Николас Спаркс: Amžinai tavo

– Traukiat kur nors konkrečiai?

– Keliauju į Ardeną.

– O Ardene kas?

– Nežinau. Dar nebuvau.

Išgirdęs atsakymą Kleitonas susiraukė. Pernelyg sklandu. Pernelyg... įdomu? Pernelyg kažkas. Nesvarbu. Staiga jis suprato, kad šitas vyrukas jam nepatinka.

– Palaukit čia, – tarstelėjo. – Neprieštarausit, jei patikrinsiu?

– Jei pageidaujat.

Eidamas link visureigio Kleitonas grįžtelėjo per petį ir pamatė, kaip Taiboltas pasirausia kuprinėje, ištraukia nedidelį dubenėlį ir iš butelio įpila į jį vandens. Tarsi neturėtų jokių rūpesčių.

Išsiaiškinsime, tiesa? Visureigyje Kleitonas radijo ryšiu perdavė pavardę ir padiktavo paraidžiui, o tada jį pertraukė dispečerė.

– Reikia tarti Tibo, ne Taiboltas. Tai prancūziška pavardė.

– Kodėl man turėtų rūpėti, kaip ji tariama?

– Tik sakau...

– Nesvarbu, Mardže. Tiesiog patikrink, gerai?

– Ar jis panašus į prancūzą?

– Iš kur, po velnių, man žinot, kaip atrodo prancūzai?

– Man tik smalsu. Nesikarščiuok šitaip, aš trupučiuką užsiėmusi.

„Taip, tikrai užsiėmusi“, – pagalvojo Kleitonas. Tikriausiai ryji spurgas. Mardžė per dieną sumaumodavo mažiausiai tuziną traškių pyragaičių su kremu. Ir svėrė ji mažų mažiausiai šimtą penkiasdešimt kilogramų.

Pro langą Kleitonas matė, kad nepažįstamasis tupi greta vandenį lakančio šuns ir kažką jam šnibžda. Jis papurtė galvą. Kalbėtis su gyvūnais. Nesąmonė. Tarsi šuo galėtų suprasti ką nors daugiau negu daugumą pagrindinių komandų. Jo buvusi žmona panašiai elgdavosi. Ta moteris elgėsi su šunimis kaip su žmonėmis, jau vien dėl to jis turėjo susiprasti ir laikytis nuo jos atokiau.

– Nieko nerandu, – išgirdo Mardžės balsą. Atrodė, lyg ji ką kramtytų. – Kiek matau, jokių galiojančių nuobaudų.

– Neabejoji?

– Taip, esu tikra. Žinau, kaip dirbti savo darbą.

Tarsi būtų klausęsis pokalbio, nepažįstamasis išpylė dubenį ir įgrūdo jį atgal į kuprinę, tada vėl užsimetė nešulį ant peties.

– Ar nebuvo jokių neįprastų skambučių? Pranešimų apie kokius valkatas ar priekabiautojus – nieko panašaus?

– Ne. Šįryt ramu. Beje, kur tu? Tėvas tavęs ieško.

Kleitono tėvas buvo apygardos šerifas.

– Pasakyk jam, kad netrukus grįšiu.

– Jis atrodo įpykęs.

– Tiesiog perduok jam, kad būsiu degalinėje, gerai?

„Šitaip jis žinos, kad aš dirbu“, – nepasivargino pridurti.

– Perduosiu.

Šitaip geriau.

– Jau eisiu.

Jis padėjo radijo ryšio ragelį į vietą ir sėdėjo nejudėdamas, jausdamas patį primityviausią nusivylimą. Būtų taip smagu pažiūrėti, kaip tas vyrukas mergaitiškais plaukais tvarkosi areštinėje. Broliai Landriai turėtų nuostabią progą. Šeštadienio vakarais jie nuolat areštinėje: girtavimas ir chuliganizmas, tvarkos drumstimas, muštynės, kone visada tarpusavy. Išskyrus tada, kai sėdi areštinėje... Tada jie kimba į ką nors kitą.

Jis krapštinėjosi su automobilio durelių rankenėle. Ir dėl ko tėtušis širsta šįkart? Senis visai ištampė jo nervus. Daryk taip. Daryk šitaip. Dar nesutvarkei tų dokumentų? Kodėl vėluoji? Kur buvai? Dažniausiai jam norisi atrėžti, kad senis žiūrėtų savo prakeiktų reikalų. Tėvas vis dar mano, kad jis čia viską tvarko.

Nesvarbu. Spėjo, kad anksčiau ar vėliau išsiaiškins. Dabar reikėjo išguiti nevykėlį hipį, kol nepasirodė merginos. Manoma, kad ši vieta nuošali, tiesa? Apgailėtini hipiai gali sugadinti įvaizdį.

Kleitonas išlipo iš automobilio ir užtrenkė dureles. Jam besiartinant šuo pasuko galvą į šoną ir pastatė ausis. Kleitonas ištiesė pasą.

