Николас Спаркс: Amžinai tavo

NICHOLAS SPARKS

AMŽINAI TAVO

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

GIEDRĖ TARTĖNIENĖ

Versta iš: Nicholas Sparks

The Lucky One

Grand Central Publishing, 2008

Iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartėnienė

Tekstą redagavo Giedrė Bružienė

Tekstą tvarkė Viktorija Šenbergs

Viršelį pritaikė Audrius Arlauskas

Maketavo Daiva Širvaitienė

Išleido Obuolys® (OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudoja UAB MEDIA INCOGNITO)

Butrimonių g. 9, LT-50220 Kaunas

knygos@obuolys.lt

www.obuolys.lt

ISBN 978-609-403-486-2

Copyright © 2008 by Nicholas Sparks

www.nicholassparks.com

© Vertimas į lietuvių kalbą, Giedrė Tartėnienė, 2012

© Viršelio adaptacija, Audrius Arlauskas, 2012

© UAB MEDIA INCOGNITO, 2012

Jamie Raab ir Dennisui Dalrymple’ui

Laikas prisiminti...

ir laikas pamiršti.

Mintyse aš kartu su jumis.

Padėkos

Užbaigus kūrinį nedera nuopelnų prisiimti vienam, tad, kaip visada, daugybei žmonių norėčiau padėkoti už suteiktą energiją ir galimybę parašyti šį romaną. Yra daug būdų pagerbti šiuos žmones už jų pastangas, žinoma, todėl sugalvojau, kad pulsiu dėkoti skirtingais būdais – bent jau pagal sąrašą, kurį „paguglinau“ kaip tik prieš rašydamas šią padėką. (Nepanaršę, ar sugebėtumėte iš karto atpažinti visas šias kalbas?)

Sąrašo viršuje, žinoma, mano žmona Cathy. Labiau nei kas kitas ji stengiasi, kad nesiblaškyčiau ir susitelkčiau į tai, kas gyvenime yra tikrai svarbu. Primenu savo sūnums, kad jie tikrai neapsiriktų, kurią dieną vedę į Cathy panašias moteris. Thankyou!

Toliau – vaikai: Milesas, Ryanas, Landonas, Lexie ir Savannah, kuriuos visus įamžinau (tik mažumėlę) pavadindamas jų vardais savo ankstesnių romanų veikėjus. Vaikų apkabinimas – apskritai geriausia dovana. Muchasgracias!

Paskui? Padėkos nusipelno mano literatūros agentė Theresa Park. Autoriaus ir agento santykiai visada painūs – bent jau taip esu girdėjęs iš kitų agentų ir autorių. Atvirai kalbant, man dirbti su Theresa nuo pirmo mūsų pokalbio telefonu dar 1995-aisiais buvo nuostabu ir nepakartojama. Ji pati geriausia. Ne tik sumani ir kantri, tačiau iš visų mano pažįstamų apdovanota pačia sveikiausia nuovoka. Dankeschön!

Draugė ir filmų bendraautorė Denise DiNovi yra dar viena mano gyvenimo palaima. Ji prodiusavo tris mano filmus – „Naktys Rodantėje“ (NightsinRodanthe) , „Žinutė butelyje“ (MessageinaBottle) ir „Įsimintinas kelias“, arba „Skubėk mylėti“, (AWalktoRemember) – ir pavertė mane pačiu laimingiausiu autoriumi pasaulyje. Mercibeaucoup!

Nuostabusis GrandCentralPublishing vadovas Davidas Youngas visada sugeba paremti ir palaikyti, man pasisekė, kad dirbu su juo. Arigatogozaimasu!

Draugė ir reklamos agentė Jennifer Romanello per pastaruosius trylika metų viešumą pavertė be galo įdomiu ir maloniu patyrimu. Grazie!

Bičiulė telefonu Edna Farley organizuoja kone viską ir sutvarko beveik visas keliaujant iškylančias problemas. Ji ne tik nuostabi, ji nepalaužiama optimistė, kurią kuo toliau, tuo labiau branginu. Tapadhleibh!

Mano draugas filmų agentas Howie Sandersas – dar vienas klubo „Aš seniai dirbu su šiuo autoriumi“ narys. Dėl to mano gyvenimas tik šaunesnis. Todaraba!

Keya Khayatianas, kitas mano filmų agentas, tiesiog nuostabus, jis visada dosniai aukoja savo laiką. Merci! Arba, jei tau labiau patinka, Mamnoon!

Harvey Jane Kowal ir Sona Vogel, mano rankraščių redaktorės, yra neįtikėtinai kantrios, atsižvelgiant į tai, kad aš niekada nė iš tolo nespėju laiku. Jos turi išgaudyti menkiausias romanų klaideles (gerai jau, kartais pasitaiko ir stambių) ir, nelaimei, aš retai palieku joms pakankamai laiko. Todėl, jei rasite klaidą (o taip gali pasitaikyti), nekaltinkite jų. Kaltinkit mane. Jos fantastiškai atlieka savo darbą. Abiem jums – Spasibo!

