Сара Шепард - Tiesiog neįtikėtina

– Įdėmiai klausausi.

Arija giliai įkvėpė.

– Elė susitikinėjo su Ijanu Tomu.

– Ijanu Tomu, – pakartojo Vaildenas, išpūtęs akis. – Melisos Hastings vaikinu?

Arija linktelėjo.

– Kai ką pastebėjau praėjusią savaitę žiniasklaidai nutekintoje vaizdajuostėje. Kai atidžiau pasižiūri, matyti, kaip Ijanas ir Elė liečiasi rankomis. – Ji atsikrenkštė. – Spenserė Hastings taip pat buvo įsimylėjusi Ijaną. Elė ir Spenserė varžydavosi, o tą naktį, kai Elė dingo, jos siaubingai susiriejo. Spenserė išbėgo iš daržinės paskui Elę ir negrįžo bent dešimt minučių.

Atrodė, Vaildenas netiki savo ausimis.

Arija vėl giliai įkvėpė. E atsiuntė Arijai užuominų, kas galėjo nužudyti Elę, – tai turėjo būti artimas žmogus, norėjęs to, ką turėjo Elė, ir puikiai besigaudantis užpakaliniame Elės kieme. Gavus šias užuominas ir pagaliau suvokus, kad Ijanas ir Elė buvo artimi, logiškai mąstant įtariamąja tampa Spenserė.

– Kiek pasėdėjau, tada išėjau į lauką jų ieškoti, – pasakė ji. – Niekur jų nemačiau... ir manęs dabar neapleidžia siaubinga mintis, kad Spenserė...

Vaildenas išsitiesė.

– Spenserė ir Elison svėrė daugmaž tiek pat, tiesa?

Arija linktelėjo.

– Taip. Bent jau manyčiau.

– Ar tu pajėgtum nutempti ką nors savo dydžio iki duobės ir įstumti į ją?

– Aš... aš nežinau, – lemeno Arija. – Galbūt, jei būčiau gerai įpykusi.

Vaildenas papurtė galvą. Arijos akys buvo pilnos ašarų. Ji prisiminė, kokia klaiki tyla tvyrojo tą naktį. Elė stovėjo vos už kelių šimtų metrų nuo jų, o jos negirdėjo nė garselio.

– Dar Spenserė būtų turėjusi visiškai nusiraminti, kad grįžusi pas jus nesukeltų įtarimo, – pridūrė Vaildenas. – Tam reikia būti velnioniškai gera aktore – septintokė tikrai negalėtų taip suvaidinti. Manau, tai padaręs žmogus tikrai buvo netoliese, bet viskas užtruko ilgiau. – Jis kilstelėjo antakius. – Ar Rouzvudo mergaitės šiais laikais taip elgiasi? Kaltina senas drauges žmogžudyste?

Nustebinta priekaištaujančio Vaildeno tono Arija net išsižiojo.

– Aš tik...

– Spenserė Hastings yra linkusi varžytis, ji nervinga mergaitė, bet į žudikę man nepanaši, – nutraukė ją Vaildenas. Jis liūdnai nusišypsojo Arijai. – Suprantu tave. Tau turėtų būti sunku – tu nori išsiaiškinti, kas nutiko draugei. Vis dėlto nežinojau, kad Elison slapčiomis susitikinėjo su Melisos Hastings vaikinu. Tai įdomu.

Vaildenas linktelėjo Arijai, atsistojo ir pasisuko eiti į koridorių. Įsmeigusi akis į šviesiai žaliu linoleumu išklotas grindis Arija tebestovėjo prie užkandžių automatų. Ji jautėsi perkaitusi ir praradusi orientaciją, lyg per ilgai sėdėjusi pirtyje. Galbūt ji turėtų gėdytis, kad apkaltino gerą draugę. Ir nesutapimai jos versijoje, į kuriuos Vaildenas atkreipė dėmesį, atrodė reikšmingi. Galbūt kliaudamasi E užuominomis ji pasielgė kvailai.

Nugara nuėjo pagaugai. Gal E atsiuntė tas užuominas Arijai tam, kad ją suklaidintų ir nukreiptų dėmesį nuo tikrojo žudiko?.. Ir gal, tik gal, tikrasis žudikas yra... E?

Arija buvo paskendusi mintyse, o tada staiga ant peties pajuto kažkieno ranką. Širdis smarkiai suplakė, ji krūptelėjo ir pasisuko. Šalia stovėjo tėtis, vilkėjo nutrintą Holiso koledžo sportinį nertinį, ant kairės priekinės džinsų kišenės akį traukė skylė. Pasijutusi nejaukiai Arija sunėrė ant krūtinės rankas. Su tėvu ji nesikalbėjo jau keletą savaičių.

– Jėzau, Arija. Ar gerai jautiesi? – išpyškino Baironas. – Mačiau tave per žinias.

– Nieko man nenutiko, – atžariai atšovė Arija. – Sužeista Hana, ne aš.

Tėvui prisitraukus ją arčiau, Arija sudvejojo, ar turėtų stipriai jį apkabinti, ar leisti rankoms kaboti prie šonų. Nuo to laiko, kai prieš mėnesį tėvas išsikraustė iš namų, Arija jo ilgėjosi. Bet kartu ir niršo: prireikė pavojaus gyvybei sukėlusios avarijos ir ją parodyti per televizijos žinias, kad tėtis pasitrauktų Meriditei iš pašonės ir susitiktų su dukra.

