Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Tryliktas puslapis, — nusišypsojęs pasakė. — Kad pasisektų, taip?

— Kad pasisektų, — atsakė Maksas, ir abu apsikabino atsisveikindami.

Kai durys užsidarė, Maksas atsivertė knygą ir atidžiai apžiūrėjo bilietą. Štutgartas-Miunchenas-Pasingas. Traukinys išvažiuoja po dviejų dienų, naktį, kaip tik laiku, kad būtų galima susitikti su paskutiniu ryšininku. Iš ten jis eis pėsčiomis. Žemėlapį jau įsiminė. Raktas buvo vis dar knygoje, pritvirtintas prie vidinio viršelio.

Jis sėdėjo apie pusvalandį, kol ryžosi prieiti ir atidaryti atneštą krepšį. Be maisto, jame buvo dar keletas daiktų.

*** Papildomos Valterio Kuglerio dovanos ***

Nedidelis skustuvas.

Šaukštas, kuris labiausiai tiko vietoj veidrodžio.

Skutimosi kremas.

Žirklės.

Išeidamas jis paliko sandėliuką visiškai tuščią. Buvo tik grindys.

— Sudie, — sušnibždėjo jis, paskutinį kartą apžvelgdamas sandėliuką, kuriame prie sienos liko nedidelė krūvelė plaukų.

Sudie.

Iš to pastato jis išėjo tapęs visiškai kitu žmogumi glotniai nuskustu veidu ir kreivokai, bet tvarkingai sušukuotais plaukais. Atrodė kaip tikras vokietis. Palaukite, palaukite — jis ir yra vokietis, arba tiksliau, buvo.

Jį pykino iš susijaudinimo.

Atėjęs į stotį, jis parodė bilietą, tapatybės kortelę ir dabar sėdėjo ankštoje vagono kupė, pačiame pavojaus dėmesio centre.

— Dokumentus.

Kaip tik tai jis ir bijojo išgirsti.

Jau pakankamai išsigando, kai jį sustabdė perone. Antrą kartą to nebeatlaikys.

Drebančios rankos.

Kaltės kvapas, ne — tvaikas.

Jis tiesiog to nebeištvers.

Laimė, jie viską buvo patikrinę anksčiau ir reikalavo parodyti tik bilietą, taigi dabar liko tik miestelių žiburiai už lango ir kupė priešais jį knarkianti bendrakeleivė.

Beveik visos kelionės metu jis skaitė knygą, stengdamasis nesižvalgyti.

Žodžiai padrikai sukosi jo mintyse.

Keista, bet verčiant puslapius ir skaitant vieną skyrių po kito, jo mintyse skambėjo tik du žodžiai.

Mein Kampf. Mano kova.

Traukiniui dundant nuo vieno Vokietijos miestelio prie kito, galvoje vis aidėjo ir aidėjo pavadinimas.

Mein Kampf

Ir kas galėjo pamanyti, kad knyga jį išgelbės.

Apgavikai

Galėtumėte sakyti, kad Lizelės Meminger gyvenimas buvo lengvas. Palyginti su Makso Vanderburgo, jis tikrai buvo lengvas. Žinoma, Lizelės brolis mirė vos ne jai ant rankų. Jos motina dukrą apleido.

Bet viskas geriau nei būti žydu.

Prieš Makso pasirodymą buvo prarastas dar vienas klientas. Šį kartą Veingartneriai. Būtinas schimpfen nutiko virtuvėje. Lizelė guodėsi, kad liko dar du, dar geriau — vienas buvo meras. Žmona, knygos.

O kaip dėl kitų Lizelės darbų? Rudis Štaineris ir ji toliau viską siaubė. Sakyčiau, jų šelmystės net įmantrėjo.

Trokšdami įrodyti savo vertę ir išplėsti vagysčių repertuarą, jie dar kelis kartus prisidėjo prie Artūro Bergo ir jo draugų. Iš vieno ūkio nukniaukė bulvių, iš kito — svogūnų. Bet didžiausią savo pergalę Lizelė ir Rudis pasiekė vieni.

Kaip matėme anksčiau, vienas ėjimo per miestą privalumų — atrasti ant žemės besivoliojančius daiktus. Kitas — pastebėti žmones, ir, o tai dar svarbiau, pastebėti tuos pačius, savaitė po savaitės tą patį veikiančius žmones.

Vienas iš tokių žmonių buvo Otas Šturmas, berniukas iš mokyklos. Jis kiekvieną penktadienio popietę dviračiu mindavo į bažnyčią ir veždavo kunigams gėrybes.

Mėnesį, orams mainantis ir bjūrant, Lizelė ir Rudis jį stebėjo, ir Rudis buvo ypač tvirtai pasiryžęs vieną neįprastai speiguoto spalio penktadienį Oto kelionę sutrukdyti.

— Visi tie kunigai, — jiems einant per miestą ėmė aiškinti Rudis. — Jie ir taip per riebūs. Savaitę kitą galėtų apsieiti ir be maisto.

