Маркус Зузак - Knygų vagilė

Visi laukė žodžių.

Juos ištarė sūnus. Tik du.

— Esi bailys, — rėžė tėčiui į veidą, išlėkdamas iš virtuvės ir iš namų.

— Bailys? Tai aš esu bailys?! — šokęs į prieangį riktelėjo tėtis, bet veltui.

Išbėgęs pro vartelius, jis puolė vytis, maldaudamas sūnų grįžti. Mama tuoj prišoko prie lango ir, atmetusi vėliavą, jį atidarė. Prie lango pribėgo Trudė su Lizele, ir visos trys matė, kaip tėtis bando jį sulaikyti. Žodžių jos negirdėjo, bet Hanso jaunesniojo judesys, kai nubloškė nuo peties tėčio ranką, buvo pakankamai iškalbingas. Sūnui įkandin žvelgiančio tėčio vaizdas ausyse gaudė kaip kauksmas.

— Hansi! — šūktelėjo mama taip, kad Trudė su Lizele krūptelėjo. — Sugrįžk!

Sūnus negrįžo.

Taip, jis nesugrįžo. O, jeigu tik galėčiau jums pasakyti, kad jaunesniojo Hanso Hubermano gyvenimas susiklostė laimingai. Anaiptol.

Tądien išėjęs iš Himelio gatvės su Hitlerio vardu lūpose, jis pateko į kitos istorijos įvykius, ir su kiekvienu žingsniu artėjo prie tragedijos Rusijoje.

Prie Stalingrado.

*** Kai kurie faktai apie Stalingradą ***

1. 1942 metais ir 1943-iųjų pradžioje dangus virš to miesto kas rytą būdavo kaip išbalinta paklodė.

2. Ištisą dieną, kol dangumi nešdavau sielas, ant paklodės tikšdavo kraujas ir prisisunkdavo jo tiek, kad paklodė nutįsdavo iki žemės.

3. Vakare išgręžta ir vėl išbalinta, ji būdavo paruošta kitai aušrai.

4. Taip buvo tada, kai mūšiai vykdavo dieną.

Sūnui nuėjus, Hansas Hubermanas kurį laiką stovėjo. Gatvė atrodė didžiulė.

Kai sugrįžo į vidų, mama nieko jam nepasakė, tik žvelgė į jį tylėdama. Ji nepriekaištavo, o tai, kaip žinote, buvo labai neįprasta. Matyt, nusprendė, kad jam, vienintelio sūnaus išvadintam bailiu, skausmo pakanka.

Po pietų Hansas liko tyliai sėdėti prie stalo. Argi jis iš tikrųjų bailys, kaip kad storžieviškai sūnus išrėžė jam į akis? Jis pats pripažįsta, kad per Pirmąjį pasaulinį karą pasielgė kaip bailys. Bet todėl liko gyvas. Argi prisipažinti, kad išsigandai, yra bailumas? Ar bailumu galima vadinti džiaugsmą, kad likai gyvas?

Žvelgė į stalą, o ant jo viena su kita kryžiavosi mintys.

— Tėti, — pabandė prakalbinti jį Lizelė, bet jis net galvos nepakėlė. — Apie ką jis kalbėjo? Ką jis norėjo pasakyti, kai...

— Nieko, — ramiai atsakė tėtis, vis dar neatitraukdamas žvilgsnio nuo stalo. — Nieko. Pamiršk jį, Lizele.

Ilgokai patylėjęs paklausė:

— Ar tau nereikia ruoštis?

Dabar jis pažvelgė į mergaitę.

— Tau juk reikės eiti prie laužo, ar ne?

— Taip, tėti.

Knygų vagilė išėjo persivilkti Hitlerio jaunimo uniforma, ir po pusvalandžio jiedu išėjo į BDM būstinę. Iš čia vaikai būriais žygiuos į miestelio aikštę.

Bus kalbų.

Bus laužas.

Bus pavogta knyga.

Grynas vokiškas prakaitas

Vokietijos jaunimui žygiuojant rotušės link, žmonės stovėjo abipus gatvių. Kartais Lizelė trumpam liaudavosi galvojusi apie mamą ir kitus sunkumus, su kuriais pastaruoju metu susidurdavo. Girdint žmonių plojimus, jos krūtinė pritvinkdavo pakilumo. Kai kurie vaikai slapčia pamojuodavo savo tėvams, nors buvo griežtai nurodyta žygiuoti tiesiai, nesidairyti ir nemojuoti miniai.

Kai Rudžio būrys atžygiavo į aikštę ir gavo nurodymą sustoti, įvyko nesklandumas. Tomiui Miuleriui. Visas būrys sustojo, o Tomis įsirėžė į priešais stovintį berniuką.

— Dumkopf! — neatsigręždamas išspjovė berniukas.

— Atsiprašau, — ištiesęs rankas kuo nuolankiausiai teisinosi Tomis, — neišgirdau.

Tai truko tik akimirką, tačiau nulėmė būsimas negandas. Tomiui. Rudžiui.