Scottas Schwimeris, mano advokatas, yra vienas tų vyrukų, kurių teisiniai juokeliai verčia jus raukytis. Jis – nuostabus žmogus ir dar geresnis draugas. Lielspaldies!

Taip pat didžiai dėkoju Marty Bowenui, Courtenay Valenti, Abby Koons, Sharon Krassney, Lynn Harris ir Markui Johnsonui. Efharistopoli!

Mano fotografė Alice Arthur pasiruošusi akimirksniu pastebėti ir užfiksuoti nuostabiausius kadrus, už kuriuos aš amžinai dėkingas. Toachie! Arba Xiexie!

Plytelės ir vėl išdėliotos nuostabiu raštu. Shukrangazilan!

Nuo to laiko, kai dirbame drauge, mano gyvenimą papildė ir pripildė Apsireiškimo mokyklos, kurią mudu su žmona padėjome įkurti, direktorius Tomas McLaughlinas. Obrigado!

Galų gale, Davidui Simpsonui, mano bičiuliui treneriui Naujojo Berno vidurinėje, – Mahalonuiloa!

P. S. Štai kokiomis kalbomis dėkojau: anglų, ispanų, vokiečių, prancūzų, japonų, italų, škotų gėlų, hebrajų, farsi (persų), rusų, latvių, graikų, kinų, arabų, portugalų ir havajiečių. Bent jau remdamasis puslapiu, kurį radau internete. Tačiau ar verta viskuo tikėti?

1

Kleitonas ir Tibo

Šerifo pavaduotojas Keitas Kleitonas negirdėjo jų prisiartinant, ir priėję visai arti jie patiko jam nė kiek ne daugiau, nei pirmą kartą išvydus. Labiausiai nepatiko šuo. Kleitonas nemėgo vokiečių aviganių, o šis, nors stovėjo ramiai, priminė Panterą, šerifo pavaduotojui Keniui Mūrui priklausantį policijos šunį, kuris tik ir laukdavo komandos įsisegti įtariamajam į tarpukojį. Šiaip jau Keitas laikė Mūrą pusgalviu, tačiau departamente pastarasis buvo panašiausias į draugus, be to, vertėjo pripažinti, kad Mūras tas sukąsto tarpukojo istorijas porindavo taip, kad Kleitonas kvatodavo net dvilinkas. Šiaip ar taip, Mūrui aiškiai būtų patikusi ta nuogalių draugija, kurią ką tik išbaidė Kleitonas. Pastebėjęs porelę studenčiokių besikaitinant prie upelio kaip motina pagimdė, šerifo pavaduotojas per kelias minutes spėjo padaryti keletą kadrų skaitmeniniu fotoaparatu, tačiau nelauktai iš hortenzijų krūmo išlindo trečioji. Greitai švystelėjęs fotoaparatą į tankmę Kleitonas žengė iš medžio priedangos ir atsidūrė akis į akį su mergaičioke.

– Nagi, ir ką čia turime? – lėtai nutęsė, mėgindamas priversti ją gintis.

Jam nepatiko faktas, kad buvo sučiuptas, nepatiko ir lėkšta beskonė pirmoji frazė. Paprastai jis būdavo ramesnis, gerokai ramesnis. Laimei, mergina per daug sutriko, kad ką pastebėtų, ir vos neparpuolė traukdamasi atatupsta. Kažkokį atsakymą išmikčiojo mėgindama prisidengti rankomis. Buvo panaši į žmogų, vieną sau žaidžiantį tvisterį.

Kleitonas nesistengė nusukti akių. Atvirkščiai, nusišypsojo apsimesdamas, kad nepastebi jos kūno, tarsi kiekviename žingsnyje miške atsitrenktų į nuogą moterį. Jau suprato, kad ji nė nenutuokia apie fotoaparatą.

– Dabar nusiraminkim. Kas čia vyksta? – pasiteiravo.

Jis kuo puikiausiai žinojo, kas vyksta. Kas vasarą taip nutikdavo kelis kartus, tačiau dažniausiai rugpjūčio mėnesį; studentės iš Čapel Hilio ar Šiaurės Karolinos, traukiančios į Smaragdo salos paplūdimius ilgam paskutiniam savaitgaliui prieš rudens semestrą, dažnai pasukdavo senu miško paruošų keliu, paskui sukiodavosi ir trinksėdavo kokią mylią valstybiniu mišku, kol privažiuodavo tą vietelę, kur Gulbių upeliukas daro staigų lanką link Pietų upės. Ten buvo akmenuotas paplūdimys, garsėjantis besideginančiomis nuogalėmis. Kodėl taip nutiko, Kleitonas supratimo neturėjo, tačiau dėl visa pikta dažnokai pro ten prasukdavo – gal pasiseks. Prieš dvi savaites jis pastebėjo šešias gražuoles, tačiau šiandien jos buvo tik trys, o tos, kurios tysojo ant rankšluosčių, jau siekė marškinėlių. Nors viena jų buvo gana stambi, kitos dvi – taip pat ir priešais stovinti brunetė – buvo to sudėjimo, kuris vesdavo iš proto brolijų vaikinus. Taip pat ir šerifų pavaduotojus.