Сара Шепард - Tiesiog neįtikėtina

Hana . Ji paskambino Spenserei praėjusį vakarą, iškart, kai Spenserės mintyse iškilo ilgai slopintas atsiminimas: Elės dingimo naktį ji pastūmė ją miške. Hana išdrožė Spenserei, kad sužinojo kai ką svarbaus ir kad jos turi susitikti prie Rouzvudo mokyklos sūpynių. Spenserė įvažiavo į aikštelę kaip tik tą akimirką, kai Hanos kūnas pakilo į orą. Ji pasuko automobilį į šalikelę, iššoko ir nubėgo prie medžių sukrėsta klaikaus vaizdo.

– Iškvieskit greitąją! – klykė Arija.

Emilija kūkčiojo iš baimės, o Hana tysojo nė nekrustelėdama. Per visą gyvenimą Spenserė nebuvo mačiusi nieko siau­bingesnio.

Praėjus vos kelioms sekundėms pranešdamas apie E žinutę suzyzė Spenserės „Sidekick“. Vis dar slėpdamasi už medžių Spenserė matė, kaip Emilija su Arija irgi išsitraukė telefonus, ir jos širdis nusirito į kulnus supratus, kad jos visos tikriausiai gavo tą pačią baimę keliančią žinutę: Ji per daug žinojo. Ar E suprato, ką išsiaiškino Hana – tai, ką E stengėsi nuslėpti, – ir partrenkė Haną, kad ją užčiauptų? Ko gero, taip ir nutiko, bet Spenserei buvo sunku patikėti, kad tai iš tikrųjų įvyko. Tai šėtoniška.

Bet galbūt Spenserė tokia pat pabaisa. Likus vos kelioms valandoms iki Hanos avarijos ji nuo laiptų nustūmė seserį Melisą. Ir pagaliau prisiminė, kas nutiko Elės dingimo naktį, atgavo tas dešimt prarastų minučių, kurias taip ilgai buvo nugrūdusi į pasąmonę. Ji pastūmė ir pargriovė Elę, galbūt taip stipriai, kad ją užmušė. Spenserė nenutuokė, kas nutiko paskui, bet E, atrodo, žino. Vos prieš porą dienų E atsiuntė Spenserei žinutę ir užsiminė, kad Elės žudikė tiesiai priešais ją. Spenserė žinutę gavo žiūrėdama į veidrodį... į save.

Spenserė nebėgo į aikštelę ir prie draugių neprisidėjo. Ji skubiai nudūmė namo, nes viską trūks plyš reikėjo apgalvoti. Negi ji galėjo nužudyti Elę? Ar būtų įstengusi? Tačiau po bemiegės nakties ji vis tiek negalėtų palyginti to, ką padarė Melisai ir Elei, su tuo, ką E padarė Hanai. Taip, Spenserė nesusivaldė, taip, Spenserę nesunku išvesti iš kantrybės, bet giliai širdyje ji nemanė, kad įstengtų ką nors nužudyti.

Tai kodėl E įsitikinęs, kad kaltininkė yra Spenserė? Ar gali būti, kad E klysta... arba meluoja? Bet E žino, kad septintoje klasėje Spenserė bučiavosi su Ijanu Tomu, žino apie jos slaptą romaną su Vrenu, Melisos vaikinu iš koledžo, ir tai, kad jos penkios apakino Dženą Kavano – visus dalykus, kurie tikra tiesa. E žino tiek daug jas pražudyti galinčių dalykų, kad vargu ar jam būtina ką nors išsigalvoti.

Valantis nuo veido prakaitą Spenserei staiga šovė mintis – nuo jos širdis nusmuko į kulnus. Ji suvokė priežastį, kodėl E galėtų meluoti ir sakyti, kad Elę nužudė Spenserė. Galbūt E taip pat turi paslapčių. Galbūt E reikia atpirkimo ožio.

– Spensere? – iš apačios atsklido motinos balsas. – Ar galėtum nulipti?

Spenserė pašoko ir žvilgtelėjo į savo atvaizdą tualetinio staliuko veidrodyje. Jos akys buvo užtinusios ir paraudusios, lūpos suskeldėjusios, o plaukuose styrojo vakar slepiantis miške įsivėlę šapai. Apie šeimos pasitarimą šią akimirką ji nenorėjo nė pagalvoti.

Pirmas aukštas kvepėjo šviežia Nikaragvos kava „Segovia“, šviežiais, kvepiančiais laukais pieno produktais ir ką tik nuskintomis kalijomis, kurių kiekvieną rytą atneša jų namų tvarkytoja Kendisė. Apsitempęs juodo spandekso dviratininko kelnėmis ir JAV pašto tarnybos dviratininko marškinėliais Spenserės tėvas stovėjo šalia granitinio stalviršio virtuvės viduryje. Galbūt geras ženklas, jei tėtis penktą ryto kaip visuomet buvo išėjęs pasivažinėti dviračiu – tėvai neturėtų būti pernelyg įpykę.