Po parado Hitlerio jaunimo padaliniams buvo leista išsiskirstyti. Visi nekantriai laukė laužo, ir nulaikyti juos būryje būtų buvę neįmanoma. Sušukę jungtinį Heil Hitler, galėjo eiti kas kur nori. Lizelė ieškojo Rudžio, bet, būriams išsisklaidžius, įstrigo uniformų ir riksmų maišalynėje. Visi šūkavo vienas per kitą.

Pusę penkių oras smarkiai atvėso.

Žmonės juokavo, kad reikėtų apšilti.

— Tik tam šitos šiukšlės ir tinka.

Jas suvežė vežimėliais. Suvertė miestelio aikštės viduryje ir apipylė kažkuo skleidžiančiu salstelėjusį kvapą. Knygos, laikraščiai, kiti daiktai vis slydo nuo viršaus žemyn, bet juos vėl mėtė atgal į krūvą. Iš toliau ji atrodė kaip ugnikalnis arba kaip miestelio viduryje stebuklingai nusileidęs absurdiškas svetimkūnis, kurį reikia kuo skubiausiai pašalinti.

Tas salstelėjęs kvapas ėmė slinkti minios, laikomos gana dideliu atstumu nuo laužo, link. Aikštėje, ant rotušės laiptų, ant aplinkinių namų stogų susirinko gerokai daugiau kaip tūkstantis žmonių.

Mėgindama prasibrauti pro minią, Lizelė išgirdo traškesį ir pamanė, kad laužas jau uždegtas. Ji apsiriko. Tai buvo tik nenustygstančios vietoje žmonių minios trepsėjimas aikštėje ir ant laiptų.

Be manęs prasidėjo!

Mergaitė nujautė, kad tai nusikaltimas (šiaip ar taip, tos trys knygos buvo didžiausias jos turtas), tačiau ją traukė pamatyti, kaip uždega laužą. Tai traukai ji neįstengė atsispirti. Man atrodo, kad žmonėms patinka matyti ką nors griūvant. Iš pradžių — smėlio pilys, kortų nameliai, paskui — kas nors didesnio. Žmonės puikiai moka plėtoti.

Minioje aptikusi properšą ir pamačiusi, kad kalčių kalnas dar sveikas, ji lengviau atsiduso. Žmonės jį baksnojo, taškė, net spjaudė ant jo. Jis Lizelei atrodė kaip nemėgstamas vaikas — apleistas, suglumęs, bejėgis pakeisti savo likimą. Visų nekenčiamas. Nuleista galva. Rankos kišenėse. Amžiams tebūnie taip.

Nuo krūvos viršaus į kraštus vis slydo įvairiausi mažmožiai, o Lizelė ieškojo Rudžio. Kur dingo tas Saukerl?

Pažvelgusi aukštyn išvydo, kad dangus susigūžęs.

Per mažesnių vaikų galvas ji mėgino pamatyti, kas vyksta, bet trukdė nacių vėliavų ir uniformų siena. Tai buvo beprasmiška. Minia yra minia. Jos nepalenksi, pro ją neprasibrausi, jos neįtikinsi. Gali tik kvėpuoti su ja išvien ir vienu balsu su ja dainuoti. Ir laukti jos laužo.

Žmogus nuo pakylos paprašė tylos. Jis vilkėjo nepriekaištinga ruda uniforma, kuri atrodė kaip ką tik iš po laidynės. Minia nutilo.

Pirmieji jo žodžiai:

— Heil Hitler!

Pirmasis judesys — fiurerio pasveikinimas.

— Šiandien nuostabi diena, — pradėjo kalbą. — Švenčiame ne tik mūsų didžiojo vado gimimo dieną, bet ir pergalę, nes vėl atremiame savo priešus. Mes užkertame jiems kelią į mūsų protus...

Lizelė vis dar mėgino prasibrauti pro minią.

— Mes įveikiame ligą, kuri Vokietijoje plito pastaruosius dvidešimt, jei ne daugiau, metų!

Toliau jo kalba virto Schreierei — ištobulintais rėksmingais žmonių kvietimais ir raginimais būti budriems ir akylai sekti bei naikinti blogio rezgamas machinacijas ir sąmokslus bjaurų savo užkratą skleisti mūsų tėvynėje.

— Ištvirkėliai! Die Kommunisten!

Ir vėl tas žodis. Tas senas žodis. Tamsūs kambariai. Kostiumuoti vyrai.

— Die Juden — žydai!

Kalbai įpusėjus, Lizelė pasidavė. Ją pagavo žodis „komunistai“, o likusi nacistinio rečitalio dalis nuplaukė į abi puses ir pasklido po vokiečių kojomis. Žodžiai liejasi srautais. Mergaitė, žengianti vandeniu. Ji vėl susimąstė. Apie Kommunisten.

Iki šiol BDM būstinėje mergaitėms buvo aiškinama, kad vokiečiai yra aukščiausioji rasė, o konkrečiai apie ką nors kita niekas nieko dar nekalbėjo. Aišku, žydai yra pagrindiniai išniekinto vokiečių idealo kaltininkai — tai žino kiekvienas. Tačiau apie tai, kad bausti reikia ir komunistus, iki šiol ji dar nebuvo girdėjusi.