Carmen Rodrigues - 34 tavo dalys

Gal pati turėjau įžvelgti šią sąsają. Aš nepaliaujamai ieškojau sąsajų, atsakymų į klausimus, vis spėliojau kodėl.

Tarkim, kodėl jonvabaliai žybčioja?

Atsakymas: jie stengiasi privilioti pateles.

Tačiau niekada nesukau galvos, ar mama laiminga, nesvarsčiau, kokia Saros vieta mūsų šeimoje, ar ji nesijaučia svetima.

Nenorėjau, kad būtume prastesnės už kitus, bet negalėjau ignoruoti Elės pasakytos tiesos. Rudos Saros akys ir rusva oda labai skyrėsi nuo mūsų mėlynų akių ir baltos odos. Sara be vargo pasiekdavo viršutines virtuvės lentynas, o visi kiti, išskyrus tėtį, turėdavo ant ko nors pasilipti. Staiga atkreipiau dėmesį, kad ir Saros bruožai visai kitokie negu mūsų. Ji netikra mano sesuo, bet man tai nepatiko. Troškau laikyti ją saviške.

Mokykloje Lola stipriai sugriebė mane už rankos ir lėtai nusivedė triukšmingu koridoriumi. Kai ėjome pro baikščią vienišą mergaitę su žaliomis plaukų sruogomis, Lola garsiai pareiškė:

– Tik nesumanyk rinktis tokio įvaizdžio. – Paskui atsigręžė į mane ir pridūrė: – Jergutėliau, tu matei? Ta mergaitė išsidarkiusi kaip baidyklė.

Praėjusį vasarį Lolos tėvai išsiskyrė, nuo tada ji darėsi vis bjauresnė. Nuo tada jos mama ėmė jai prikaišioti tokius dalykus: Kiek sykių turiu tau kartoti, kad išjungtum šviesą? Viešpatie, Lola, ar šiuose namuose tik aš viena turiu rankas? Lolos tėtis pas juos nebeužsukdavo. Vyresnysis jos brolis, nebegalėdamas pakęsti tėvų kivirčų, išsikraustė. Ir Lola ėmė pykti ant viso pasaulio. Dabar, kai atsitrenkiau į kažkokį mokinį, draugė iškošė:

– Kiek sykių reikės tau kartoti? Į tave niekas nežiūri!

Mudvi sustojome prie savo spintelių. Surinkau skaičių kodą ir ėmiau rengtis – buvau prisivilkusi kelis sluoksnius drabužių. Šaliko nenusirišau, nes koridoriuose buvo labai šalta. Net ilgos rankovės ir storas megztinis manęs nešildė.

– Ak, Džese, neapsitūlok šitiek. Atrodai, tarsi be kaklo. – Lola nuvyniojo man šaliką ir įgrūdo į savo spintelę. – Štai. – Ji atsirėmė į dureles. – Šitaip kur kas geriau… Nagi, pažvelk. – Lola prisimerkė ir parodė skersai koridorių.

Ten stovėjo Tomis, nerūpestingai apsikabinęs naujokę blondinę negrabiai pilku pieštuku apvedžiotomis akimis ir tokios pat spalvos itin aptemptais džinsais. Lola garsiai atsiduso.

– Ir kuo jinai jį patraukė?

– Nežinau, – atsakiau, nors liekna merginos figūra, blyški oda ir šviesūs plaukai išsyk priminė Elę.

– Argi jis nesusitikinėja su tavo seseria? – gaižiai paklausė Lola.

– Neturiu supratimo. – Nemėgau Tomio nuo dvyliktojo Saros gimtadienio, tada jis išvadino mane įkyrėle. Ir bjauriai elgėsi, kol man išdygo papai. Paskui ėmė elgtis gražiai. Supratau, jog jis vienas tų vaikinų, kurie yra malonūs, kai nori ką nors iš tavęs gauti.

Lola tikrai žinojo, kad Tomį žavi papai; ji atsirėmė į spintelę ir išrietė nugarą, jos krūtys styrojo kaip tolimojo nuotolio raketos.

– Sveikas, Tomi.

– Labas, Lola, – Tomis nusišypsojo, kažką sušnibždėjo į ausį blondinei ir ši patraukė savo keliu.

Vos tik jai nuėjus, Tomis atsigręžė ir įsispoksojo į Lolos papus.

– Eime, – pakvietė jis ir nudrožė nė nedirstelėjęs, ar Lola eina įkandin, tačiau ši laikėsi ramiai.

Lola pergalingai man nusišypsojo, įkišo kuprinę į spintelę ir užtrenkė dureles.

– Lola, – įspėjau, – Tomis eina ne ton pusėn. Ponios Medinos klasė ana ten.

Bet draugė arba manęs negirdėjo, arba nekreipė dėmesio. Ji pasišokinėdama ristele leidosi paskui Tomį.

