Маркус Зузак - Knygų vagilė

Jai būtinai reikėjo ištrūkti.

Priešais net nekrustelėdama stovėjo šviesiaplaukė mergaitė su sklastymu per vidurį ir kaselėmis. Įsispoksojusi į jos galvą, Lizelė vėl prisiminė tamsius praeities kambarius ir mamą, į klausimus atsakinėjančią vienu žodžiu.

Iškilo ryškūs prisiminimai.

Badaujanti mama, pražuvęs tėtis. Kommunisten.

Miręs broliukas.

— O dabar su šiomis nuodingomis šiukšlėmis atsisveikinsime.

Pajutusi pykinimą, Lizelė Meminger jau gręžėsi, ketindama ištrūkti iš minios, kai nepriekaištingasis rudmarškinis lipo nuo pakylos. Jis perėmė iš bendražygio fakelą ir uždegė krūvą, kuri gožė jį visu savo kaltumu.

— Heil Hitler!

Žiūrovai:

— Heil Hitler!

Nuo paaukštinimo nulipo būrelis vyrų, apsupo krūvą ir, aidint pritarimo šūksniams, ją uždegė. Pakilo balsai ir gryno vokiško prakaito kvapas, kuris iš pradžių — per kliūtis, paskui — vis laisviau ėmė lietis į aikštę. Vieną po kitos jis sėmė kiekvieną kertelę, ir netrukus jame skendėjo viskas. Žodžiai, prakaitas. Ir šypsenos. Nepamirškime šypsenų.

Minia laidė sąmojus, šaukė Hei l Hitler. Stebiuosi, kaip jie neišsibado akių, neišsinarina rankų. Juk pakaktų tik netinkamu momentu atsigręžti ne ten arba per arti atsistoti. Nežinau, gal kas ir susižeisdavo. Tačiau galiu jus patikinti, kad nuo tokių sužeidimų niekas nemirė, bent jau kūnu. Žinoma, visas šis reikalas kainavo keturiasdešimt milijonų žmonių gyvybių, kurias aš surinkau viskam pasibaigus, bet tai jau tampa pernelyg metaforiška. Verčiau grįžkime prie laužo.

Oranžinės liepsnos miniai mojavo tirpindamos spaudą ir popierių. Nuo sakinių atplėšti krito degantys žodžiai.

Kitoje pusėje pro įkaitusį orą vos įžiūrimi stovėjo susikabinę rankomis rudi marškiniai ir svastikos. Žmonių nesimatė. Tik uniformos ir svastikos.

Viršuje sklandė paukščiai.

Kažkodėl juos priviliojo pašvaistė, ir jie suko ratus virš jos, kol nusileido per arti karščio. O gal — žmonių? Aišku, karštis nieko nereiškė.

Mėginančią ištrūkti, ją susirado balsas.

— Lizele!

Balsas brovėsi artyn, mergaitė jį atpažino. Balsas buvo Rudžio, bet pažįstamas.

Ištrūkusi iš minios, ėmė ieškoti, kas ją šaukia. O ne. Liudvigas Šmaiklas. Jis nesišaipė, kaip iš jo buvo galima tikėtis, nesijuokė iš jos ir net neužkalbino, o tik prisitraukė ją ir mostu parodė į savo kulkšnį. Tame šurmulyje kažkas jam įspyrė, ir dabar pro kojinę grėsmingai sunkėsi tamsus kraujas. Iš po susivėlusių šviesių plaukų į ją žvelgė gyvuliško bejėgiškumo kupinas veidas. Išgaravo visas jo šaunumas. Atrodė niekuo neišsiskiriantis, niekuo neypatingas, eilinis gyvulys, sužeistas grumiantis tokių pat gyvulių bandai, kuri vos jo nesutrypė.

Ji padėjo jam šiaip taip ištrūkti iš minios ir nutempė atokiau, į gryną orą.

Jiedu nušlubčiojo prie šoninių bažnyčios laiptų. Čia buvo šiek tiek vietos, ir abu, lengviau atsikvėpę, stabtelėjo pailsėti.

Staiga Šmaiklui užgniaužė kvapą. Tik nurijęs įstrigusį oro gurkšnį pajėgė kalbėti.

Jis sėdėjo susiėmęs už kulkšnies ir, žvilgsniu suradęs Lizelės Meminger veidą, nežiūrėdamas į akis ištarė:

— Ačiū.

Vėl nurijo kelis gurkšnius oro.

— Ir...

Abu galvojo apie tą patį — kvailiojimą ir muštynes mokyklos kieme.

— Atsiprašau... tu žinai...

Lizelė vėl jį išgirdo.

Kommunisten.

Vis dėlto ji atsakė Liudvigui Šmaiklui.

— Ir aš.

Nebeturėdami apie ką kalbėtis, abudu tylėjo. Jų reikalas buvo baigtas.

Liudvigo Šmaiklo kulkšnis vis kraujavo.

Mergaitės ausyse skambėjo vienintelis žodis.

Jiems iš kairės minia džiaugsmo šūksniais kaip didvyrius sveikino liepsnas ir degančias knygas.

