Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Ką tu darai? Argi ne šitas?

Lizelė linktelėjo galva, kad Rudis neklysta, mat, praeidama mero namus, ji norėjo laimėti šiek tiek laiko.

— Tai eik, — paragino ją Rudis.

Molchinge temo. Nuo žemės kilo vėsa.

— Greičiau, Saumensch.

Jis liko laukti prie vartų.

Į pagrindinį namo įėjimą takelio gale vedė aštuoni laipteliai, virš kurių grėsmingai stūksojo durys. Lizelė piktai žvelgė į žalvarinį plaktuką.

— Ko lauki? — šūktelėjo Rudis.

Lizelė atsigręžė į gatvę. Gal vis dėlto galima būtų kaip nors to išvengti? Galbūt geriau pasukusi galvą, ji galėtų ką nors sugalvoti, kokį nors pasiteisinimą, na, kalbėkime atvirai, melą, kad tik nereikėtų čia užeiti?

— Negaišk, nėra laiko, — vėl išgirdo Rudžio balsą iš tolo. — Kurių velnių ten stypsai?

„Užčiaupk srėbtuvę, Štaineri!“ — norėjo riktelėti jam atgal, bet tik sušnibždėjo.

— Ką?

— Sakau, užsičiaupk, kvailas Saukerl !

Paskui ji vėl atsigręžė į duris, atitraukė plaktuką ir tris kartus juo pabeldė iš lėto. Už durų išgirdo artėjant žingsnius.

Nežiūrėdama į moterį, Lizelė įsistebeilijo į krepšį jos rankoje. Perėmė jį, įsmeigusi žvilgsnį į virvelę, kuria būdavo užtraukiamas krepšys. Paėmė paduotus pinigus ir — viskas. Nebylioji mero žmona minkštais, į trumpą kuodelį surištais papurusiais plaukais ramiai stovėjo apsisiautusi chalatu. Iš vidaus dvelktelėjo vėsa. Tarsi mirusiojo atodūsis. Moteris vis dar netarė nė žodžio, o kai sukaupusi drąsą Lizelė pažvelgė į jos veidą, jame atsispindėjo ne kaltinimas, o visiškas nutolimas. Per Lizelės petį žvilgtelėjusi į berniuką, moteris linktelėjo, žengė žingsnį į vidų ir uždarė duris.

Kurį laiką Lizelė dar stovėjo priešais aukštą meninę uždangą.

— Ei, Saumensch!

Tyla.

— Lizele!

Lizelė žengė atatupsta.

Atsargiai.

Žengdama atatupsta pirmuosius žingsnius, ji svarstė.

Galbūt moteris ir nematė, kai ji vogė knygą. Tada jau buvo tamsu. Galbūt ji žiūrėjo į ką nors kita, nes juk kartais atrodo, kad žmogus žiūri tiesiai į tave, o iš tikrųjų jis žvelgia į ką nors kita arba tik spokso užsisvajojęs. Šiaip ar taip, toliau Lizelė nebesiaiškino. Išsisuko, ir to gana.

Apsisukusi likusiais laipteliais nulipo normaliai, o paskutinius tris peršoko.

— Eime, Saukerl.

Galiausiai ji net nusijuokti galėjo. Vienuolikmetės paranoja buvo stipri. Palengvėjimas vienuolikmetei sukėlė euforiją.

*** Euforiją slopinanti smulkmena ***

Ji neišsisuko.

Mero žmona ją tikrai matė.

Ji tik laukė tinkamo momento.

Praėjo kelios savaitės.

Futbolas Himelio gatvėje.

„Abejingumas“, skaitomas kasnakt nuo dviejų iki trijų po kiekvieno košmaro arba popiet pusrūsyje.

Dar vienas nieko bloga nežadantis apsilankymas mero namuose. Viskas ėjosi kuo puikiausiai.

Iki tam tikro laiko.

Tinkamas momentas pasitaikė, kai Lizelė atėjo be Rudžio. Tą dieną jai reikėjo paimti skalbinius.

Kaip paprastai, duris atidarė mero žmona, bet be krepšio. Ji žengtelėjo į šalį ir baltos kaip kreida mergaitiškos rankos mostu pakvietė ją užeiti į vidų.

— Aš čia tik dėl skalbinių.

Iš siaubo Lizelei kraujas sustingo gyslose. Atrodė, ji ims ir subyrės čia pat ant laiptų.

Tada moteris pirmą kartą prabilo. Ji ištiesė ranką ir, šaltais pirštais palietusi mergaitę, tarė:

— Warte. Palauk.

Įsitikinusi, kad mergaitė nurimo, apsisuko ir nuskubėjo į vidų.

— Ačiū Dievui, — lengviau atsikvėpė Lizelė, — tuoj juos atneš.

Juos — tai skalbinius.

Tačiau tai, ką atnešė moteris, buvo visai ne skalbiniai.

