prie virtuvės stalo visiškai paniurusį. Priešais jį sunėręs rankas virš medinės marškos sėdėjo Hansas.

Iš koridoriaus Lizelė galėjo matyti perkeiptą nepažįstamojo veidą, o už jo kaip kokią kraigalionę mamos veide įspaustą nerimą.

Ji pažvelgė į abu globėjus.

Kas tokie šie žmonės?

Lizelės pamoka

Pasakyti, kokie iš tikrųjų žmonės buvo Hansas ir Roza Hubermanai, toli gražu ne pats lengviausias dalykas. Geri žmonės?

Absurdiškai nenuovokūs žmonės? Abejotinai blaivaus mąstymo žmonės?

Lengviau apibūdinti nemalonią jų padėtį.

*** Hanso ir Rozos ***

Hubermanų padėtis Iš tikro labai kebli.

Tiesą sakant, baisiai kebli.

Kai jūsų gyvenamojoje vietoje, pačioje nacizmo gimtinėje, ankstyvą rytą pasirodo žydas, veikiausiai pasijusite nepaprastai nejaukiai. Nerimastavimas, netikėjimas, paranoja. Kiekvienas jų suvaidina savo vaidmenį ir kiekvienas veda sėlinančio įtarimo, kad laukia mažiau nei dangiški padariniai, link. Baimė blizgi. Nuožmi akyse.

Įstabu, bet reikia pasakyti, kad, nepaisant šios tamsoje vaivorykštės spalvomis mirguliavusios baimės, jie kažkaip atsispyrė isterijos akstinui.

Mama liepė Lizelei išeiti.

— Bett, Saumensch. — Balsas ramus, bet tvirtas. Labai neįprasta.

Tėtis atėjo po kelių minučių ir atkėlė laisvos lovos apklotus.

— Allesgut, Lizele? Ar viskas gerai?

— Taip, tėti.

— Kaip matai, turime svečią. — Tamsoje ji vos vos galėjo įžiūrėti aukštą Hanso Hubermano siluetą. — Šiąnakt jis miegos čia.

— Taip, tėti.

Po kelių minučių Maksas Vandenburgas, tylus ir tamsus, buvo kambaryje. Vyras nekvėpavo. Jis nejudėjo. Vis dėlto jis kažkaip nukeliavo nuo tarpdurio iki lovos ir gulėjo po apklotais.

— Viskas gerai?

Tai vėl buvo tėtis, šįsyk besikalbantis su Maksu.

Atsakymas išsklendė jam iš burnos, tada kaip pelėsių dėmė prikibo prie lubų. Toks buvo jo kaltės jausmas.

— Taip. Ačiū jums, — pasakė jis vėl, kai tėtis nuėjo iki savo įprastos vietos kėdėje šalia Lizelės lovos.

— Ačiū jums.

Dar valanda prabėgo, kol Lizelė užmigo.

Ji miegojo kietai ir ilgai.

Iškart po pusės devynių ryte ją pažadino ranka.

Balsas jos gale pranešė, kad į mokyklą tą dieną ji neis. Regis, ji serga.

Visiškai išsibudinusi, ji stebėjo nepažįstamąjį lovoje priešais. Iš po antklodės matėsi tik susisukusių plaukų gūžta viršuje ir nesigirdėjo jokio garso, tarsi jis būtų kažkaip išmokęs net miegoti tyliau. Sekdama paskui tėtį į koridorių, ji labai atsargiai pro jį praėjo.