Vagystės vartai

Pasilikusi ant bažnyčios laiptų palaukti tėčio, ji žiūrėjo į nebegyvą surinktų knygų krūvą ir nuo jos atklystančius pelenus. Viskas atrodė liūdnai. Oranžinės ir raudonos žarijos buvo tarsi išspjauti ledinukai, minia išsiskirstė. Ji matė, kaip išėjo frau Diler (labai patenkinta) ir Švilpis (baltais plaukais, nacių uniforma, tais pačiais numintais batais, pergalingai švilpaudamas). Liko tik tvarkdariai, ir netrukus neliks nė žymės, kad čia kas nors vyko.

Tačiau kvapas tvyrojo.

— Ką čia veiki? — paklausė tėtis, priėjęs prie bažnyčios laiptų.

— Labas, tėti.

— Laukiau tavęs priešais rotušę.

— Atsiprašau, tėti.

Jis atsisėdo šalia ir švelniai pataisė iš už ausies ištrūkusią Lizelės plaukų sruogą.

— Kas atsitiko, Lizele?

Ji atsiliepė ne iš karto. Skaičiavo, nors ir be to jau žinojo.

*** Trumpa sudėtis ***

Žodis komunistas + didelis laužas + neatsakyti laiškai + mamos kančia + broliuko mirtis = fiureris

Fiureris.

Tai jis yra tie jie, apie kuriuos aną vakarą, kai ji sumanė parašyti mamai, kalbėjosi Hansas ir Roza Hubermanai. Ji numanė, bet norėjo žinoti tiksliau.

— Ar mano mama buvo komunistė? — paklausė žvelgdama į priekį. — Anksčiau, prieš man čia atvažiuojant, ją vis ko nors klausinėdavo.

Hansas truputėlį palinko į priekį galvodamas, kaip išsisukti.

— Nežinau, aš jos nepažįstu.

— Fiureris ją pasodino į kalėjimą?

Klausimas nustebino juos abu ir privertė tėtį atsistoti. Jis pažvelgė į rudmarškinius, einančius prie pelenų krūvos su kastuvais. Klausėsi, kaip jie pradeda kasti. Ant liežuvio jau sukosi kitas melas, bet Hansas nebeturėjo jėgų meluoti.

— Tikriausiai.

— Aš taip ir maniau.

Žodžiai nukrito ant laiptų, ir Lizelė pajuto iš skrandžio kylantį tirštą karštą pyktį.

— Nekenčiu fiurerio, — ištarė ji. — Aš jo nekenčiu.

O Hansas Hubermanas?

Ką darė jis? Ką jis pasakė?

Pasilenkė ir apkabino globotinę, kaip pats norėjo? Pasakė, kad jam labai gaila jos mamos ir broliuko?

Ne.

Jis stipriai užsimerkė. Atsimerkė. Ir pliaukštelėjo delnu Lizelei Meminger per skruostą.

— Niekada šitaip nekalbėk! — pasakė tyliai, bet griežtai.

Mergaitė susmuko drebėdama ant laiptų, o jis atsisėdo šalia ir užsidengė veidą rankomis. Būtų galima pasakyti, kad aukštas sukrėstas vyras liūdnai atsisėdo ant bažnyčios laiptų, bet viskas buvo kur kas sudėtingiau. Tada Lizelė dar nežinojo, kad jos globėjas Hansas Hubermanas jau beveik metus kankinosi susidūręs su visų pavojingiausia kiekvienam Vokietijos piliečiui dilema.

— Tėti?

Ji norėjo kuo greičiau bėgti iš čia, bet iš nuostabos negalėjo pajudėti iš vietos. Tėtis atitraukė rankas nuo veido ir, sukaupęs likusį ryžtą, kalbėjo toliau.

— Šitaip kalbėti gali namie, — tarė jis liūdnai žvelgdamas į Lizelės skruostą, — bet gatvėje, mokykloje, BDM niekada šito nesakyk, niekada!

Jis atsistojo priešais ją, paėmė už pažasties, pakėlė ir krestelėjo.

— Girdi?

Išplėtusi akis Lizelė linktelėjo nė nemirktelėdama.

Tiesą sakant, tai buvo tik įžanga į būsimą pamokslą, kurio prireiks, kai gilią lapkričio naktį į Himelio gatvę ateis baisiausias Hanso Hubermano siaubas.

— Gerai, — tarė paleisdamas ją, — o dabar pamėginkime...

Nulipęs laiptais, tėtis pasitempė ir ištiesė ranką. Keturiasdešimt penkių laipsnių kampu.

— Heil Hitler.

Lizelė atsistojo ir taip pat ištiesė ranką. Su nepakeliama kančia balse pakartojo:

— Heil Hitler.

Tai buvo nepaprastas reginys — ant bažnyčios laiptų vos tramdydama ašaras vienuolikos metų mergaitė saliutavo fiureriui, aidint tvarkdarių balsams nuo tamsaus silueto, stūksančio už jos tėčio pečių.