Ji grįžo ir trapi, bet neįtikėtinai nepalaužiama atsistojo tarpduryje, prie krūtinės spausdama glėbį knygų. Šalia tų siaubą keliančių durų moteris atrodė visai silpnutė. Lengvas ilgų blakstienų virptelėjimas ir vos pastebima išraiška veide. Kvietimas.

Eikš, pažiūrėk — bylojo ji.

„Dabar ji mane kankins, — pamanė Lizelė. — Nusives į vidų, užkurs židinį, įmes į ugnį ir mane, ir knygas, ir viską. Arba užrakins rūsyje ir numarins badu.“

Vis dėlto nežinia kodėl, galbūt sugundyta knygų, Lizelė nejučia ėmė pamažu artintis, krūpčiodama nuo kiekvieno savo pačios žingsnių sukelto grindų girgžtelėjimo, o kai viena lenta sugirgždėjo garsiau, ji visai sustojo. Mero žmona atkakliai laukė. Trumpai dėbtelėjusi atgal, nukreipė žvilgsnį į riešutmedžio duris. Dabar jos veide atsispindėjo klausimas.

Ar pasirengusi?

Lizelė truputį pakreipė galvą, tarsi norėtų pamatyti, kas už tų durų yra. Aišku, tai buvo ženklas jas atidaryti.

— Jėzau, Marija...

Ji ištarė garsiai, žodžiai pabiro į kambarį, pilną šalto oro ir knygų. Vien knygų! Prie visų sienų stovėjo lentynos, pilnos tvarkingai sudėtų knygų. Nebuvo matyti beveik nė lopinėlio sienos. Juodos, raudonos, pilkos, įvairiausių spalvų knygų nugarėlės buvo išmargintos įvairaus stiliaus ir dydžio užrašų. Nieko nuostabesnio Lizelė dar nebuvo mačiusi.

Iš nuostabos ji šypsojosi.

Iš nuostabos, kad yra toks kambarys!

Atžagaria ranka perbraukė lūpas, tarsi mėgindama nuo veido nubraukti šypseną, bet tai buvo beprasmiška. Pajutusi, kad moteris žiūri į ją, mergaitė atsigręžė, ir jų žvilgsniai susidūrė.

Kambaryje buvo taip tylu, kad tokia tyla Lizelei atrodė beveik neįmanoma — tarsi įtempta guma, kuri kiekvieną akimirką gali trūkti. Mergaitė ją nutraukė.

— Galima?

Žodis atsistojo neaprėpiamuose medinių grindų tyruose. Knygos nutolo už mylių.

Moteris linktelėjo.

Galima.

Kambarys pamažu ėmė trauktis, kol iki lentynų knygų vagilei teliko žengti kelis mažus žingsnelius. Atžagaria ranka ji perbraukė per knygų nugarėles pirmojoje lentynoje klausydamasi, kaip jos skamba, užgautos rankos pirštų nagų. Skambėjo kaip muzikos instrumentas arba kaip bėgančio žmogaus žingsniai. Perbraukė abiem rankomis. Paskui perbraukė greičiau. Vieną lentyną po kitos. Ji ėmė juoktis. Juokas sklido iš gomurio, o kai galop ji nutilo, stovėdama kambario viduryje dar ilgai žvilgčiojo tai į lentynas, tai į savo pirštų galus.

Kiek knygų ji palietė?

Kiek jų pajuto?

Priėjusi vėl perbraukė per knygų nugarėles, tik šį kartą kur kas lėčiau, norėdama delnu pajusti lengvą kiekvienos jų iškilumą. Tai buvo stebuklas, grožis, žėrintis nuo sietyno žemyn krintančiuose spinduliuose. Kelis kartus ji jau buvo betraukianti knygą iš lentynos, bet neišdrįso sutrikdyti jų grožio. Buvo jis pernelyg tobulas.

Sau iš kairės ji vėl pamatė moterį, stovinčią prie plataus rašomojo stalo ir prie savęs vis dar spaudžiančią glėbį knygų. Ji stovėjo truputį sulinkusi, bet sužavėta. Jos lūpose buvo atsiradusi stingi šypsena.

— Ar norėtumėte, kad aš...

Nebaigusi klausimo, Lizelė priėjo ir atsargiai paėmė knygas iš jos rankų. Tada sudėjo jas į tuščią tarpą lentynoje šalia praviro lango. Pro jį iš lauko veržėsi šaltis.

Ji pamanė, kad langą reikėtų uždaryti, bet persigalvojo. Namai svetimi, o jos padėtis tokia, kad verčiau nekišti nagų, kur nereikia. Grįžo prie ponios, kuri dabar šypsojosi skausmingai, mergaitiškas rankas grakščiai nuleidusi prie šonų.

O kas toliau?

Į kambarį įsibrovė nesmagumas, ir Lizelė dar kartą paskubomis apžvelgė knygų sienas. Nenustygstantys burnoje žodžiai išsprūdo staiga:

— Man reikia eiti.

Ji išėjo iš trečio karto.