Сара Шепард - Tiesiog neįtikėtina

– Malonumėlis! – nudžiugo Elė. – Kaip?

– Rytoj vakare, po atestatų įteikimo, ji išskris į Pragą Oklahomoje, – atsakė Spenserė. – Tėvai leis naudotis daržine, jei tik prieš jai grįžtant viską ten sutvarkysime.

– Puiku. – Elė atsilošė ir sunėrė pirštus.

Staiga jos akys užkliuvo už kažko truputį kairiau nuo darbininkų. Per gretimą Hastingsų kiemą išdidžiai maklino pati Melisa, jos nugara atrodė nepalenkiamai tiesi. Ant pakabo rankoje sūpavosi balta išleistuvinė suknelė, o ant pečių ji buvo užsimetusi karališkąją mėlyną atsisveikinimo kalbą sakančio absolvento mantiją.

Spenserė sudejavo.

– Melisa iki koktumo pasipūtusi dėl tos kalbos, – sušnibždėjo ji. – Sakė, neva turėčiau jaustis dėkinga, nes kai mes būsime paskutinėje klasėje, atsisveikinimo kalbą veikiausiai sakys Endrius Kembelas – ta garbė esanti „tokia didžiulė atsakomybė“.

Seserys viena kitos nekentė ir Spenserė beveik kiekvieną dieną papasakodavo po naują istoriją, kaip bjauriai Melisa elgiasi.

Elė atsistojo.

– Ei! Melisa! – pamojavo ji ranka.

Melisa sustojo ir atsisuko.

– Ak. Sveikos, merginos, – prisivertusi nusišypsojo ji.

– Jaudiniesi prieš kelionę į Pragą? – šypsodamasi jai išdainavo Elė.

– Žinoma. – Melisa kiek pakreipė galvą.

– Ar Ijanas irgi važiuos?

Ijanas – žavusis Melisos vaikinas. Vien nuo minties apie jį mergaitėms sukdavosi galva.

Spenserė suleido nagus Elei į ranką.

– Ele.

Bet Elė ranką patraukė.

Melisa prisidengė akis nuo ryškios, spiginančios šviesos. Mėlyna karališkoji mantija pliaukšėjo vėjyje.

– Ne. Jis nevažiuoja.

– Ak! – kvailai išsišiepė Elė. – Ar esi tikra, kad tai gera mintis – dvi savaites palikti jį vieną? Jis gali susirasti kitą merginą!

– Elison, – iškošė pro dantis Spenserė. – Liaukis. Tučtuojau.

– Spensere, – sušnibždėjo Emilija. – Kas čia dedasi?

– Nieko, – greitai atšovė Spenserė.

Arija, Emilija ir Hana susižvalgė. Pastaruoju metu taip nutikdavo dažnai – Elė ką nors pasakydavo, viena iš jų pakvaišdavo, o kitos visiškai nesuprasdavo, kas iš tiesų dedasi.

Bet kažkas vyko. Melisa pasitaisė mantiją, ištiesė nugarą ir nusisuko. Ji ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į didžiulę Dilaurenčių kiemo pakraštyje žiojinčią duobę, paskui žengė į daržinę ir taip stipriai trenkė durimis, kad pintas vytelių vainikas ant jų keliskart šoktelėjo ir subumbseno.

– Jai tikrai kažkas neduoda ramybės, – pasakė Elė. – Aš juk pajuokavau.

Spenserė neaiškiai sugargaliavo ir Elė ėmė kikenti. Ji vos vos šypsojosi. Lygiai taip Elė šypsodavosi ką nors nuo jų slėpdama ir tarsi erzindama, kad pasakys joms tik pati užsimaniusi.

– Be to, kam ji rūpi? – Elė gyvai visas apžvelgė. – Žinot, ką, mergaitės? – susijaudinusi ji pabarbeno pirštais į stalą. – Manau, tai bus Elės vasara. Mūsų visų vasara. Jaučiu tai. O jūs?

Stojo bežadė tyla. Atrodė, lyg virš jų būtų pakibęs ir mintis rūku aptraukęs debesis, pritvinkęs vandens lašų. Bet po truputėlį debesys išsisklaidė ir kiekvienos iš jų galvoje šmėstelėjo – galbūt Elė teisi. Iš tiesų tai gali būti geriausia jų gyvenimo vasara. Jos iš naujo pervertins savo draugystę ir ji bus tokia pat stipri kaip praėjusią vasarą. Galbūt jos pamirš visus nutikusius bauginančius, gėdingus dalykus ir pradės viską iš naujo.

– Aš irgi tai jaučiu, – garsiai ištarė Hana.

– Tai jau tikrai, – vienu metu pritarė Arija ir Emilija.

– Žinoma, – tyliai patvirtino Spenserė.

Jos visos susikibo rankomis ir stipriai jas suspaudė.

Tą naktį lijo. Smarkus, stambiais lašais grindinį daužantis lietus nusėjo įvažas balutėmis, palaistė sodus, ir ant Hastingsų baseino apdangalo telkšojo mažyčiai baseinėliai. Kai vidury nakties lietus liovėsi, Arija, Emilija, Spenserė ir Hana beveik tą pačią akimirką prabudo ir atsisėdo savo lovose. Visas jas apėmė keista nuojauta. Nebūtų pasakiusios, ar ją sukėlė kas nors iš sapno, ar jaudulys dėl rytdienos. O galbūt visai kas kita... gerokai paslaptingesnis dalykas.

