Сара Шепард - Tiesiog neįtikėtina

Arija mintimis perbėgo siaubingus nakties įvykius. Hana jai paskambino ir pasakė, kad žino, kas tas E, velniškasis pasiuntinys, pastarąjį mėnesį Hanai, Arijai, Emilijai ir Spenserei neduodantis ramybės. Hana nenorėjo telefonu atskleisti jokių smulkmenų, todėl paprašė Arijos atvažiuoti prie Rouzvudo sūpynių, į seną jų susitikimų vietelę. Emilija ir Arija atėjo laiku, kad spėtų pamatyti, kaip juodas visureigis partrenkė Haną ir nulėkė tolyn. Į įvykio vietą atskubėję greitosios pagalbos medikai uždėjo Hanai ant kaklo įtvarą, atsargiai paguldė ją ant neštuvų ir įkėlė į greitosios pagalbos automobilį. Visa tai stebėdama Arija jautėsi it apdujusi. Ji stipriai įsižnybo, bet skausmo nepajuto.

Hana vis dar gyva... bet jos gyvybė kabo ant plauko. Vidinės žaizdos, lūžusi ranka ir galybė nubrozdinimų. Per avariją ji patyrė galvos traumą ir dabar gulėjo panirusi į komą.

Arija užsimerkė – tuoj vėl pravirks. Pats neįtikimiausias dalykas buvo žinutė, kurią Arija ir Emilija gavo po Hanos avarijos. Ji per daug žinojo. Žinutę atsiuntė E. Vadinasi... E žino tai, ką žino Hana. E žino ir visa kita – visas jų paslaptis, tai, kad Dženą Kavano apakino Elė, Arija, Spenserė, Emilija ir Hana, o ne Dženos įbrolis Tobis. E turbūt žino net tai, kas nužudė Elę.

Lukas atsargiai palietė Arijai ranką.

– Buvai ten, kai automobilis partrenkė Haną, tiesa? Ar matei vairuotoją, kuris tai padarė?

Arija Luko gerai nepažįsta. Jis vienas iš vaikinų, kurie visa galva panirę į įvairius būrelius mokykloje, o Arija linkusi laikytis kuo toliau nuo visų dalykų, kuriuose dalyvauja Rouzvudo mokiniai. Ji nežino, kaip jis susijęs su Hana, bet tai, kad jis atskubėjo ir sėdi čia, atrodė miela.

– Buvo per tamsu, – sumurmėjo ji.

– Ir nė nenumanai, kas jis?

Arija stipriai prikando apatinę lūpą. Kai naktį atvažiavę Vaildenas ir pora kitų Rouzvudo policininkų klausinėjo mergaičių, kas nutiko, jos atkakliai tvirtino, kad vairuotojo veido ir visureigio markės neįžiūrėjo. Jos prisiekinėjo, kad tai turėjo būti nelaimingas atsitikimas – jos netikinčios, kad kas nors būtų norėjęs tyčia taip pasielgti. Galbūt slėpti informaciją nuo policijos buvo klaida, bet visos virpėjo iš baimės vien pagalvojusios, ką E padarytų, jei jos pasakytų tiesą.

E jau anksčiau joms buvo grasinęs ir liepęs niekam nieko nepasakoti. Arija su Emilija kartą jau buvo nubaustos už tai, kad nekreipė dėmesio į šiuos įspėjimus. E nusiuntė Arijos mamai Elai laišką, kuriame parašė, kad Arijos tėvas užmezgė romaną su viena buvusių savo studenčių ir kad Arija tėvo paslaptį žinojo. Paskui E visai mokyklai papasakojo, kad Emilija susitikinėja su Maja, į senąjį Elės namą atsikrausčiusia mergaite. Arija žvilgtelėjo į Luką ir tylomis papurtė galvą.

Durys į intensyviosios terapijos skyrių plačiai atsivėrė ir į laukiamąjį dideliais žingsniais įžirgliojo gydytojas Geistas. Dėl veriančių pilkų akių, nuožulnios nosies ir baltų plaukų kupetos jis šiek tiek panėšėjo į vokietį Helmutą, savininką seno sublokuoto namo, kurį Arijos šeima nuomojosi Reikjavike, Islandijoje. Gydytojas Geistas apžvelgė visus vertinančiu žvilgsniu. Taip vertinamai Helmutas žiūrėjo į Arijos brolį Maiką, sužinojęs, kad šis terakotiniame vazone, kuriame Helmutas seniau augindavo tulpes, laiko savo tarantulę Didę.

Hanos tėvai nervingai atsistojo ir priėjo prie gydytojo.

– Jūsų dukra vis dar be sąmonės, – tyliai pasakė gydytojas Geistas. – Mažai kas pasikeitė. Įtvėrėme lūžusią ranką ir tikriname, ar vidinės žaizdos rimtos.

– Kada galėsime ją pamatyti? – paklausė ponas Marinas.

– Greitai, – atsakė gydytojas Geistas. – Bet jos būklė vis dar kritiška.