Ant virtuvinių spintelių stalviršio gulėjo sekmadieninis „Philadelphia Sentinel“ numeris. Iš pradžių Spenserė pamanė: jis čia guli todėl, kad jame išspausdinta žinia apie Hanos avariją. Bet tada pamatė, kad iš pirmo puslapio žvelgia jos pačios veidas. Ji vilkėjo žvilgantį juodą kostiumėlį ir prieš kamerą buvo nutaisiusi savim pasitikinčią šypsenėlę. Antraštė skelbė: „Netikėtos pergalės!“ O paantraštėje buvo parašyta: „Susipažinkite – Auksinės orchidėjos esė konkurso kandidatė Spenserė Hastings!“

Spenserės širdis nusirito į kulnus. Buvo tai pamiršusi. O laik­raštis jau gulėjo ant visų namų slenksčio.

Iš sandėliuko išniro figūra. Spenserė išsigandusi žingtelėjo atbula. Tarpduryje veriamai į ją žiūrėdama stovėjo Melisa. Sesuo taip stipriai spaudė dėžutę „Raisin Bran“, kad Spenserė pamanė, jog tuoj ją sutraiškys. Ant kairio sesers skruosto matė mažytį įdrėskimą, ant dešinio antakio buvo užklijuotas pleistras, ant kairio riešo vis dar kabojo geltona ligoninės apyrankė, o dešinysis riešas buvo įtvertas rausvu gipsiniu įtvaru – neabejotinai vakarykščių muštynių su Spensere suvenyras.

Kamuojama galybės su kalte sumišusių jausmų Spenserė nuleido akis. Vakar E atsiuntė Melisai kelis pirmuosius jos ekonomikos esė sakinius, kaip tik tos, kurią Spenserė nukniaukė iš Melisos kompiuterio standžiojo disko ir pateikė kaip savo ekonomikos namų darbą. Tą pačią esė Spenserės ekonomikos mokytojas ponas Makadamas pateikė „Auksinės orchidėjos“ konkursui, pačiam prestižiškiausiam vidurinės mokyklos lygio darbų apdovanojimui šalyje.

Melisa suprato, ką Spenserė padarė, ir nors ši maldavo atleidimo, sesuo jai prišnekėjo siaubingų dalykų – daug blogesnių, nei Spenserė manėsi nusipelniusi. Ginčas baigėsi, kai Melisos žodžių įsiutinta Spenserė netyčia pastūmė seserį nuo laiptų.

– Taigi, mergaitės, – ponia Hastings pastatė kavos puodelį ant stalo ir mostu liepė Melisai sėstis. – Jūsų tėvas ir aš nusprendėme šį tą svarbaus.

Spenserė įsitempė laukdama. Jie įskųs Spenserę už plagijavimą. Ji nepateks į koledžą. Turės lankyti prekybos mokyklą. Galų gale turės dirbti internetiniame tinkle QVC, pardavinėti prekes telefonu ir priiminėti užsakymus tų, kas norės įsigyti pilvo preso treniruoklių ir dirbtinių deimantų, o Melisa, kaip visuomet, išsisuks nenubausta. Jos sesuo visada laimi.

– Visų pirma, mes nenorime, kad jūs, mergaitės, ir toliau matytumėtės su gydytoja Evans, – ponia Hastings sunėrė pirštus. – Ji pridarė daugiau žalos nei naudos. Supratot?

Melisa tylomis linktelėjo, bet Spenserė sutrikusi suraukė nosį. Gydytoja Evans, Spenserės ir Melisos psichoanalitikė, buvo vienas iš nedaugelio žmonių, nebandžiusių lįsti Melisai į subinę. Spenserė jau buvo bepradedanti prieštarauti, bet pamatė grasinamą tėvų išraišką.

– Gerai, – jausdamasi kiek beviltiškai sumurmėjo ji.

– Antra, – ponas Hastingsas patapšnojo „Philadelphia Sentinel“ ir įrėmė nykštį Spenserei į veidą. – Nuplagijavusi Melisos rašinį pasielgei labai blogai, Spensere.

– Žinau, – greitai atsiliepė Spenserė pernelyg išsigandusi, kad pažvelgtų Melisos pusėn.

– Bet gerai pagalvoję nusprendėme, kad nenorime viešai to skelbti. Mūsų šeima ir taip daug patyrė. Todėl tu, Spensere, ir toliau varžysies dėl „Auksinės orchidėjos“ apdovanojimo. Niekam apie tai nepasakosime.

– Ką? – Melisa tėkštelėjo puodelį su kava ant stalo.

– Mes taip nusprendėme, – griežtai pasakė ponia Hastings brūkštelėjusi servetėle burnos kamputį. – Ir mes tikimės, kad Spenserė laimės.

– Laimėsiu? – šūktelėjo pritrenkta Spenserė.

– Jūs ją apdovanojate? – suspigo Melisa.

– Užteks, – ponas Hastingsas prabilo tonu, kuriuo paprastai atsakydavo į namus drįsusiems skambinti pavaldiniams iš jo advokato kontoros.