Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Vadinasi, nutarta. — Pasirodė apvalus mažas šypsnys. — Hubermanai. Darbas tau.

Ištįsęs jaunas kareivis žengtelėjo į priekį ir paklausė, ką turės daryti.

Seržantas atsiduso.

— Kapitonui reikia, kad būtų parašyta keletas tuzinų laiškų. Jo pirštus surietė siaubingas reumatas. Ar artritas. Rašysi juos už jį.

Buvo ne laikas ginčytis, ypač kai Slinką pasiuntė valyti tualetų, o kitas, Pflėgeris, vos nepakratė kojų laižydamas vokus. Jo liežuvis buvo užkrato mėlynumo.

— Taip, sere, — Hansas linktelėjo, ir tuo viskas baigėsi. Jo rašymo gebėjimai buvo mažų mažiausiai abejotini, bet jis manėsi esąs laimės kūdikis. Kaip įmanydamas raitė laiškus, o tuo metu kiti vyrai traukė į mūšį. Nė vienas jų negrįžo.

Tada Hansas Hubermanas išvengė manęs pirmą kartą. Didžiajame kare.

Antras išsigelbėjimas vis dar laukė ateityje, 1943 metais, Esene.

Du karai dviem išsigelbėjimams.

Kartą jaunystėje, kartą vidutinio amžiaus.

Nedaugeliui žmonių pasiseka apgauti mane dukart.

Akordeoną jis su savimi nešiojosi visą karą.

Kai sugrįžęs rado Eriko Vandenburgo šeimą Štutgarte, Vandenburgo žmona pasakė jam, kad galįs jį pasilaikyti. Jos bute jų buvo pilna, o žiūrėti į tą konkretųjį jai buvo per sunku. Kiti irgi pakankamai priminė, kaip ir jos kadaise besidalyta profesija mokyti jais groti.

— Jis išmokė mane groti, — pasakė jai Hansas, lyg tai būtų galėję kaip nors padėti.

Galbūt padėjo, nes iškamuotoji moteris paklausė, ar jis negalėtų jai pagroti, ir tyliai raudojo jam spaudant „Žydrojo Dunojaus“ valso mygtukus ir klavišus. Tai buvo jos vyro mėgstamiausiasis kūrinys.

— Žinote, — paaiškino jai Hansas, — jis išgelbėjo man gyvybę. — Šviesos kambaryje buvo per maža, tvyrojo slopus oras. — Jis — jei jums kada nors kažko prireiktų. — Skersai stalo pastūmė popierėlį su savo vardu ir adresu. — Aš dažytojas. Išdažysiu jūsų butą dykai, kada tik panorėsite. — Jis žinojo, kad tai bevertis atlygis, bet vis vien pasiūlė.

Moteris paėmė popierėlį, ir neilgai trukus į kambarį atklydo mažas vaikas ir atsisėdo jai ant kelių.

— Tai Maksas, — pasakė moteris, bet berniukas buvo per mažas ir pernelyg drovus, kad ką nors pasakytų. Jis buvo liesas, švelnių plaukų, o jo klampios drumzlios akys stebėjo, kaip nepažįstamasis sunkiame kambaryje groja dar vieną dainą. Vyrui grojant ir moteriai raudant vedžiojo žvilgsniu nuo veido prie veido. Skirtingos gaidos lietė jos akis. Toks liūdesys. Hansas išėjo.

„Niekada man nepasakei, — ištarė negyvam Erikui Vandenburgui ir Štutgarto dangui. — Niekada man nepasakei turįs sūnų.“

Po akimirkos sutrikusio stabtelėjimo Hansas grįžo į Miuncheną, nesitikėdamas iš tų žmonių dar ką nors išgirsti.

Jis visai nenumanė prireiksiąs, bet ne dažymo paslaugai ir ne anksčiau kaip po dvidešimties metų.

Prieš jam pradedant dažyti dar buvo kelios savaitės. Gero oro mėnesiais dirbdavo veržliai, ir net žiemą dažnai sakydavo Rozai: nors darbas nesilieja srove, bet vis dėlto kartkartėmis padulksnoja.

Daugiau nei dešimtmetį viskas klojosi gerai.

Gimė Hansas jaunesnysis ir Trudė. Jie užaugo lankydami tėtį darbe, taškydami dažais sienas ir valydami teptukus.

Vis dėlto, kai 1933 metais į valdžią iškilo Hitleris, dažymo verslas kiek smuktelėjo. Kitaip nei dauguma žmonių, Hansas neįstojo į VNSDP. Savo sprendimą gerai apgalvojo.

*** Hanso Hubermano minčių eiga ***

Jis nebuvo išsimokslinęs ar linkęs į politiką, bet, kad ir koks jis būtų buvęs, jis buvo žmogus, branginąs teisingumą.

Žydas kartą išgelbėjo jam gyvybę, ir jis negalėjo to pamiršti.

Jis negalėjo stoti į partiją, kuri priešino žmones.