Visos žvelgė pro langus į tylias, tuščias Rouzvudo gatves. Debesys išsisklaidė ir įsižiebė žvaigždės. Lietaus nuplautas grindinys spindėjo. Hana įdėmiai žiūrėjo į kiemą – jame stovėjo mamos automobilis. Tėtis išsikraustė. Emilija žiūrėjo į užpakalinį kiemą ir už jo dunksantį mišką. Ji niekuomet nedrįso po jį klaidžioti, nes buvo girdėjusi, kad ten gyvena vaiduokliai. Arija klausėsi iš tėvų miegamojo sklindančių garsų ir spėliojo: ar jie taip pat atsibudo, o gal vėl kivirčijasi ir dar nė nebuvo užmigę. Spenserė pažvelgė į užpakalinę Dilaurenčių verandą, paskui per kiemą į didžiulę duobę, darbininkų iškastą vasarnamio pamatams. Iškastas žemes lietus pavertė purvyne. Spenserė mąstė apie visus ją pykdančius dalykus. Tada pagalvojo apie viską, ką gyvenime norėtų turėti, ir visus dalykus, kuriuos norėtų pakeisti.

Spenserė ištiesė ranką, pagrabaliojo po lova, susirado raudoną žibintuvėlį ir pašvietė į Elės langą. Vienas blyksnis, du blyksniai, trys blyksniai. Tai buvo slaptas kodas, ji pranešė Elei, kad nori išsmukti iš namų ir pasikalbėti – tiktai dviese. Jai pasidingojo, kad mato šviesiaplaukę lovoje sėdinčios Elės galvą, bet draugė jai nepašvytavo atsakydama.

Visos keturios vėl griuvo ant pagalvių, argi tie užplūdę jausmai ką reiškia, joms paprasčiausiai reikia išsimiegoti. Vos po paros jos linksminsis septintos klasės baigimo pižamų vakarėlyje ir tai bus pirma vasaros naktis. Vasaros, kuri pakeis viską.

Jos tikrai neklydo.

1

Dvasia stipresnė už kardą

Arija Montgomeri staiga atsibudo. Už lango išaušo sekmadienio rytas, ji buvo susirangiusi ant mėlynos plastikinės kėdės Rouzvudo memorialinės ligoninės priimamajame. Hanos Marin tėvai, policijos pareigūnas Vaildenas, geriausia Hanos draugė Mona Vanderval ir Lukas Bitis, jos bendraklasis iš Rouzvudo mokyklos, šis atrodė lyg būtų ką tik atėjęs, – visi į ją spoksojo.

– Ar ką nors praleidau? – sugargė Arija.

Jai atrodė, tarsi galva būtų prikimšta zefyrų „Peeps“. Pasižiūrėjo į kabantį virš laukiamojo durų laikrodį – „Zoloft“ rodė dar tik pusę devynių ryto. Ji miegojo vos penkiolika minučių.

Lukas atsisėdo šalia ir paėmė žurnalą „Medicinos prekės šiandien“. Viršelis skelbė, kad šiame numeryje pasakojama apie naujausius kolostomijos maišelių modelius. Kas palieka žurnalus apie medicinos prekes laukiamuosiuose?

– Ką tik atėjau, – atsakė jis. – Išgirdau apie avariją per ryto žinias. Ar jau matei Haną?

Arija papurtė galvą.

– Gydytojai mūsų vis dar neįleidžia.

Virš jų pakibo sunki tyla. Arija varstė visus akimis. Ponia Marin vilkėjo susiglamžiusį pilką kašmyro megztinį ir mūvėjo jos figūrai puikiai tinkančius nutrintus džinsus. Ji kažką šūkaliojo į savo mažytę „Motorolą“ – laisvų rankų įrangos ausinę, nors sesutės buvo įspėjusios, kad ligoninėje mobiliaisiais naudotis negalima. Šalia jos sėdėjo pareigūnas Vaildenas, Rouzvudo policijos švarką jis buvo prasisagstęs ir iš po jo buvo matyti apspurę balti trumparankoviai marškinėliai. Hanos tėtis, bejėgiškai susmukęs, sėdėjo arčiausiai didžiulių dvigubų intensyviosios terapijos skyriaus durų ir neramiai trepseno kaire koja. Šviesiai rausvą „Juicy“ sportinį kostiumėlį vilkinti Mona Vanderval šįkart buvo susitaršiusi, veidas patinęs nuo verksmo. Pakėlusi akis ir pamačiusi Luką Mona suirzo, jos žvilgsnis sakė: Čia turėtų būti tik artimi draugai ir šeima. Ką tu čia veiki? Arija nė vieno jų nekaltino, kad jie irzlūs. Ji čia sėdi nuo trečios valandos nakties, nuo tada, kai į Rouzvudo pradžios mokyklos aikštelę atskuodė greitosios pagalbos automobilis ir skubiai nuvežė Haną į ligoninę. Mona ir kiti pasirodė rytą, iš lūpų į lūpas pasklidus liūdnai žiniai. Pasak naujausio gydytojų pranešimo, Hana perkelta į intensyviosios terapijos skyrių. Bet tai buvo prieš tris valandas.