Сара Шепард: Tiesiog neįtikėtina

SARA SHEPARD

Tiesiog neįtikėtina

Ciklo

„MIELOS MAŽOS MELAGĖS“

ketvirtoji knyga

Iš anglų kalbos vertė

Jurga Brastavičiūtė

Versta iš: Sara Shepard UNBELIEVABLE

Harperteen, New York

Pirma knyga „Mielos mažos melagės“

Antra knyga „Merginos be ydų“

Trečia knyga „Viskas tobula“

ISBN 9786090105177

Copyright © 2008 by Alloy Entertainment and Sara Shepard

Published by arrangement with Rights People, London

Viršelio lėlės autorė © Tina Amantula

Viršelio šriftas © Peter Horridge

Viršelio nuotraukos © Ali Smith

© Vertimas į lietuvių kalbą, Jurga Brastavičiūtė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Jurga Brastavičiūtė

Redagavo Danutė Gadeikienė

Korektorė Indrė Petrėtytė

Viršelio adaptavimas Galina Talaiko

Maketavo Jurga Morkūnienė

Rouzvude fantazijos, kad galima pakeisti lemtį, tokios pat įprastos kaip tryliktojo gimtadienio proga širdies pavidalo „Tiffany“ pakabučius gaunančios mergaitės. Ir keturios draugės padarytų viską, kad grįžtų laiku ir ištaisytų klaidas. Bet kas, jeigu jos iš tikrųjų galėtų tai padaryti? Ar jos išgelbėtų penktajai geriausiai draugei gyvybę... o gal draugės tragedija kartu ir jų lemtis?

Kartais praeityje slypi daugiau klausimų nei atsakymų. O Rouz­vude niekas nėra taip, kaip atrodo.

Skiriama Lanie, Lesui, Joshui ir Sarai

Niekas negali nešioti kaukės ilgą laiką.

LUCIJUS ANĖJUS SENEKA

Kaip išgelbėti gyvybę

Ar kada nors norėjote grįžti laiku ir ištaisyti savo klaidas? Jei tik nebūtumėte ant „Bratz“ lėlės, kurią geriausia jūsų draugė gavo per aštuntąjį gimtadienį, nupiešusi klouniško veido, ji nebūtų jūsų pametusi dėl naujosios mergaitės iš Bostono. Jei devintoje klasėje būtumėte žinojusi, kad treneris visą sezoną jus laikys pasodinęs ant suolelio, nebūtumėte ėjusi į paplūdimį ir praleidusi futbolo treniruotės. Jei tik nebūtumėte tiek kartų blogai pasirinkusi, galbūt geriausia draugė bilietą pirmoje eilėje į Marko Džeikobso kolekcijos pristatymą būtų atidavusi jums. O galbūt dabar būtumėte nacionalinės moterų futbolo rinktinės vartininkė, turėtumėte reklaminę sutartį su „Nike“ ir namą Nicos paplūdimyje. Pati galėtumėte bendrauti su turtuoliais prie Viduržemio jūros, o ne sėdėti geografijos pamokoje ir ieškoti Nicos žemėlapyje.

Rouzvude fantazijos apie kitokią lemtį tokios pat įprastos kaip tryliktojo gimtadienio proga širdies pavidalo „Tiffany“ pakabučius dovanų gaunančios mergaitės. Ir keturios buvusios draugės padarytų viską, kad grįžtų laiku ir ištaisytų klaidas. Bet kas, jei jos iš tikrųjų galėtų tai padaryti? Ar gebėtų išsaugoti penktai geriausiai draugei gyvybę... o gal šios tragedija yra ir jų lemtis?

Kartais praeityje slypi daugiau klausimų nei atsakymų. O Rouz­vude niekas nėra taip, kaip atrodo.

– Kai papasakosiu, ji pasius, – pasakė Spenserė Hastings geriausioms draugėms: Hanai Marin, Emilijai Filds ir Arijai Montgomeri. Ji pasitaisė jūros žalumo marškinėlius su raišteliais ir paspaudė Elison Dilaurentis namų durų skambutį.

– Kodėl jai pasakyti turi tu? – paklausė Hana, strykčiodama nuo verandos laiptelio ant šaligatvio ir atgal.

Nuo tada, kai penkta geriausia jų draugė Elison Hanai pasakė, kad tik nenuoramos merginos būna lieknos, Hana niekad nenustygdavo vietoje.

– Galbūt turėtume jai pranešti visos vienu metu, – pasiūlė Arija, kasydamasi laumžirgio tatuiruotę, priklijuotą ant raktikaulio.

– Būtų linksma. – Emilija už ausų užsikišo lygiai pakirptus šviesiai rudus plaukus. – Galėtume surepetuoti ir sušokti šokį, o baigdamos šūktelėti: „Tadam!“

– Nieku gyvu, – išsitiesė Spenserė. – Tai mano daržinė ir jai pasakysiu aš, – ji vėl nuspaudė Dilaurenčių durų skambutį.