– Šįryt paskambinau tavo motinai ir paklausiau, kaip tau sekasi, bet ji pasakė, kad gyveni ne namie, – Bairono balsas virpėjo iš jaudulio. Jis persibraukė ranka per viršugalvį tik dar labiau suveldamas plaukus. – Kur tu gyveni?

Arija blausiomis akimis spoksojo į ryškių spalvų plakatą, užkištą už kokakolos aparato ir vaizduojantį Heimlicho veiksmą. Kažkas užspringusiai merginai ant krūtinės nupaišė papus ir atrodė, kad Heimlicho triuką atliekantis žmogus ją grabalioja. Arija buvo apsistojusi pas savo vaikiną Šoną Akardą, bet su policininkais įsiveržęs į Ezros namus ir palikęs Arijos šlamštą ant jų slenksčio Šonas aiškiai leido suprasti, kad jo namuose ji daugiau nepageidaujama. Kas pranešė Šonui apie Arijos ir Ezros romaną? Bam bam bam! E.

Apie tai, kur dabar turės gyventi, rimčiau ji dar negalvojo.

– Senuosiuose Holiso užeigos namuose... – pasakė Arija.

– Senuosiuose Holiso užeigos namuose yra žiurkių. Kodėl tau neapsistojus pas mane?

Arija energingai papurtė galvą.

– Tu gyveni su...

– Meridite, – atvirai baigė Baironas. – Noriu, kad artimiau su ja susipažintum.

– Bet... – pasišiaušė Arija.

Tačiau tėvo veide sustingo klasikinė budistų vienuolio išraiška. Arija ją gerai pažįsta – tokį tėvo veidą buvo mačiusi, kai ketvirtą vasarą iš eilės jis atsisakė vietoj Holiso „Laimingosios valio dienos“ stovyklos leisti Ariją į vasaros meno stovyklą Berkšyre, taigi ilgas dešimt savaičių ji turėjo iš popierinių maišelių karpyti lėles ir lakstyti kiaušinio nešimo šaukšte varžybose. Šią išraišką tėvas vėl nutaisė, kai Arija paklausė, ar negalėtų, užuot su visa šeima grįžusi į Rouzvudą, mokyklos baigti Amerikos akademijoje Reikjavike. Šią išraišką dažnai sutvirtindavo iš vienuolio, kurį Baironas sutiko Japonijoje rašydamas baigiamąjį universiteto darbą, išmoktas posakis: „Kliūtis yra kelias.“ Išvada: kas Arijos nenužudys, ją tik sustiprins.

Bet įsivaizdavus, kaip persikrausto gyventi su Meridite, Arijai į galvą šovė daug tinkamesnė citata: „Kai kurie vaistai blogiau už pačią ligą.“

2

Abrakadabra, mes vėl

viena kitą mylime

Elė perkėlė svorį ant vienos kojos ir piktai įsispitrijo į Spenserę Hastings kitapus tako, vedančio nuo Hastingsų daržinės į mišką.

– Bandai viską iš manęs pavogti, – sušnypštė ji. – Bet šito negausi.

Nuo vakaro vėsos Spenserę nupurtė drebulys.

– Ko negausiu?

– Pati žinai, – atsakė Elė. – Perskaitei mano dienoraštyje. – Ji atmetė šviesius plaukus. – Manaisi esanti ypatinga, bet vaidindama, kad nežinai, jog Ijanas su manim, elgiesi kaip visiška nevykėlė. Aišku, tu tai žinai, Spense. Štai kodėl jis tau patinka, ar ne tiesa? Nes su juo draugauju aš? Nes su juo draugauja tavo sesuo?

Spenserė išsprogino akis. Nakties ore staiga pakvipo kažkuo aštriu, beveik gailiu. Elė atkišo apatinę lūpą.

– Ak, Spense. Ar tikrai manei, kad jam patinki?

Ūmai Spenserę užplūdo pykčio banga, jos rankos staiga pakilo ir kumštelėjo Elei į krūtinę. Elė susvirduliavo ir klupdama ant slidžių akmenų žengtelėjo atatupsta. Tik tai jau nebuvo Elė – tai buvo Hana Marin. Hanos kūnas pakilo į orą ir trenkėsi į žemę, pasigirdo trakštelėjimas. Iš rankinės, kaip iš sudaužytos pinjatos, iškristų kosmetika ir „BlackBerry“, o iš Hanos kūno ant betono kaip kruša pasipylė vidaus organai.

Spenserė pašoko, jos šviesūs plaukai buvo sudrėkę nuo prakaito. Išaušo sekmadienio rytas, ji gulėjo savo lovoje vis dar vilkėdama juoda atlaso suknele ir nepatogiomis kelnaitėmis su juostele, taip vakar pasipuošė eidama į Monos Vanderval gimtadienio vakarėlį. Ant stalo krito švelni auksinė šviesa, o šalia lango augančiame didžiuliame ąžuole nekaltai čerškė varnėnai. Ji būdravo beveik visą naktį, laukė, kol suskambės telefonas ir kas nors praneš naujienas apie Hanos būklę. Bet niekas nepaskambino. Spenserė nežinojo, ar ši tyla gera... ar nutiko kas nors siaubinga.