Jis pasisuko ketindamas eiti, bet ponas Marinas sugriebė jam už rankos.

– Kada ji pabus?

Gydytojas Geistas pasukiojo rankose segtuvą.

– Jos smegenys stipriai patinusios, todėl šiuo metu mums sunku tiksliai įvertinti, ar sužalojimai labai rimti. Ji gali atsibusti ir jaustis gerai, bet gali kilti ir komplikacijų.

– Komplikacijų? – ponia Marin išbalo.

– Esu girdėjęs, kad į komą patekę žmonės net praėjus ilgesniam laikui turi mažai galimybių visai pasitaisyti, – nervingai pasakė ponas Marinas. – Ar tai tiesa?

Gydytojas Geistas pasitrynė rankas į mėlyną chirurgo palaidinę.

– Taip, tiesa, bet neužbėkime įvykiams už akių, gerai?

Per kambarį nuvilnijo murmesys. Mona vėl prapliupo raudoti. O kaip Arija norėtų paskambinti Emilijai... bet Emilija sėdi į Di Moiną Ilinojuje skrendančiame lėktuve. Kodėl ji ten skrenda, Emilija nepaaiškino, pasakė tik tiek, kad ją ten tėvai siunčia vis per tą patį E. Tada dar Spenserė. Prieš Hanai paskambinant ir pranešant žinią, Arija išsiaiškino apie Spenserę kai ką siaubinga... o tai, kad vos ne tuoj pat, kai visureigis partrenkė Haną, ji matė Spenserę baimingai susigūžusią miške ir virpančią it žvėrelis, didžiausias jos baimes tik patvirtino.

Ponia Marin pakėlė didelę rudos odos rankinę ir išblaškė Arijos mintis.

– Einu kavos, – tyliai pasakė Hanos mama buvusiam vyrui.

Ji pakštelėjo pareigūnui Vaildenui į skruostą – iki šios nakties Arija nebuvo girdėjusi, kad tarp jųdviejų kažkas vyksta, – ir pasukusi liftų link pradingo už posūkio.

Pareigūnas Vaildenas vėl susmuko ant kėdės. Praėjusią savaitę Vaildenas lankėsi pas Ariją, Haną ir kitas ir klausinėjo apie įvykius prieš Elės dingimą ir mirtį. Pokalbio vidury E atsiuntė kiek­vienai po žinutę ir parašė, kad, išdrįsusios apie žinutes prasižioti, jos labai pasigailėsią. Ir nors Arija negali papasakoti Vaildenui, ką E padarė Hanai, galbūt galėtų jam papasakoti, kokį siaubingą dalyką ji įtaria padarius Spenserę.

– Ar galiu su jumis pasikalbėti? – skersai kambarį vien lūpomis ištarė ji Vaildenui.

Vaildenas linktelėjo ir atsistojo. Jie išėjo iš laukiamojo ir nužingsniavo prie nedidelės nišos, virš kurios kabėjo ženklas „Užkandžių ir gėrimų aparatai“. Nišoje stovėjo šeši švytintys aparatai, siūlantys viską – nuo gazuotų gėrimų iki neaiškių sumuštinių, mėsos pyragaičių ir gatavų patiekalų, Arijai primenančių tėčio vakarais, kai mama dirbdavo, pagamintą marmalą.

– Paklausyk, jei tai susiję su tavo draugu mokytoju, mes jį paleidome.

Vaildenas atsisėdo ant suolo šalia mikrobangų krosnelės ir apsimestinai droviai nusišypsojo Arijai.

– Negalėjome jo ilgiau laikyti. Ir jei nori žinoti – mes viską nutylėsime. Nebausime jo, nebent norėtum pateikti jam kaltinimus. Bet tada turbūt turėčiau papasakoti tavo tėvams.

Arija mirtinai išblyško. Žinoma, Vaildenui ne paslaptis, kas praėjusią naktį nutiko tarp jos ir Ezros Fitso, jos gyvenimo meilės ir... jos anglų literatūros mokytojo. Veikiausiai visas Rouzvudo policijos skyrius neužsičiaupdamas mala liežuviais, kad dvidešimt dvejų metų anglų literatūros mokytojas glamonėjosi su nepilnamete ir kad juodu įskundė tos nepilnametės vaikinas. Turbūt apie tai jie liežuvavo šalia policijos nuovados įsikūrusioje „Hooters“ užeigoje aplink sukiojantis didžiakrūtėms merginoms, kimšdami viščiukų sparnelius ir keptas bulvytes su sūriu.

– Nenoriu pateikti kaltinimų, – springdama išdaužė Arija. – Ir prašau, prašau , nieko nepasakoti mano tėvams.

Ko ko, o rimto trikdančio šeimos pokalbio dabar jai tikrai nereikia.

Arija perkėlė kūno svorį ant kitos kojos.

– Na, pasikalbėti norėjau ne apie tai. Aš... aš manau, kad žinau, kas nužudė Elison.

Vaildenas kilstelėjo antakį.