Сара Шепард - Tiesiog neįtikėtina

– Pamatysi.

Ebė priėjo prie Emilijos ir paėmė jai už rankos.

– Emilija Filds, pirmoji tavo naktis Ajovoje tik prasidėjo.

4

Jei kuo nors tiki, vadinasi, tai tiesa

Atsimerkusi Hana Marin pasijuto esanti viena ilgame, baltame tunelyje. Už jos buvo tamsa, o priešais – šviesa. Fiziškai ji jautėsi nuostabiai – ne išpampusi nuo per daug suvalgyto baltojo čederio; ir oda neatrodė išdžiūvusi, ir plaukai nepasišiaušę, nekamavo nuo nemigos apimantis galvos svaigulys ar taikstymosi prie visuomeninio gyvenimo sukeltas stresas. Tiesą sakant, vargu ar ji kada jautėsi taip... puikiai.

Tai anaiptol nepriminė įprasto sapno, kai kas jame buvo reikšminga. Staiga prieš akis pakibo šviesos taškelis. Paskui dar vienas, ir dar vienas. Aplinka prieš akis išryškėjo kaip lėtai įsikraunanti nuotrauka interneto puslapyje.

Štai su trimis geriausiomis draugėmis ji sėdi Elison Dilaurentis užpakalinio kiemo verandoje. Tamsesnėmis sruogelėmis pamargintus šviesius plaukus Spenserė ant viršugalvio susirišusi į arklio uodegą, o garbanoti iki mėlynumo juodi Arijos plaukai supinti į kasas. Emilija vilki žalsvai melsvus trumparankovius marškinėlius ir šortus su užrašu „Rouzvudas plaukia“ ant užpakalio. Haną užplūdo baimė, pažvelgusi į atspindį veidrodyje, matė į ją žvelgiantį savo atvaizdą iš septintos klasės. Jos dantų kabės buvo apvedžiotos žaliais ir rausvais guminiais apvadais. Šlykščiai rudi plaukai susukti į mazgą. Rankos atrodė kaip kumpiai, o kojos – kaip blyškūs, sudribę duonos kepalai. Tiek iš tos puikios savijautos.

– Merginos!

Hana atsisuko. Ir Elė buvo čia. Stovėjo priešais ir spoksojo į jas, lyg jos būtų išdygusios tiesiai iš po žemių. Elei priėjus Hana užuodė mėtinę kramtomąją gumą ir kvepalus – „Ralph Lauren Blue“. Avėjo įsispiriamas violetines paplūdimio šlepetes – Hana buvo visai jas pamiršusi. Ir dar Elės pėdos – ji galėdavo sukryžiuoti nykštį su kreivoku antru pirštu ir sakydavo, kad tai neša sėkmę. Hana panoro, kad Elė imtų ir tuojau pat juos sukryžiuotų, ir padarytų visus kitus tik jai būdingus dalykus, kuriuos Hana taip stipriai troško prisiminti.

Spenserė atsistojo.

– Už ką ji tave pričiupo?

– Negi įsivėlei į kokią bėdą – ir dar be mūsų? – šūktelėjo Arija. – Ir kodėl persirengei? Ta palaidinukė buvo graži.

– Ar nori, kad išeitume? – baimingai paklausė Emilija.

Hana tą dieną prisiminė iki smulkmenų. Ant vidinės riešo pusės vis dar švietė užrašai iš septintos klasės baigiamojo istorijos egzamino. Ji įkišo ranką į permetamą per petį krepšį „Manhattan Portage“ ir palietė baltos medvilninės Rouzvudo mokyklos baigimo kepuraitės kraštelį. Ruošdamasi rytdienos mokslo metų baigimo ceremonijai per priešpiečių pertrauką pasiėmė ją sporto salėje.

Vis dėlto mokslo metų baigimo šventė nebus vienintelis rytdienos įvykis.

– Ele, – kreipėsi į draugę Hana ir taip staigiai atsistojo, kad viena iš citrininių žvakių ant stalo nuvirto. – Man reikia su tavim pasikalbėti.

Bet Elė nekreipė į ją jokio dėmesio, lyg Hana apskritai nebūtų nieko pasakiusi.

– Aš vėl sumečiau savo riedulio drabužius su jos apatiniais, – pasakė ji kitoms mergaitėms.

– Ir ji ant tavęs užsiuto? – Emilija niekaip nepatikėjo.

– Ele, – Hana pamojavo rankomis draugei prieš veidą. – Turi manęs paklausyti. Tau nutiks kai kas siaubinga. Ir mes turime užbėgti tam už akių!

Elė žvilgtelėjo į Haną. Ji gūžtelėjo pečiais ir krestelėjo plaukus, surištus taškuotu kaspinu.

– Juk pažįsti mano mamą, Em. Ji pedantiškesnė ir už Spenserę!

– Kam rūpi tavo mama?! – suspiegė Hana. Ją pylė karštis, o oda tvinksėjo, lyg ją būtų sugėlęs spiečius bičių.

