Сара Шепард - Tiesiog neįtikėtina

Bet tai pripažinti būtų, na, tas pats, kas pripažinti, kad esi nevykėlė. Ypač dabar.

Eidamos per svetainę jos matė ant stiklinių durų rankenos kabančias dvi iškilmių mantijas. Baltoji priklausė Elei, o oficialiau atrodanti tamsiai mėlyna buvo rudenį Jeilyje studijuoti pradėsiančio Džeisono. Susijaudinusios, kad greitai galės apsivilkti mantijas ir užsidėti beretes, kurias Rouzvudo mokyklos abiturientai dėvėjo nuo mokyklos įkūrimo 1897 metais, mergaitės susikibo rankomis. Tik tada jos pastebėjo svetainėje kažką judant. Ant odinės dvivietės sofutės sėdėjo Džeisonas ir abejingai žiūrėjo CNN.

– Ei, Džeisonai, – modama ranka šūktelėjo Spenserė. – Ar tu irgi eini iš proto dėl rytdienos?

Džeisonas metė į jas žvilgsnį. Atrodė kaip patraukli berniukiška Elės kopija – šviesūs auksiniai plaukai ir pritrenkiančios žydros akys. Jis nusišiepė ir netaręs nė žodžio nusisuko į televizorių.

– Tvarkelė, – vienbalsiai sumurmėjo mergaitės.

Kartais Džeisonas moka būti linksmas – su draugais sugalvojo žaidimą „ne tai“. Mergaitės šį žaidimą pasiskolino ir savaip perkūrė, kad tiktų ir joms – dažniausiai tam, kad neišsiduodamos šaipytųsi iš mergaičių, kurias laiko vėplomis. Bet Džeisonas gali būti ir labai niūrus. Pasiskolinusi jo dievinamo dainų kūrėjo Elioto Smito vardą Elė vadindavo jo būsenas „Elioto nuotaikomis“. Tik dabar Džeisonui tikrai nėra dėl ko liūdėti – rytoj šią valandą jis sėdės į Kosta Riką skrendančiame lėktuve ir visą vasarą ten patirs nuotykių mokydamas plaukioti kajakais. Vaje, kaip liūdna.

– Na ir kas, – gūžtelėjo pečiais Arija.

Mergaitės apsisuko ir šuoliais leidosi laiptais į viršų, į Elės kambarį. Laiptų aikštelėje jos pamatė, kad Elės kambario durys uždarytos. Spenserė suraukė antakius. Emilija palenkė galvą. Kambaryje Elė susijuokė.

Hana atsargiai atidarė duris. Elė sėdėjo pasisukusi į jas nugara. Jos plaukai ant viršugalvio buvo suimti į arklio uodegą, o dryžuotos šilkinės palaidinukės kaspinas po kaklu surištas tobulai. Pakerėta ji stebeilijo į atverstą ant kelių sąsiuvinį.

Spenserė atsikosėjo, ir Elė išsigandusi staigiai atsisuko.

– Sveikos, mergaitės! – šūktelėjo ji. – Kas geresnio?

– Nieko ypatingo. – Hana parodė į sąsiuvinį ant Elės kelių. – Kas čia?

Elė greitai jį užvertė.

– Ak. Visiškai nieko.

Mergaitės pajuto, kad už jų kažkas stovi. Ponia Dilaurentis prasibrovė pro jas ir įžengė į Elės kambarį.

– Mums reikia pasikalbėti, – griežtai ir nekantraudama pasakė ji Elei.

– Bet, mama... – išsižiojo prieštarauti Elė.

– Dabar pat.

Mergaitės susižvalgė. Tokiu balsu ponia Dilaurentis kalbėdavo norėdama parodyti: pakliuvai į bėdą. Jos itin retai girdėdavo pakeltą toną.

Elės mama pasisuko į mergaites.

– Kodėl jums, mergaitės, nepalaukus kieme?

– Tik minutėlę, – greitai pasakė Elė ir atsiprašydama joms nusišypsojo. – Tuoj nulipsiu.

Hana sutriko. Spenserė prisimerkė stengdamasi įžiūrėti, kokį sąsiuvinį Elė laiko. Ponia Dilaurentis kilstelėjo antakį.

– Nagi, mergaitės. Bėkit.

Ketvertukas nurijo seiles ir nužingsniavo laiptais žemyn. Atsidūrusios Elės namą supančioje verandoje jos pasuko į įprastą vietą, įsitaisė aplink didžiulį kvadratinį lauko stalą – Spenserė viename gale, o Arija, Emilija ir Hana abipus iš šonų. Elė atsisės kitame stalo gale, šalia paukščių maudyklėlės, įtaisytos jos tėvo ant turėklų. Kurį laiką mergaitės stebėjo, kaip šaltame, skaidriame vandenyje turškiasi porelė kardinolų. Kai prie jų taisėsi prisidėti mėlynasis kėkštas, kardinolai sučirškė ir greitai jį nuvarė. Atrodė, paukščiai linkę burtis į uždaras grupeles, visai kaip mergaitės.