Lizelė galėjo tik sutikti. Pirmiausia ji nebuvo katalikė. Antra, pati jautėsi ganėtinai alkana. Ji kaip visada nešė skalbinius. Rudis tempė du kibirus šalto vandens arba, kaip pats pareiškė, du kibirus būsimo ledo.

Jis ėmėsi darbo prieš pat antrą valandą.

Nė akimirką nedvejodamas išpylė vandenį ant kelio tiksliai ten, kur Otas pasukdavo dviratį.

Lizelė turėjo pripažinti.

Iš pradžių truputį kankino kaltės jausmas, bet planas buvo tobulas ar bent toks tobulas, koks tik galėjo būti. Kiekvieną penktadienį truputį po dviejų Otas Šturmas pasukdavo į Miuncheno gatvę, pasikabinęs ant vairo produktų krepšį. Tokį ypatingą penktadienį jis tik tiek ir nukeliaus.

Kelias ir taip buvo apledėjęs, bet Rudis, vargiai pajėgdamas nesiviepti, apliejo jį vandeniu — dar vienu ledo sluoksniu. Jo veidu praslydo šypsulys.

— Ateik, — pasakė jis, — pasislėpsime aname krūme.

Po kokių penkiolikos minučių velniškasis planas, taip sakant, davė vaisių.

Rudis parodė pirštu į plyšį brūzgyne. „Štai jis.“

Iš už kampo paklusniai kaip avinėlis pasirodė Otas.

Nė trupučio neužgaišęs, jis nesuvaldė dviračio, nuslydo ledu ir veidu žemyn dribo ant kelio.

Kai parkritęs jis taip ir nesujudėjo, Rudis metė į Lizelę nerimo kupiną žvilgsnį.

— Nukryžiuotasai Kristau, — pasakė jis, — atrodo, mes jį nužudėm! — Jis lėtai lėtai prisėlino artyn, pačiupo krepšį, ir jie spruko.

— Ar jis kvėpavo? — kiek paėjus gatve paklausė Lizelė.

— Keine Ahnung, — atsakė Rudis, spausdamas prie savęs krepšį. Jis nė nenutuokė.

Gerokai nusileidę žemyn kalva jie žiūrėjo, kaip Otas atsistoja, pasikaso galvą, tarpukojį ir apsidairo ieškodamas krepšio.

— Kvailas Scheisskopf, — išsišiepė Rudis, ir jie apžiūrėjo savo laimikį. Duona, sudužę kiaušiniai ir tas didysis, Speck. Rudis prikišo riebųjį kumpį prie nosies ir šlovingai įkvėpė. Nuostabu.

Kad ir kaip viliojo pergalę pasilaikyti sau, ištikimybės Arturui Bergui jausmas nugalėjo. Jie nusigavo iki jo skurdaus būsto Kempf Strasse ir parodė jam gėrybes. Arturas negalėjo tam nepritarti.

— Iš ko jūs tai pavogėte?

Jam atsakė Rudis. „Oto Šturmo.“

— Na, — linktelėjo jis, — kad ir kas jis būtų, esu jam dėkingas.

Jis įėjo vidun ir grįžo nešinas duonriekiu, keptuve ir švarku, ir visi trys vagys patraukė buto koridoriumi.

— Pakviesime kitus, — pareiškė Arturas Bergas jiems išėjus laukan. — Gal mes ir nusikaltėliai, bet nesame visai nedori. — Panašiai kaip ir knygų vagilė, jis bent jau kažkur užbrėždavo brūkšnį.

Buvo pasibelsta į dar kelerias duris. Į butus iš gatvės buvo šaukiami vardai, ir greitai visas Artūro Bergo vaisių vagišių trupės konglomeratas buvo pakeliui prie Amperio. Kitoje pusėje esančioje proskynoje buvo uždegtas laužas, o kiaušinių likučiai buvo išgelbėti ir iškepti. Duona ir Speck supjaustyti. Rankomis ir peiliais buvo suvalgyti visi iki paskutinio Oto Šturmo nešulio gabalėliai. Akiratyje nė vieno kunigo.

Tik pačioje pabaigoje kilo ginčas dėl krepšio. Dauguma berniukų norėjo jį sudeginti. Fricas Hameris ir Endis Šmeiklas norėjo jį pasilaikyti, bet Arturui Bergui, ne vietoje pademonstravusiam polinkį į dorybingumą, į galvą šovė geresnė mintis.

— Jūs abu, — pasakė jis Rudžiui ir Lizelei. — Galbūt turėtumėte nunešti jį atgal tam Šturmui. Sakyčiau, vargšas išpera veikiausiai nusipelno bent tiek.

— Na jau, Artūrai.

— Nenoriu nieko girdėti, Endi.

— Jėzau Kristau.

„Jis taip pat nenori nieko girdėti.“

Grupė nusijuokė, ir Rudis Štaineris pakėlė krepšį.