– Spėkit, kur rytoj vyks mūsų septintos klasės baigimo pižamų vakarėlis? – paklausė Spenserė.

– Kur? – pasirėmusi į stalą alkūnėmis Elė palinko į priekį.

– Melisos daržinėje! – šūktelėjo Spenserė.

– Malonumėlis! – nudžiugo Elė.

– Ne! – suriko Hana.

Ji užsilipo ant stalo – reikia jas priversti ją pastebėti. Kodėl mergaitės jos nemato? Juk ji riebi kaip lamantinas.

– Mergaitės, mums ten negalima. Pižamų vakarėlį turime surengti kitur. Kur nors, kur būtų žmonių. Kur būtų saugu.

Jos mintys pašėlusiai sukosi. Galbūt visatoje atsirado laiko kilpa ir ji, žinodama, kas nutiks ateityje, iš tiesų grįžo į septintą klasę – į Elės dingimo išvakares. Ji galėtų viską pakeisti. Galėtų paskambinti į Rouzvudo nuovadą ir pasakyti policininkams, kad ją kamuoja siaubinga nuojauta – jos geriausiai draugei rytoj kai kas nutiks. Ir galbūt kas nors spygliuotos vielos tvora aptvertų Dilaurenčių kieme žiojinčią duobę.

– Galbūt pižamų vakarėlio visai neturėtume rengti, – karštligiškai išbėrė Hana. – Gal turėtume jį surengti kitą naktį?

Galiausiai Elė sugriebė Hanai už riešų ir nutempė ją nuo stalo.

– Liaukis, – sušnibždėjo ji. – Keli triukšmą dėl nieko.

– Triukšmą dėl nieko? – pasimuistė Hana. – Ele, tu rytoj žūsi... Per vakarėlį išlėksi iš daržinės ir... dingsi.

– Ne, Hana, klausykis atidžiai. Aš nežūsiu.

Haną išpylė šaltas prakaitas. Elė žiūrėjo jai tiesiai į akis.

– Tu... nežūsi? – užsikirsdama išdaužė ji.

Elė palietė Hanos ranką. Kokia paguodžianti glamonė, Hanos tėtis taip darydavo jai sergant.

– Nesijaudink, – švelniai sušnibždėjo Elė Hanai į ausį. – Man nieko nenutiks.

Jos balsas skambėjo taip arti. Taip tikroviškai. Hana suklapsėjo blakstienomis ir atsimerkė, ji buvo ne Elės kieme. Gulėjo ant nugaros baltame kambaryje. Virš jos švietė akinamai ryškios dienos lempos. Kairėje ji išgirdo pypsėjimą ir tolygų aparato šnypštimą – įkvėpimas – iškvėpimas, įkvėpimas – iškvėpimas.

Virš jos išniro neaiškus pavidalas. Merginos veidas buvo širdelės pavidalo, akys skaisčiai žydros, o balti dantys spindėjo. Ji lėtai paglostė Hanai ranką. Hana stengėsi ją įžiūrėti. Ji atrodė panaši į...

– Man nieko nenutiks, – vėl ištarė Elės balsas, karštas jos kvėpavimas nutvilkė Hanai skruostą.

Gaudydama orą Hana išsižiojo. Jos kumščiai atsigniaužė ir vėl susigniaužė. Ji iš visų jėgų stengėsi įsikibti į šią akimirką, į šį suvokimą, bet tada viskas išblėso – garsai, kvapai, pojūtis, kad Elė liečia jai ranką. Liko tik tamsa.

5

Bus karas

Vėlyvą sekmadienio popietę išėjusi iš ligoninės – Hanos būklė buvo nepakitusi – Arija užlipo nelygiais Senojo Holiso namo, kuriame gyveno Ezra, verandos laipteliais. Ezros butas pirmame aukšte buvo vos per du kvartalus nuo namo, kur šiuo metu su Meridite gyveno tėvas, o eiti ten Arija dar nepasiruošusi. Ji nesitikėjo rasti Ezros namie, bet parašė jam laiškelį ir paaiškino, kur gyvens ir kad tikisi, jog abu galės pasikalbėti. Kišdama laišką į Ezros pašto dėžutę už nugaros išgirdo girgžtelint.

– Arija.

Prieškambaryje pasirodė išblukusiais džinsais ir trumparankoviais pomidorų raudonumo „Gap“ marškinėliais vilkintis Ezra.

– Ką čia veiki?

– Aš tik... – Arijos balsas įsitempė nuo neišsakytų jausmų.

Ji atkišo laiškelį, kiek susiglamžiusį nuo bandymo sugrūsti į pašto dėžutę.

– Ketinau tau jį atiduoti. Norėjau, kad man paskambintum.

Nors ir bijodama Ezrą paliesti Arija nedrąsiai žingtelėjo jo pusėn. Jis kvepėjo visai kaip praėjusią naktį, kai Arija čia buvo – viskiu, drėkinamuoju kremu.