Маркус Зузак - Knygų vagilė

— Dar viena?

Lizelė pasitrynė krūtinę.

Taip.

Dar viena.

— Atrodo, kad prekiauti cigaretėmis man nebereikės, — tarė tėtis, — nes tu vagi knygas greičiau, nei aš įstengiu jų nupirkti.

Lizelė tylėjo. Tikriausiai ji pirmą kartą aiškiai suvokė, kad nusikaltimas kuo puikiausiai pats save paaiškina. Nepaneigiamai.

Tėtis susimąstęs žiūrėjo į pavadinimą. Matyt, stebėjosi, kokią grėsmę knyga galėtų kelti vokiečių tautos širdims ir protams. Grąžino knygą mergaitei. Kažkas įvyko.

— Jėzau, Marija ir Juozapai, — ištarė jis, tarsi atlauždamas kiekvieną žodį, kad paskui galėtų ištarti kitą.

— Kas yra, tėti? Kas? — nebeiškentė nusikaltėlė.

— Žinoma.

Hansas Hubermanas stovėjo nustėręs kaip netikėtai praregėjęs žmogus. Dabar jis turėtų arba sušukti, arba visai nieko nepasakyti, arba tik pakartoti tai, ką ištarė vos prieš akimirką.

— Žinoma.

Šįkart jo balsas nuskambėjo kaip smūgis kumščiu per stalą.

Jis kažką matė, tarsi sekdamas nenutrūkstamą veiksmų grandinę lenktynėse, bet visa tai buvo per aukštai ir per toli, kad Lizelė galėtų pamatyti, kas vyksta.

— Nagi, tėti, kas atsitiko? — nekantravo ji.

Mergaitė, kaip paprastai elgiasi visi žmonės, galvojo tik apie save ir bijojo, kad tėtis viską papasakos mamai.

— Ar tu pasakysi?

— Prašau?

— Na, ar tu pasakysi mamai?

Hanso Hubermano mintys vis dar buvo aukštai ir toli.

— Apie ką?

Ji kilstelėjo knygą.

— Apie šitą, — pamojavo ore kaip ginklu.

Tėtis suglumo.

— Kodėl turėčiau?

Tokių klausimų ji nekentė. Jie versdavo pripažinti bjaurią tiesą, atskleisti savo nešvarią vagilės prigimtį.

— Nes aš ir vėl pavogiau.

Tėtis pritūpė, paskui vėl atsistojo ir, sugrubusiais ilgais pirštais glostydamas mergaitės plaukus, tarė:

— Žinoma, kad nepasakysiu, Lizele. Nebijok.

— Tai ką tu darysi?

Tai bent klausimas.

Kokio stebuklo Hansas Hubermanas galėtų griebtis, stovėdamas Miuncheno gatvės vidury?

Papasakosiu, bet prieš tai žvilgtelėkime, ką jis matė ir kas padėjo jam apsispręsti.

*** Greitai besikeičiantys tėčio regėjimai ***

Iš pradžių jo vaizduotėje iškyla mergaitės knygos: „Duobkasio vadovas“, „Šuo, vardu Faustas“, „Švyturys“ ir paskutinė — „Abejingumas“.

Tada — virtuvės stalas ir irzli Hanso jaunesniojo pastaba, pamačius knygas ant stalo, prie kurio paprastai skaito mergaitė. Jis sako: „Kokį čia šlamštą ji skaito?“ Sūnaus klausimas mintyse nuaidi tris kartus, paskui — jo patarimas skaityti tinkamesnę literatūrą.

— Klausyk, Lizele, — uždedamas ranką jai ant peties ir žengdamas eiti toliau tarė tėtis. — Ši knyga bus mūsų paslaptis. Skaitysime ją, kaip ir kitas, naktimis arba pusrūsyje, bet tu turi man kai ką pažadėti.

— Būtinai, tėti.

Vakaras buvo ramus, tylus. Visa aplinkui klausėsi.

— Jei kada nors patikėsiu tau paslaptį, tu ją išsaugosi.

— Pažadu.

— Gerai. O dabar eime. Jeigu vėlai pareisime, mama mus užmuš, o mums to visai nereikia, tiesa? Ir daugiau jokių vagysčių, a?

Lizelė šyptelėjo.

Ji tik vėliau sužinojo, kad po to vakaro tėtis už cigaretes nupirko dar vieną knygą, bet ne jai. Naudodamasis proga, nuėjo į Molchingo nacių partijos būstinę pasiteirauti dėl savo narystės. Kai šis reikalas buvo aptartas, už paskutinius sukrapštytus pinigus ir tuziną cigarečių jis įsigijo nebenaują Mein Kampf egzempliorių.

— Malonaus skaitymo, — palinkėjo vienas partijos narys.

— Ačiū, — linktelėjo jam Hansas.

Išėjęs į gatvę jis dar girdėjo viduje vykusio pokalbio nuotrupas.

— Jo niekada nepatvirtins, — tarė vienas, — kad ir šimtą Mein Kampf nusipirktų.

Kiti vienbalsiai jam pritarė.