– Viršuje buvo keista, – sušnibždėjo Arija.

– Ar manai, kad Elė pakliuvo į bėdą? – šnabždesiu atsiliepė Hana. – Kas, jei ją uždarys namie ir ji negalės ateiti į vakarėlį?

– Kodėl ji turėjo patekti į bėdą? Ji nepadarė nieko blogo, – sušnibždėjo Elę nuolat ginanti Emilija, mergaičių vadinama Žudike.

– Bent jau nieko, apie ką žinotume, – tyliai sumurmėjo Spenserė.

Tą akimirką ponia Dilaurentis išlėkė pro stiklines duris į vidinį kiemą ir nužingsniavo per pievelę.

– Noriu įsitikinti, kad viską gerai pamatavote, – riktelėjo ji darbininkams, tingiai sėdinėjantiems ant didžiulio buldozerio sklypo gale.

Dilaurenčiai statė dvidešimčiai žmonių skirtą vasarnamį vakarėliams rengti ir Elė minėjo, kad jos mama tiesiog apsėsta darbų, nors dar tik duobės kasamos. Ponia Dilaurentis priėjo prie darbininkų ir ėmė bartis. Ji nekantriai mojavo rankomis ir saulėje tviskėjo jos vestuvinis žiedas su deimantu. Mergaitės susižvalgė – regis, Elei skirtas pamokslas truko neilgai.

– Mergaitės!

Ant verandos krašto išdygo Elė. Prie kaklo surišamą palaidinukę ji buvo pakeitusi tamsiai mėlynais „Abercrombie“ marškinėliais. Veide – sutrikusi išraiška.

– Na, sveikos!

Spenserė atsistojo.

– Už ką ji tave pričiupo?

Elė sumirksėjo, jos žvilgsnis neramiai klaidžiojo.

– Negi įsivėlei į kokią bėdą – ir dar be mūsų? – Arija pasistengė, kad jos žodžiai nuskambėtų kaip erzinimas. – Ir kodėl persirengei? Ta palaidinukė buvo graži.

Elė vis dar atrodė sutrikusi... ir kiek nusiminusi. Emilija jau stojosi.

– Ar nori, kad išeitume? – jos balsas buvo kupinas netikrumo.

Visos nervingai pažvelgė į Elę – ar ji šito nori?

Elė triskart apsuko apie riešą pintą mėlyną apyrankę. Ji nulipo į verandą ir atsisėdo į įprastą savo vietą.

– Žinoma, nenoriu. Mama ant manęs įsiuto, nes aš... aš vėl sumečiau savo riedulio drabužius prie jos apatinių, – ji droviai gūžtelėjo pečiais ir užvertė akis.

Emilija atkišo apatinę lūpą, paskui perklausė:

– Ir ji dėl to ant tavęs užsiuto?

Elė kilstelėjo antakius ir prunkštelėjo.

– Juk pažįsti mano mamą, Em. Ji pedantiškesnė už Spenserę.

Spenserė apsimestinai piktai spitrijo į Elę, o Emilija braukė pirštu per vieną iš tikmedžio stalo rievelių.

– Nesijaudinkit, mergaitės, manęs niekaip nenubaudė. – Elė suglaudė delnus. – Mūsų nuostabusis pižamų vakarėlis vyks kaip suplanuota!

Iš visų keturių krūtinių išsiveržė palengvėjimo atodūsis ir, keista, nejauki nuotaika ėmė sklaidytis. Bet draugėms ramybės nedavė jausmas, kad Elė pasakė ne viską. Vieną akimirką Elė būdavo geriausia jų draugė, o kitą tapdavo slapuke ir nežinia kam slapčiomis skambindavo telefonu ar siuntinėdavo žinutes. Argi jos neturėtų atvirai pasipasakoti? Kitos mergaitės iš tiesų daug apie save pasakodavo – Elei jos išklodavo paslaptis, kurių daugiau nežinojo niekas, visiškai niekas. Ir, žinoma, visos jos turėjo bendrą paslaptį, susijusią su Džena Kavano. Šią paslaptį jos prisiekė nusinešti į kapus.

– Kad jau prabilome apie nuostabųjį pižamų vakarėlį, turiu stulbinančią naujieną, – mąslią nuotaiką išsklaidė Spenserė. – Spėkit, kur jis vyks?

– Kur? – lėtai virsdama įprasta savimi ir pasirėmusi į stalą alkūnėmis Elė palinko priekin.

– Melisos daržinėje! – šūktelėjo Spenserė.

Melisa – vyresnioji Spenserės sesuo. Ponas ir ponia Hastingsai perstatė seną tolėliau nuo namo kieme stovinčią daržinę ir leido priešpaskutinėje, o vėliau paskutinėje klasėje besimokančiai Melisai naudotis ja kaip asmenine erdve. Sulaukusi tokio pat amžiaus Spenserė irgi galės naudotis šia privilegija.