Сара Шепард - Tiesiog neįtikėtina

– Štai ir atvažiavome, – vangiai ištarė Helenė.

– Jis nuostabus, – lipdama iš automobilio pasakė Emilija stengdamasi, kad balsas skambėtų žvaliai.

Kaip ir kitus jų pravažiuotus namus, Viverių nuosavybę supo tinklinė tvora ir aplinkui sukiojosi pulkai šunų, vištų, ančių ir ožkų. Vienas drąsus ožys, pririštas prie galvijų aptvaro ilga grandine, pririsnojo prie pat Emilijos. Jis trinktelėjo jai nešvariais ragais ir Emilija suspiegė.

Ožiui maknojant šalin Helenė griežtai į ją pažvelgė.

– Nerėk taip. Vištoms nepatinka.

Šaunu. Vištų poreikiai svarbiau nei Emilijos. Ji parodė į ožį.

– Kodėl jis prirakintas?

– Ji, – pataisė ją Helenė. – Ji buvo bloga mergaitė, štai kodėl.

Emilija nervingai prikando lūpą, nes mažytė virtuvė, į kurią ją nusivedė Helenė, atrodė neremontuota nuo šeštojo dešimtmečio. Emilija iškart pasigedo linksmos mamos virtuvės, nustatinėtos viščiukų statulėlėmis, jų virtuvėje ištisus metus kabo kalėdiniai rankšluostėliai, o šaldytuvą puošia magnetukai su Filadelfijos paminklais. Helenės šaldytuvas buvo plikas, nė vieno magnetuko, nuo jo sklido pūvančių daržovių dvokas. Joms įžengus į mažą svetainę Helenė parodė maždaug Emilijos amžiaus mergaitę, sėdinčią ant vėmalų spalvos kėdės ir skaitančią „Džeinę Eir“.

– Prisimeni Ebę?

Pusseserė Ebė vilkėjo blyškų, rusvai žalsvą, kelius siekiantį megztinį ir kuklią peltakiuotą palaidinukę. Plaukus ji buvo susirišusi ant sprando ir visiškai nepasidažiusi. Vilkėdama aptemptus marškinėlius su užrašu „Mylėk gyvūnus, apkabink plaukiką“, suplėšytus „Abercrombie“ džinsus, pasitepusi drėkinamuoju kremu, kuris suteikia odai įdegio spalvą, ir vyšnių skonio lūpų blizgesiu, Emilija pasijuto it kokia kekšė.

– Sveika, Emilija, – pabrėžtinai santūriai pasisveikino Ebė.

– Ebė buvo maloni ir pasisiūlė dalytis su tavim kambariu, – pasakė Helenė. – Jis viršuje, iškart užlipus laiptais. Tuoj parodysime.

Viršuje buvo keturi miegamieji. Pirmasis buvo Helenės ir Aleno, antrasis – Džono ir Meto, septyniolikamečių dvynių.

– O štai šitas – Saros, Elizabetės ir mažosios Karenos, – pasakė Helenė rodydama į kambarį, kurį Emilija buvo palaikiusi sandėliuku.

Emilijai atvipo žandikaulis. Apie nė vieną šių pusseserių nebuvo girdėjusi.

– Kiek joms metų?

– Na, Karenai šeši mėnesiai, Sarai dveji metukai, o Elizabetei – ketveri. Šiuo metu jos pas močiutę.

Emilija pasistengė paslėpti šypseną. Kaip sekso vengiantys žmonės jie turi daug palikuonių.

Helenė įvedė Emiliją į pustuštį kambarį ir parodė į dvi loveles kampuose. Ebė įsitaisė ant savo lovos ir susidėjo rankas į skreitą. Emilija negalėjo patikėti, kad šiame kambaryje gyvenama – vieninteliai baldai buvo lovos, paprastas tualetinis staliukas, lentyna su keliomis knygomis, dar mažas apskritas kilimėlis. Namie jos kambarys buvo išklijuotas plakatais ir nuotraukomis, stalas nukrautas buteliukais kvepalų, žurnalų iškarpomis, kompaktinėmis plokštelėmis ir knygomis. Tiesa, kai Emilija kadaise čia lankėsi, Ebė jai prisipažino ketinanti tapti vienuole, tad galbūt aplinka be jokių pagražinimų savaip ruošė ją vienuoliškam gyvenimui. Emilija žvilgtelėjo pro didelį langą kambario gale ir pamatė milžinišką Viverių kiemą, jame stovėjo didelė arklidė ir siloso bokštas. Du vyresni jos pusbroliai, Džonas ir Metas, vilko iš arklidės presuotą šieną ir krovė į sunkvežimiuką. Horizonte nieko nematyti. Visiškai nieko.

– Ar toli jūsų mokykla? – paklausė Emilija Ebės.

Ebės veidas nušvito.

– Mano mama tau nesakė? Mus moko namie.

– Ak... – Emilijos ryžtas šiaip taip prisitaikyti jau sunkėsi pro prakaito liaukas.