Be to, visai kaip Aleksas Štaineris, kai kurie ištikimiausi jo klientai buvo žydai. Dauguma žydų tikėjo, kad neapykanta negali ilgai tęstis, ir jis manė lygiai taip pat.

Nesekti Hitleriu nusprendė sąmoningai.

Daugeliu atžvilgių šis sprendimas buvo pražūtingas.

Prasidėjus persekiojimams, darbai po truputį seko. Iš pradžių nebuvo taip jau blogai, bet ganėtinai greitai jis pradėjo praradinėti klientus. Regis, kylančiame nacių ore ištirpdavo būreliai citatų.

Miuncheno gatvėje pamatęs seną ištikimą Herbertą Bolingerį — vyrą su žemės rutuliui prilygstančiu juosmeniu, kalbantį vokiškai aukštaitišku dialektu (jis buvo iš Hamburgo) — prisiartino prie jo. Iš pradžių vyriškis per savo liemenį pažvelgė žemyn, nudūrė akis, bet joms grįžus prie dažytojo buvo matyti, kad klausimas privertė jį pasijusti nepatogiai. Hansas neturėjo pagrindo klausti, bet paklausė.

— Kas vyksta, Herbertai? Klientus prarandu greičiau, nei galiu suskaičiuoti.

Bolingeris daugiau nenusuko akių. Išsitiesęs stačias faktą pateikė kaip nuosavą klausimą.

— Ką gi, Hansai. Ar tu narys?

— Ko?

— Nagi, Hansi, — atkakliai spyrė Bolingeris. — Neversk manęs sakyti paraidžiui.

Aukštas dažytojas numojo į jį ranka ir patraukė toliau.

Ilgainiui žydus kaip pakliūva baugino visoje šalyje, ir 1937 metų pavasarį Hansas Hubermanas, beveik gėdydamasis pats savęs, galiausiai pasidavė. Jis kai kur paklausinėjo ir kreipėsi su prašymu stoti į Partiją.

Įteikęs savo formą nacių štabe Miuncheno gatvėje, jis pamatė, kaip keturi vyriškiai metė kelias plytas į drabužių parduotuvę pavadinimu „Kleinmano“. Tai buvo viena iš nedaugelio Molchinge vis dar veikiančių ir žydams priklausančių parduotuvių. Viduje mažas vyriškis strapinėjo aplink ir tvarkydamas kojomis traiškė išdaužtą stiklą. Ant durų švietė nuterliota garstyčių spalvos žvaigždė. Pro jų pakraščius veržėsi netvarkingomis raidėmis išvedžioti žodžiai „žydiškos šiukšlės“. Judėjimas viduje pamažu slūgo nuo karštligiško iki niauraus, tada visai liovėsi.

Hansas priėjo arčiau ir įkišo galvą vidun.

— Ar jums reikia pagalbos?

Ponas Kleinmanas pažvelgė viršun. Prie rankos bejėgiškai prikibo šluota.

— Ne, Hansai. Prašau. Eik šalin.

Praėjusiais metais Hansas išdažė Džoelio Kleinmano namą. Prisiminė tris jo vaikus. Jis galėjo įsivaizduoti matąs jų veidus, bet negalėjo prisiminti vardų.

— Ateisiu rytoj, — pasakė jis, — ir perdažysiu jūsų duris.

Taip ir padarė.

Tai buvo antroji iš dviejų klaidų.

Pirmąją padarė iškart po įvykio.

Sugrįžo iš kur atėjęs, tvojo kumščiu į VNSDP duris, o paskui į langą. Stiklas sudrebėjo, bet niekas neatsiliepė. Visi buvo baigę darbą ir išėję namo. Paskutinis narys ėjo priešinga kryptimi. Išgirdęs stiklo tarškesį, pastebėjo dažytoją.

Jis sugrįžo ir paklausė, kas negerai.

— Nebegaliu stoti, — pareiškė Hansas.

Vyriškis buvo sukrėstas.

— Kodėl?

Hansas pažvelgė į savo dešinės rankos krumplius ir nurijo seiles. Jis jau galėjo skanauti klaidą lyg metalinę tabletę burnoje. — Pamirškit.

Tada apsisuko ir nuėjo namo.

Jam įkandin žodžiai:

— Tiesiog pagalvokite apie tai, pone Hubermanai. Praneškite, ką nuspręsite.

Neparodė juos išgirdęs.

Kitą rytą, kaip žadėjo, atsikėlė anksčiau nei paprastai, bet nepakankamai anksti. „Kleinmano drabužių“ durys vis dar buvo drėgnos nuo rasos. Hansas jas nušluostė. Jis įsigudrino priderinti spalvą, kiek tik tai buvo įmanoma, ir stropiai jas nudažė.

Pro šalį nepavojingai praėjo vyriškis.

— Heil Hitler, — pasakė jis.

— Heil Hitler, — atsiliepė Hansas.

*** Trys menki, bet svarbūs faktai ***