Сара Шепард - Tiesiog neįtikėtina

– Trečia, – pasakė ponia Hastings. – Jūs, mergaitės, turite susidraugauti.

Motina iš megztinio kišenės ištraukė dvi nuotraukas. Pirmoje buvo nufotografuotos ketverių ir devynerių metų Spenserė ir Melisa, gulinčios hamake senelės paplūdimio name Stoun Harbore, Naujajame Džersyje. Antroje nuotraukoje jos buvo nufotografuotos tame pačiame paplūdimio name praėjus keleriems metams. Melisa buvo su burtininko skrybėle ir apsiaustu, o Spenserė vilkėjo Amerikos vėliavos spalvų dviejų dalių maudymosi kostiumėlį su raukiniais – „Tommy Hilfiger“. Ji avėjo juodus motociklininko batus, juos nešiojo tol, kol jie pasidarė per maži ir sutriko kraujo apytaka kojų pirštuose. Seserys tėvams suvaidino magijos spektaklį – Melisa buvo iliuzionistė, o Spenserė – žavi jos asistentė.

– Radau jas šį rytą. – Ponia Hastings padavė nuotraukas Melisai, ši greitai į jas žvilgtelėjo ir grąžino. – Ar prisimenate, kokios geros draugės buvote? Sėdėdamos ant užpakalinės automobilio sėdynės ištisai plepėdavote. Viena be kitos nenorėdavote niekur eiti.

– Tai buvo prieš dešimt metų, mama, – pavargusiu balsu ištarė Melisa.

Ponia Hastings atidžiai žiūrėjo į nuotrauką – hamake gulinčią Melisą su Spensere.

– Jums patikdavo senelės paplūdimio name. Jame gražiai draugaudavote, todėl nusprendėme šiandien nuvažiuoti į Stoun Harborą. Senelės nėra, bet turime raktus. Taigi kraukitės daiktus.

Tėvai karštligiškai linkčiojo galvas, veiduose švietė viltis.

– Tai kvaila, – vienu balsu ištarė Spenserė ir Melisa.

Spenserė žvilgtelėjo į seserį nustebusi, kad abi pagalvojo tą patį.

Ponia Hastings padėjo nuotrauką ant stalviršio ir nunešė puodelį į kriauklę.

– Mes važiuosime, jau nuspręsta.

Nerangiai atkišusi riešą Melisa atsistojo iš už stalo. Ji žvilgtelėjo į Spenserę ir akimirką jos žvilgsnis sušvelnėjo. Spenserė vos pastebimai jai nusišypsojo. Galbūt tarp jų užsimezgė ryšys. Neapykanta dėl naivaus tėvų plano jas bent kiek suvienijo. Galbūt Melisa įstengs atleisti Spenserei už tai, kad ši nustūmė ją nuo laiptų ir pavogė jos rašinį. Jei taip, Spenserė atleis Melisai už žodžius, kad tėvai jos nemyli.

Spenserė pažvelgė į nuotrauką ir prisiminė magijos spektaklius, kuriuos vaidindavo su Melisa. Jų draugystei subyrėjus į šipulius Spenserė pamanė, kad jei ištartų senuosius savo ir Melisos burtažodžius, jiedvi vėl taptų geriausiomis draugėmis. Jei tik būtų taip lengva.

Vėl pakėlusi akis ji pamatė, kad Melisos išraiška pasikeitė. Ji prisimerkė ir nusisuko.

– Kalė, – metė sesuo per petį praplaukdama koridoriumi.

Spenserė sugniaužė kumščius, ją vėl užplūdo pyktis. Tam, kad jos vėl sutartų, reikėtų gerokai daugiau nei magijos. Reikėtų stebuklo.

3

Amerikietiškoji Emilijos gotika

Vėlyvą sekmadienio popietę tempdama aptriušusį mėlyną sportinį krepšį Emilija Filds paskui seną ponią su vaikštyne žengė ant judančios juostos tarptautiniame Di Moino oro uoste. Į krepšį buvo sukimšusi visus savo žemiškus turtus: drabužių, batus, du brangiausius minkštus žaislus – jūrų vėplius, dienoraštį, „iPodą“ ir rūpestingai sulankstytus Elison Dilaurentis atsiųstus raštelius, su kuriais neįstengė išsiskirti. Lėktuvui skrendant virš Čikagos ji suvokė pamiršusi apatinius. Ką gi, taip jai ir reikia – rytą viską susikrovė it paklaikusi. Ji miegojo tik tris valandas, nes vis dar buvo priblokšta vaizdo – į Haną trenkiasi visureigis ir ši išlekia į orą.