– Rytoj duosiu tau pamokų tvarkaraštį.

Helenė padėjo ant Emilijos lovos porą papilkėjusių rank­šluosčių.

– Turėsi išlaikyti keletą egzaminų, kad žinočiau, nuo ko pradėti.

– Mokausi dešimtoje klasėje, – atsiliepė Emilija. – Keletą dalykų aukštesniu lygiu.

– Pažiūrėsime, nuo ko turėsi pradėti, – pakartojo ir atšiauriai į ją pažiūrėjo Helenė.

Ebė atsistojo nuo lovos ir dingo koridoriuje. Jausdama užplūstančią neviltį Emilija spoksojo pro langą. Jei per penkias sekundes pro šalį praskris paukštis, iki kitos savaitės grįšiu į Rouzvudą. Pro šalį praplasnojo žvirblelis ir Emilija prisiminė, kad prietaringų savo mažvaikės žaidimų daugiau nebežaidžia. Pastarųjų kelių mėnesių įvykiai – kai darbininkai aptiko Elės lavoną vasarnamio pamatams iškastoje duobėje, Tobio savižudybė, E... – privertė ją prarasti tikėjimą, kad visi nutikimai turi priežastis.

Suskambėjo jos mobilusis. Emilija išsitraukė telefoną ir pamatė, kad Maja atsiuntė žinutę. „Ar tu tikrai Ajovoje? Prašau paskambinti, kai galėsi.“

„Padėk man“, – pradėjo rinkti Emilija, bet tą akimirką Helenė ištraukė telefoną jai iš rankų.

– Šiuose namuose mobiliųjų turėti neleidžiame. – Helenė išjungė telefoną.

– Bet... – norėjo paprieštarauti Emilija. – O jei norėsiu paskambinti tėvams?

– Galėsiu jiems paskambinti už tave, – išgiedojo Helenė. Ji pasilenkė arčiau prie Emilijos. – Tavo mama man papasakojo keletą dalykų. Nežinau, kaip elgiamasi Rouzvude, bet čia mes gyvename pagal mano taisykles. Aišku?

Emilija krūptelėjo. Kalbėdama Helenė spjaudėsi ir Emilija ant skruosto pajuto lašelius.

– Aišku, – atsakė ji virpančiu balsu.

– Tai ir gerai.

Helenė išėjo į koridorių ir įmetė telefoną į didelį, tuščią stiklainį ant medinio staliuko.

– Tegul jis saugiai čia guli.

Kažkas ant dangtelio buvo užrašęs: KEIKSMŲ STIKLAINIS, bet, išskyrus Emilijos telefoną, jis buvo tuščias.

Keiksmų stiklainyje Emilijos telefonas atrodė vienišas, bet dangtelio atsukti ji nedrįso – Helenė tikriausiai prijungusi prie jo signalizaciją. Ji grįžo į tuščią miegamąjį ir krito ant lovelės. Čiužinio viduryje styrojo iššokusi aštri spyruoklė, palietus paklodė atrodė kaip cementinė plokštė. Ajovos dangus iš rausvai gelsvo virto violetiniu, paskui tamsiai mėlynu ir galiausiai pajuodo, o Emilijai skruostais tekėjo karštos ašaros. Jei tai pirmoji kitokio jos gyvenimo diena, verčiau jau būtų mirusi.

Po kelių valandų tyliai girgždėdamos atsidarė durys. Ant grindų nutįso šešėlis. Smarkiai besidaužančia širdimi Emilija atsisėdo lovelėje. Ji prisiminė E žinutę. Ji per daug žinojo. Akyse matė Hanos kūną, su trenksmu nudribusį ant grindinio.

Bet tai buvo tik Ebė. Ji uždegė mažą stalinę lempą ir krito ant pilvo šalia savo lovos. Emilija prikando lūpą ir apsimetė nieko nepastebinti. Ar čia keista naujoviška malda?

Rankose laikydama medžiagos gniutulą Ebė vėl atsisėdo. Ji nusitraukė per galvą rusvai žalsvą megztinį, atsisegė smėlio spalvos liemenėlę, užsitempė džinsinį mini sijonėlį ir įsirangė į raudoną palaidinukę be petnešėlių. Tada ji vėl pakišo ranką po lova, sugraibė rausvai baltą kosmetikos krepšelį, perbraukė tušu per blakstienas, o lūpas pasidažė raudonu blizgesiu. Galiausiai ji paleido į arklio uodegą surištus plaukus, palenkė galvą žemyn ir perbraukė rankomis skalpą. Kai ji vėl atmetė galvą, plaukai atrodė pašėlusiai išsitaršę ir sunkiomis sruogomis krito aplink veidą.

Ebė pagavo Emilijos žvilgsnį. Ji plačiai nusišypsojo, lyg sakytų: Užčiaupk srėbtuvę. Dar musių priskris .

– Eini su mumis, ar ne?

– K... kur? – sumikčiojo žadą pagaliau atgavusi Emilija.