Laukdamos mergaitės klausėsi, kaip greta zvimbia Spenserės namo gyvatvorę karpančių aplinkos prižiūrėtojų pjūkliukai ir už dviejų namų užpakaliniame kieme smūgiuojami tenisą žaidžiančių Ferfildų dvynių kamuoliukai. Oras kvepėjo alyvomis, nupjauta žole ir „Neutrogenos“ kremu nuo saulės. Tvyrojo įprasta idiliška Rouzvudo akimirka – viskas miestelyje buvo gražu, įskaitant garsus, kvapus ir gyventojus. Rouzvudas – mergaičių gimtinė, jos čia laimingos ir suaugusios su šia ypatinga vietove.

Labiausiai jos mylėjo Rouzvudo vasaras. Rytoj rytą, išlaikiusios paskutinį baigiamąjį Rouzvudo dienos mokyklos septintos klasės egzaminą, jos dalyvaus kasmetinėje ženkliukų teikimo ceremonijoje. Direktorius Apltonas vieną po kito pakvies visus mokinius nuo parengiamosios iki vienuoliktos klasės, ir kiekvienas mokinys gaus dvidešimt keturių karatų aukso ženkliuką: mergaitės – gardenijos žiedo, o berniukai – pasagos pavidalo. Tada visus išleis dešimčiai nuostabių savaičių kaitintis saulėje, rengti iškylų, plaukioti laiveliais ir apsipirkti Filadelfijoje ir Niujorke. Jos nekantriai šito laukė.

Bet Elei, Arijai, Spenserei, Emilijai ir Hanai mokslo metų baigimo ceremonija – ne pats svarbiausias perėjimo į kitą klasę ritualas. Vasara joms iš tikrųjų prasidės tik rytoj vakare, kai jos susirinks į septintos klasės baigimo pižamų vakarėlį. Ir mergaitės turi Elei staigmeną, dėl kurios šios vasaros pradžia bus itin ypatinga.

Kai Dilaurenčių durys pagaliau atsivėrė, prieš jas išdygo ponia Dilaurentis, vilkinti trumpą blyškiai rausvą susiaučiamą suknelę, atidengiančią ilgas, raumeningas ir įdegusias blauzdas.

– Sveikos, mergaitės, – šaltai pasakė ji.

– Ar Elė namie? – paklausė Spenserė.

– Manau, ji viršuje. – Ponia Dilaurentis pasitraukė iš tarpdurio. – Lipkit tiesiai viršun.

Plevėsuodama baltu žolės riedulio sijonėliu Spenserė nusivedė grupelę per prieškambarį, jai einant ant nugaros šokčiojo pošviesių plaukų kasa. Elės namai mergaitėms patiko – jie kvepėjo vanile ir audinių minkštikliu, visai kaip pati Elė. Ant sienų kabojo prašmatnios nuotraukos iš atostogų, kurias Dilaurenčiai praleido Paryžiuje, Lisabonoje ir prie Komo ežero. Tarp jų buvo galybė Elės ir jos brolio Džeisono nuotraukų, darytų pradinėje mokykloje ir naujesnių. Mergaitėms ypač patiko Elės nuotrauka iš antros pradinės mokyklos klasės. Joje Elė vilkėjo ryškiai rausvą megztuką ir atrodė švytinti. Tuomet Elės šeima gyveno Konektikute ir senojoje Elės privačioje mokykloje, kitaip nei Rouzvude, nebuvo reikalaujama mokyklos Metų knygai fotografuotis vilkint nuobodžius mėlynus švarkelius. Net aštuonerių Elė atrodė nepaprastai daili – mėlynos mėlynos akys, širdutės pavidalo veidelis, mielos duobutės skruostuose ir padykusi, bet žavi išraiška, dėl kurios buvo neįmanoma ilgai ant jos pykti.

Spenserė palietė apatinį dešinį jai patinkančios nuotraukos kampelį – joje visos penkios mergaitės buvo nufotografuotos praėjusią liepą stovyklaujančios Pokone. Jos stovėjo šalia didžiulės kanojos išsimurkdžiusios drumzliname ežero vandenyje, išsišiepusios nuo ausies iki ausies ir tokios laimingos, kokios gali būti tik geriausios dvylikametės draugės. Arija uždėjo delną Spenserei ant plaštakos, Emilija – ant Arijos, o Hanos ranka atsidūrė pačiame viršuje. Jos sekundėlę užsimerkė, paniūniavo ir atitraukė rankas. Šį įprotį mergaitės kartodavo nuo to laiko, kai pirmą kartą per tas vasaros atostogas fotografavosi nuotraukai, priminsiančiai joms draugystės pradžią. Jos negalėjo patikėti, kad Elė, svarbiausia Rouzvudo dienos mokyklos mergaitė, pasirinko jas keturias tapti artimiausiomis draugėmis. Atrodė, lyg jos būtų susigiminiavusios su A sąrašo garsenybe.