Emilija pasiekė pagrindinį terminalą ir prasispraudusi pro stambią pernelyg aptemptus džinsus mūvinčią moterį įsmuko į pirmą tualetą. Ji žiūrėjo į veidrodį virš kriauklės – į savo veidą apsiblaususiomis akimis. Jos tėvai tai padarė. Jie atsiuntė ją čia gyventi su teta Helene ir dėde Alenu. Ir vien dėl to, kad E visai mokyklai paskelbė apie Emiliją, o praėjusią naktį Monos Vanderval vakarėlyje mama pagavo ją, apsikabinusią su Maja Sen Žermen, mergaite, kurią ji myli. Emilija žino, kas jos laukia. Ji pažadėjo išeiti visą trijų pakopų – „Atsikratyk gėjiškumo“ – programą, kad pamirštų jausmus Majai, kitaip su Rouzvudu teksią atsisveikinti. Bet sužinojusi, kad net jos trijų pakopų patarėja Beka neįstengė atsispirti tikriesiems troškimams, ji suprato – jokie susitarimai nebegalioja.

Di Moino oro uostas buvo mažas ir galėjo pasigirti tik pora restoranų, knygynu ir spalvingų „Vera Bradley“ rankinių parduotuve. Pasiekusi bagažo skyrių Emilija apsidairė. Apie tetą ir dėdę prisimena tik tai, kad jie – supergriežti. Jie vengia visko, kas galėtų sukelti seksualinius impulsus – net kai kurių maisto produktų. Akimis naršydama minią Emilija tikėjosi išvysti šalia bagažo išdavimo juostos stovinčius rūstų viskuo nepatenkintą ūkininką ir jo negražią piktą žmoną iš paveikslo „Amerikietiškoji gotika“.

– Emilija.

Ji skubiai atsisuko. Helenė ir Alenas Viveriai, liemens aukštyje laikydamiesi už rankų, stovėjo atsirėmę į aparatą „Smarte Carte“. Į kelnes sukišti garstyčių geltonumo Aleno golfo marškinėliai tik pabrėžė didžiulį jo pilvą. Trumpi pilki Helenės plaukai atrodė kaip nulakuoti. Nė vienas nesišypsojo.

– Ar turi registruoto bagažo? – šiurkščiai paklausė Alenas.

– Aa, ne, – mandagiai atsakė Emilija svarstydama, ar turėtų juos apkabinti.

Ar tetos ir dėdės neturėtų džiaugtis išvydę dukterėčias? Alenas ir Helenė atrodė suirzę.

– Ką gi, tada eime, – pasakė Helenė. – Iki Adamso maždaug dvi valandos kelio.

Jų automobilis buvo senas universalas su medinėmis apdailos juostelėmis ant durelių. Jame atsidavė dirbtinio pušų kvapo gaivikliu, šis kvapas Emilijai visuomet primindavo ilgas keliones automobiliu su nuolat niurzgančiais seneliais. Alenas važiavo bent penkiolika mylių mažesniu už leidžiamą greičiu – juos aplenkė net čiuplutė senutė, besimarkstanti prie vairo. Nei teta, nei dėdė neištarė nė žodžio – nei Emilijai, nei vienas kitam. Tvyrojo tokia tyla, kad Emilija girdėjo į milijonus šukelių dūžtančios savo širdies skleidžiamą garsą.

– Ajovoje gražu, – garsiai pasakė Emilija, rodydama į aplinkui plytinčias bekraštes lygumas.

Ji niekuomet nebuvo mačiusi tokios tuščios ir apleistos vietos – šalikelėje nebuvo nė poilsio aikštelių. Alenas kažką tyliai kriuktelėjo. Helenė stipriau sučiaupė lūpas. Jei būtų suspaudusi dar labiau, būtų jas prarijusi.

Glotnus ir vėsus telefonas švarkelio kišenėje Emilijai atrodė paskutinis tiltas į civilizaciją. Išsitraukė jį ir spoksojo į ekraną. Jokių naujų žinučių, net nuo Majos. Prieš išvykdama ji išsiuntė Arijai žinutę ir paklausė, kaip Hana, bet Arija neatsakė. Naujausia žinutė jos žinučių skyrelyje buvo atsiųsta E praėjusią naktį: Ji per daug žinojo . Ar E tikrai pervažiavo Haną? Ir ar galėtų būti tiesa tai, ką Arija jai pranešė prieš Hanos nelaimę – ar Spenserė galėjo būti Elės žudikė? Emilijos akis aptraukė ašaros. Dabar tikrai netinkamas laikas būti toli nuo Rouzvudo.

Staiga Alenas pasuko iš kelio į dešinę ir įvažiavo į duobėtą žvyrkelį. Automobilis slidinėjo nelygia žeme, jie pravažiavo keletą galvijų aptvarų ir kelis iš pažiūros sukežusius namelius. Keliuku piktai lodami ant automobilio puolė šunys. Galiausiai jie įsuko į dar vieną žvyrkelį ir privažiavo vartus. Helenė išlipo, atidarė juos ir Alenas įvažiavo. Priešais dunksojo baltomis malksnomis dengtas dviejų aukštų namas. Jis buvo santūrus ir kuklus, priminė amišų namus Lankasteryje, Pensilvanijoje, prie kurių Emilija ir jos tėvai sustodavo nusipirkti pyrago su melasa.