– Atsiprašau už sutrukdymą, pone Taiboltai, – šį kartą klaidingai tarė tyčia. – Tik atlieku savo pareigą. Nebent, žinoma, kuprinėje turite ginklų ar narkotinių medžiagų.

– Neturiu.

– Gal leisite man pačiam pažiūrėti?

– Tiesą sakant, ne. Ketvirtoji pataisa ir visa kita.

– Matau, turite miegmaišį. Stovyklaujate?

– Praėjusią naktį buvau Berko apygardoje.

Kleitonas tyrinėjo vaikiną, galvodamas apie atsakymą.

– Čia aplinkui nėra tinkamos vietos stovyklavietei.

Vyrukas nieko neatsakė. Pirmas nusigręžė Kleitonas.

– Turėtumėte vestis šunį už pavadėlio.

– Nemanau, kad šioje apygardoje galioja toks įstatymas.

– Negalioja. Tai dėl šuns saugumo. Pagrindiniu keliu pralekia daug automobilių.

– Turėsiu omenyje.

– Ką gi, gerai, – Kleitonas pasisuko, tačiau ir vėl stabtelėjo. – Jei nieko, kad klausinėju, kiek laiko esate čia?

– Aš tiesiog einu. O ką?

Kažkas tame atsakyme Kleitoną nustebino ir jis sudvejojo vėl sau primindamas, kad visiškai neįmanoma, jog vyrukas žinotų, ką jis veikė.

– Visiškai nieko.

– Jau galiu eiti?

– Taip. Žinoma.

Kleitonas stebėjo, kaip nepažįstamasis su šunimi nueina miško paruošų keliuku ir pasuka į siaurą takelį, vedantį girios gilumon. Vos jis pradingo, Kleitonas nudrožė atgal į savo patogųjį stebėjimo postą paieškoti fotoaparato. Panaršė rankomis krūmus, paspardė pušų spyglius ir kelis kartus grįžo savo paties pėdsakais, kad įsitikintų esąs toje pačioje vietoje. Galiausiai parklupo ant kelių, apėmė panika – fotoaparatas buvo šerifo departamento nuosavybė. Jis tik skolindavosi jį šioms ypatingoms išvykoms, todėl sulauks daugybės klausimų iš savo tėtušio, jei išaiškės, kad fotoaparatas pradingo. Dar blogiau bus, jei atsiras su nuogalių nuotraukų pilna atminties kortele. Jo tėtušis buvo karštas protokolo ir atsakomybės šalininkas.

Praėjus kelioms minutėms tolumoje jis išgirdo duslų užvedamo variklio garsą. Spėjo, kad išvažiuoja studenčiokės. Tik trumpam šmėkštelėjo, ką jos pagalvos pastebėjusios, kad jo visureigis tebestovi. Galvoje kirbėjo kiti rūpesčiai.

Dingo fotoaparatas.

Ne pasimetė. Dingo. Ir jau tikrai, velniai rautų, ne savo kojytėmis nupėdino. Taip pat ir mergiotės niekaip negalėjo jo rasti. Tai reiškia, kad tas Taiboltas visą laiką su juo žaidė. Taiboltas . Jį išdūrė . Neįtikėtina. Jis suprato, kad tas vyrukas elgiasi pernelyg jau sklandžiai, pernelyg „aš žinau, ką tu veikei praėjusią vasarą“ stiliumi.

Jokiu būdu jis šitaip nepaspruks. Joks purvinas, hipiuojantis, su šunimi kalbantis apsigimėlis neprivers raudonuoti Keito Kleitono. Bent jau šiame gyvenime.

Jis brovėsi pro šakas link kelio įsivaizduodamas, kaip sučiumpa Loganą Taiboltą ir pamažu apieško. Ir čia tik pradžia. Vėliau bus daugiau. Gerokai daugiau. Vyrukas jį apkvailino? To dar nebuvo. Šiaip ar taip, ne šiame mieste. Ir jam nusispjaut į šunį. Šuo susierzins? Ate ate, šunyti. Kaip paprasta. Vokiečių aviganiai yra ginklai – nebuvo pasaulyje tokio teismo, kuris to nepalaikytų.

Tačiau pirmiausia tai, kas svarbiausia. Surasti Taiboltą. Atgauti fotoaparatą. Tada apsvarstyti kitą žingsnį.

Tik vėliau, jau priėjęs prie visureigio, Kleitonas pastebėjo, kad abi galinės padangos nuleistos.

– Kuo tu, sakei, vardu?

Po kelių minučių persisvėręs per priekinę džipo sėdynę per vėjo riaumojimą Tibo atsakė:

– Loganas Tibo, – ir dirstelėjęs per petį pridūrė: – O čia Dzeusas.

Šuo tupėjo gale iškoręs liežuvį, atsukęs snukį į vėją, o džipas lėkė greitkelio link.

– Gražus šuo. Aš – Eimė. O čia Dženiferė ir Lori.

Tibo dirstelėjo per petį.

– Malonu.

– Mums irgi.

Merginos atrodė suglumusios. Nieko keista, galvojo Tibo, atsižvelgus į tai, ką išgyveno.