Likau stypsoti koridoriuje viena. Atidariau Lolos spintelę, pasiėmiau šaliką ir šiltai apsivyniojau kaklą. Paskui sustingau tarsi ištikta paralyžiaus. Rytais mane apimdavo baisi panika. Turbūt dėl to, kad koridoriumi skubėdavo besistumdantys mokiniai, jie su pilnomis kuprinėmis, apsimiegoję lėkdavo į pirmą pamoką. Tada man imdavo trūkti oro.

Vis dėlto turėjau prisikasti iki klasės, todėl sliūkinau koridoriumi įbedusi akis į linoleumu išklotas grindis.

Netoli durų mane palietė kažkieno šilta ranka. Pirmiausia dingtelėjo, jog tai Lola. Bet prisilietimas buvo per švelnus. Pakėliau akis. Greta stovėjo mūsų klasės prezidentė Klara Li. Mudvi nebuvome draugės, bet pažinojau ją nuo pradinės mokyklos. Klara šypsojosi. Aš irgi bergždžiai stengiausi išlaužti šypseną, tačiau tik gūžtelėjau pečiais ir tariau:

– Sveika…

– Sveika! – atsakė ji. – Eini į ponios Medinos klasę?

Aš linktelėjau ir Klara paėmė mane už parankės.

– Paskubėkim, antraip pavėluosim! – paragino ji.

Mudvi sparčiai nužingsniavome koridoriumi. Keliant koją per slenkstį, nuaidėjo skambutis. Klara paleido mano ranką ir tarė:

– Vos spėjome!

Atsisėdau į savo suolą. Lolos vieta už manęs buvo tuščia. Ponia Medina rašė ant švarios lentos. Jos miklūs pirštai prikaustė mano žvilgsnį. Bežiūrint į ją užplūdo nuovargis. Padėjau galvą ant suolo ir sukiodama rašiklį ėmiau galvoti apie dalykus, kurie mus keičia. Galbūt Lola pasikeitė dėl tėvų skyrybų ir nutikimo su Tomiu praėjusią vasarą? Gal tai, kas įvyko tarp mudviejų su Ele, pakeitė ir mane?

Nuskambėjo antras skambutis – vėluojantiems. Ponia Medina ėmė žymėti, ko trūksta. Kai paklausė, kodėl nėra Lolos, apsimečiau negirdinti.

7.

Ši tuštuma…

Sara

PRIEŠ PENKERIUS METUS

Mudviejų pasauliai susidūrė per mano dvyliktąjį gimtadienį. Ką tik bėgau namo iš pradinės, kuprinė skaudžiai daužė pečius, o po akimirkos tysojau pono Lampniko kieme, aplink mėtėsi vadovėliai ir sąsiuviniai. Kai pakėliau akis, ji jau buvo atsistojusi ir iš šviesių plaukų rankiojo lapus.

– Kas per mėšlas? – nusikeikė ji ir švelniai bakstelėjo man batu. – Nejuokauju. Kur lėkei kaip akis išdegusi? – paklausė manęs liesa mergaitė plonais šviesiais plaukais ir apskritomis mėlynomis akimis.

Tik po kelių sekundžių suvokiau, kad atsitrenkiau į šią nepažįstamąją, o ne į kokį didesnį daiktą, pavyzdžiui, automobilį ar medį.

– Atsiprašau, – sumurmėjau nerangiai mėgindama atsiklaupti. – Tiesiog tavęs nepastebėjau.

Tai buvo tiesa. Sukdama pro mūsų kvartalo kampą, buvau labai užsigalvojusi, ką šiandien turiu nuveikti iki gimtadienio vakarėlio: apie naujus drabužius, kuriuos šiandien apsivilksiu, svajojau, kaip šis vakarėlis pakeis mano gyvenimą, padarys populiarią. Todėl visai nepastebėjau mergaitės, stypsančios įprastai tuščio šaligatvio vidury.

– Na ką gi, vis dėlto nelėk kaip akis išdegusi, – pakartojo ji.

Na ką gi, o tu žiūrėk, kur stovi, pamaniau, bet neišdrįsau garsiai pasakyti. Mūsų šeimoje buvo reikalaujama elgtis mandagiai. Tačiau šios merginos šeimoje tikriausiai ne – sprendžiau iš to, kaip ji į mane spoksojo, kol rinkau iškritusius daiktus.

Užtraukiau kuprinę ir tada apsižiūrėjau, jog kairė mano ranka tuščia. Šventiniai balionai, kuriuos mama atvežė į mokyklą ir į kuriuos su pavydu žiūrėjo blogos mergaitės, buvo dingę. Bejėgiškai susmukau ant žolės.

– Šiandien tavo gimtadienis? – paklausė nepažįstamoji.

Linktelėjau galva.

– Iš kur žinai?

Ji paslaptingai parodė į dangų. Ten, mums virš galvų, tarp auksinių lapų, kybojo mano balionai. Pasišokėjusi mergaitė nutvėrė kaspino galą ir stipriai timptelėjo. Balionai ėmė leistis, bet užkliuvo už aštrių šakų ir pokštelėję susprogo.

– Imk, – ji padavė man subliūškusias pūsles. – Aš irgi švenčiu gimtadienį, tik rytoj. – Ji nusibraukė nuo akių šviesius plaukus.