Carmen Rodrigues: 34 tavo dalys

Elės balsas tapo kimesnis, taip nutikdavo, kai ji imdavo pykti.

– Kas ten? Džeikai, tu ne vienas? Noriu kalbėtis tik su tavim. Kodėl, po galais, esi ne vienas?

Paprašiau Eimber:

– Ei, ar gali trumpam išeiti?

Mergina prisimerkė. Bakstelėjau jai koja. Tik valandėlei, pasakiau vien lūpomis. Ji pagaliau išlipo iš lovos, išsišovę šonkauliai nebeblaškė mano dėmesio. Eimber atidarė vonios langą ir prisidegė cigaretę. Užsikorusi ant klozeto dangčio ji lengvai sūpavosi kaip paukštis ant vielos.

– Ji išėjo? – paklausė Elė.

– Aha.

– Gerai, – Elė patylėjo. – Džeikai, aš tiesiog noriu atvažiuoti ir apsigyventi pas tave, dabar. Tu nenutuoki, ką man tenka ištverti. Kaip yra sunku… Viskas taip…

Eimber kostelėjo. Atsigręžiau į ją. Mergina nusišypsojo, persibraukė ranka krūtinę ir šonkaulių lanką, paskui uždėjo ranką ant pilvo apačios, pirštų galiukais rodydama žemyn, beveik liesdama savo…

– Džeikai? – tarė Elė.

Prisigėrusi, apsikvaišinusi ar prisirijusi per daug raminamųjų mamos tablečių Elė dažnai kalbėdavo kaip paranoikė.

– Sese, kada paskutinį kartą miegojai?

– Džeikai, nekalbėk šitaip. – Elė prabilo šaižiau. – Tai rimta. Man reikia su tavim pasišnekėti… Akis į akį. – Paskui ji pravirko, garsų kūkčiojimą pertraukdavo gilūs atodūsiai ir žagsėjimas.

– Tai pasakyk man dabar. Kodėl negali pasakyti dabar?

Elė sriūbavo taip, kad negalėjo pratarti nė žodžio. Dirstelėjau į Eimber, stengiausi atsiriboti nuo sesers dramos ir nuo prašymo, kuris, žinojau, manęs laukia.

– Aš tiesiog negaliu, – pralemeno Elė. – Ne telefonu. Džeikai, juk pažadėjai atvažiuoti, jei man tavęs prireiks. Todėl grįžk namo.

Prisiminęs savo pažadą atsidusau. Mintyse primečiau, kiek laiko man atimtų grįžimas į Ohają ir ką turėčiau padaryti: susikrauti daiktus, išsiųsti elektroninius laiškus dėstytojams, išsinuomoti automobilį. Dar galvojau apie slidžius kelius ir aukštas sniego pusnis, suneštas ankstyvų lapkričio pūgų. Tada apie mamą ir Sarą.

– Džeikai, tu pažadėjai.

– Taip, pažadėjau.

– Tai atvažiuosi?

– Taip, kaip tik galėdamas greičiau.

– Gerai, tai puiku. – Elė kelias minutes patylėjo.

Trūksmingas jos kvėpavimas pamažu išsilygino. Paskui kitame laido gale įsiviešpatavo tyla. Supratau, kad sesuo padėjo ragelį.

Valandėlę sėdėjau gniauždamas mobilųjį delne. Tada nuėjau prie spintos, paėmiau porą marškinėlių, atsarginius džinsus ir sumečiau juos į kelioninį krepšį. Įsidėjau apatinių, kojinių ir batus. Vonioje čiupau dantų šepetėlį. Visą tą laiką Eimber mane stebėjo žvilgančiomis akimis. Vis dar stovėdama ant klozeto dangčio. Ji buvo nuoga ir rūkė.

Paskui tarė:

– Ei…

– Ei… – susižavėjęs paliečiau jos riešuto spalvos spenelį.

Eimber nusišypsojo ir užsitraukė cigaretę, kita ranka paglostė man koją. Ji paklausė:

– Išvyksti? Jau?

– Aha, privalau.

Eimber tarė:

– Dabar? Šiąnakt?

– Aha, tikrai reikia. Kelias ilgas, iki Ohajo važiuoti apie vienuolika valandų. Dar turiu išsinuomoti automobilį.

Jos ranka slystelėjo aukštyn.

– Šiąnakt? Būtinai? Jau per vėlu važiuoti.

– Taip, bet aš privalau.

Eimber užgesino cigaretę ir pareiškė:

– Tik ne šiąnakt. Keliai apledėję. – Ji nutilo, staiga jos kvėpavimas sušildė man šlaunį. Jos žvilgantys juodi plaukai plaikstėsi tarsi džiovintuvo siūbuojama užuolaida. – Be to, tokiu laiku visi nuomos punktai uždaryti. Ne, – pakartojo Eimber, – ne šiąnakt.

Jos kvėpavimas vis dar šildė man šlaunį ir aš pasakiau:

– Būčiau pamišėlis, jei vairuočiau tamsoje. – Dar po kelių sekundžių pridūriau: – Išvažiuosiu rytoj, po paskaitų.