Dešinėje rankoje nešdamasis knygą, Hansas galvojo, kur gauti pinigų knygai išsiųsti, kad teks apsieiti be cigarečių, ir apie globotinę, per kurią jam kilo ši puiki idėja.

— Ačiū, — pakartojo jis, suglumindamas atsitiktinį praeivį, kuris mandagiai pasiteiravo:

— Ką jūs pasakėte?

— Nieko, gerasis žmogau, visiškai nieko. Heil Hitler, — kaip visada maloniai atsakė jam Hansas ir, fiurerio knyga nešinas, nuėjo Miuncheno gatve tolyn.

Matyt, Hansas Hubermanas tuo metu buvo gerokai susijaudinęs, mat tą mintį jam pakišo ne tiek Lizelė, kiek jo paties sūnus. Tikriausiai jau tada nerimavo, kad jo nebepamatys. Kita vertus, jis svaigo iš džiaugsmo dėl tos netikėtai į galvą šovusios idėjos, kol kas nedrįsdamas nė pagalvoti apie sunkumus, pavojus ir siaubingas nesąmones, prie kurių ji gali atvesti. Kol kas pakako idėjos. Ji buvo nesugriaunama. Visai kas kita — ją įgyvendinti. Tačiau kol kas leiskime jam pasidžiaugti.

Duosime jam septynis mėnesius.

Tada ateisime.

O, kaip mes ateisime.

Mero biblioteka

Žinoma, į Himelio gatvę 33 ėjo labai svarbūs įvykiai, apie kuriuos Lizelė kol kas nežinojo. Ji gyveno savais, kur kas svarbesniais rūpesčiais.

Ji pavogė knygą.

Kažkas tai matė.

Knygų vagilę tai paveikė. Taip, kaip turėtų paveikti.

Kiekviena minutė, kiekviena valanda buvo kupina nerimo arba tiksliau — paranojos. Taip veikia žmogų nusikaltimas, ypač jei jis yra vaikas. Jam vis vaidenasi, kad jį tuoj sučiups, kad siauroje gatvelėje kas nors jam pastos kelią, kad mokykloje staiga iškils aikštėn visos kada nors jo padarytos nuodėmės. Vos sušlama lapelis ar trinkteli uždaromi vartai, ir jis jau įsivaizduoja, kad prie durų stovi policija.

Bausme Lizelei tapo pati paranoja ir siaubas vien pagalvojus, kad dėl skalbinių jai reikės užeiti į mero namus. Taigi atėjus tam metui Lizelė, žinoma, „užmiršo“ užeiti į namą Grande Strasse. Ji nunešė skalbinius artrito kamuojamai Helenai Šmit, paėmė mylinčių kates Vaingartnerių žlugtą, bet į burmistro Heinco Hermano ir jo žmonos Ilzos namus neužėjo.

*** Dar vieno žodžio paaiškinimas ***

burmistras = meras

Pirmą kartą ji pasakė pamiršusi pas juos užeiti. Išgirdusi tokį pasiteisinimą nepatikėčiau, nes nuo kalvos į miestą žvelgiančio namo pamiršti neįmanoma. Kai ji ir antrą kartą grįžo tuščiomis rankomis, pamelavo, kad nieko nebuvo namie.

— Nieko nebuvo namie?

Mama nepatikėjo. Jos netikėjimas vos neatsirūgo Lizelei mediniu šaukštu. Pagrasinusi juo pridūrė:

— Tuoj pat eik atgal ir be skalbinių negrįžk.

— Tikrai? — tarė Rudis, kai Lizelė jam viską papasakojo. — Jei nori, galime pabėgti kartu.

— Mirsime iš bado.

— Aš ir dabar mirštu iš bado!

Abu nusijuokė.

— Ne, — atsakė ji, — man reikia ten eiti.

Jiedu vaikščiojo po miestelį kaip paprastai, kai kartu eidavo Rudis. Jis visada galantiškai kėsindavosi panėšėti krepšį, bet Lizelė neleisdavo. Watschen grėsmė kybojo tiktai virš Lizelės galvos, ir tik ji viena mokėjo nešti krepšį taip, kaip reikia. Kas nors kitas imtų jį tempti, sukioti, kratyti, taigi rizikuoti neverta. Be to, jeigu ji leistų Rudžiui nešti krepšį, šis už paslaugą tikriausiai pareikalautų bučinio, o to tai tikrai nebus. O ir prie savo naštos ji buvo pripratusi. Kad nepavargtų, kas šimtą žingsnių perimdavo krepšį iš vienos rankos į kitą.

Lizelė ėjo iš kairės, Rudis — iš dešinės. Rudis beveik visą kelią plepėjo, pasakojo apie paskutinį futbolo mačą Himelio gatvėje, kad dirba pas tėtį — apie viską, kas tik jam šaudavo į galvą. Lizelė stengėsi jo klausytis, bet veltui. Ji girdėjo tik siaubą, kurio gausmas ausyse, artinantis prie Grande Strasse, sulig kiekvienu žingsniu vis stiprėjo.