Eimber pakėlė galvą ir apsilaižė lūpas. Jos tamsiai rudos akys priminė man Saros akis, bet aš nuvijau šią mintį šalin. Nenorėjau galvoti apie Sarą, Tomį ir grįžimą į Ohają. Tuo metu troškau užsimiršti Eimber glėbyje. Ji tarė:

– Geriausia rytoj vakare.

Ji buvo teisi. Keliai labai slidūs. Kuo padėsiu Elei, jeigu užsimušiu važiuodamas? Ir aš pasakiau sau: Elė yra kieta . Ji ištvers dar vieną dieną. Sara su Tomiu ją prižiūrės. Jai viskas bus gerai.

Ir aš pritariau:

– Taip, rytoj vakare.

Eimber grįžo į lovą, jos juodi žvilgantys plaukai siekė rusvą užpakaliuką. Mergina norėjo išjungti šviesą, bet aš ją sulaikiau. Norėjau matyti viską. Eimber man nusišypsojo. Dingtelėjo: viena diena nieko nelemia. Elei viskas bus gerai.

Eimber užsiropštė ant manęs ir aš lioviausi galvojęs apie seserį.

6.

Vonioje dar šlapiais plaukais aš sukūriau planą. Pirma, greitai nusišluostyti. Antra, apsivilkti apatinius ir įsitikinti, kad jie nesuplyšę. Paskui užsitraukti marškinėlius, užsimauti kojines, užsivilkti pižamą. Įsitikinti, kad nematyti nuogo kūno. Paskui pirštų galiukais nutipenti į kambarį, užsirakinti ir pasijusti saugi.

Rytą stengtis neprisiminti kodėl.

Džesė

PO TO. SAUSIS

Lolai išėjus sėdėjau ant lovos ir spoksojau į sieną, kol pastebėjau atsilupusį mažutėlaitį dažų lopinėlį. Šis menkutis trūkumas nežinia kodėl užgavo man širdį.

Išdažėme šį kambarį prieš penkerius metus, kai atsikraustėme į Smitą. Sara išrinko vidurnakčio mėlio spalvą sienoms, aš – sidabrinę durims. Daugiausia dažė mama, ji lingavo pagal senos dainininkės traukiamą melodiją.

Tą vakarą ore tvyrojo dažų kvapas. Sara pasisuko ant šono, suėmė rudus plaukus į uodegą ir rimtai pareiškė:

– Šiandien mama buvo tokia keista, bet gerąja prasme. Prisimeni, kaip šoko pagal muziką? Ji atrodė beveik… – Sara neištarė „laiminga“ ar „atsipalaidavusi“ – nors abu šie žodžiai būtų tikę. Todėl, kad tada mums nerūpėjo tėvų jausmai, bet pastebėdavome, kai jie elgdavosi neįprastai.

– Kokį pakabutį ji dėvėjo? – Prisiminiau skaisčiai mėlyną akmenį ant mamos raktikaulio. Jį neseniai padovanojo tėtis. Akmuo buvo beveik tokios pat spalvos kaip mamos akys, net paryškino jas.

– Turkį, – sumurmėjo Sara. Ji turėjo įprotį kartoti patinkančius žodžius, todėl ištarė dar kartą, tiktai tyliau: – Turkį.

Aš pasekiau jos pavyzdžiu, dusyk pakartojau žodį, antrą kartą puikiai pamėgdžiodama seserį.

– Nori rytoj pažaisti užburtas lėles? – paklausė Sara.

Iki susipažindama su Ele ir tapdama populiaria, sesuo valandomis lindėdavo už lovos, statydama užburtų lėlių miestelį. Man patikdavo svajoti ir skaityti ne visai mano amžiui skirtas knygas, tarkim, Džudės Blum „Amžinai“. Senų mamai brangių daiktų dėžėje aptikau nutrintą jos egzempliorių. Perskaičiau ją kaip galėdama greičiau ir paskui ištisas savaites liūdėjau, nes knyga mane išmokė, kad berniukai yra bjaurybės ir kad pirmoji meilė trunka neamžinai.

– Nežinau, – apsimečiau svarstanti pasiūlymą, bet nudžiugau, kad Sara nebekalba apie mamą.

– Prašau, bus linksma.

Kartais taip ir būdavo, bet kartais mane apimdavo nuobodulys. Sara nuolat išgalvodavo istorijas apie kokią populiarią mergaitę, kurią ištinka bėda. Pavyzdžiui, dingsta jos tėtis, pagrobiamos seserys, mama pabėga iš namų. Jos retai baigdavosi laimingai.

Papasakojau šitai Elei, likus mėnesiui iki jos mirties. Spalį. Jonvabaliai jau buvo sulindę žiemoti, bet Elės kambaryje buvo gražu ir šilta.

– Suprantu Sarą, – tarė ji. – Beje, kur prapuolė jos tikras tėvas?