Николас Спаркс: Amžinai tavo

Iš principo kareiviai yra vaikai. Žmonės kartais tai pamiršta. Aštuoniolikos, devyniolikos, dvidešimties – pusė tarnaujančiųjų nebuvo pakankamai suaugę, kad galėtų nusipirkti alaus. Jie pasitikėjo savimi, buvo puikiai pasirengę ir užsidegę žygiuoti, tačiau buvo neįmanoma nekreipti dėmesio į laukiančią tikrovę. Kai kurie iš jų mirs. Vieni atvirai apie tai kalbėjo, kiti rašė laiškus šeimoms ir atiduodavo juos kapelionui. Nuotaikos buvo nekokios. Vieni prastai miegojo, kiti – beveik visą laiką. Tibo stebėjo visa tai keistai atsiribojęs, net abejingai. „Sveiki atvykę į karą, – tarsi girdėjo kalbant tėvą. – Kaip visada PNVŠG: padėtis normali, visiškas šūdo garas.“

Tibo nebuvo visiškai atsparus nuolat didėjančiai įtampai, tad, kaip ir visiems kitiems, jam reikėjo išsilieti. Buvo neįmanoma to išvengti. Jis pradėjo žaisti pokerį. Tėvas buvo jį išmokęs, jis mokėjo tą žaidimą... arba manė, kad moka. Netruko išsiaiškinti, kad kiti moka daugiau. Per pirmąsias tris savaites jis prasilošė kone iki paskutinio daimo, kuriuos sutaupė nuo įsirašymo dienos, nes blefuodavo tada, kai turėdavo pasitraukti, o pasitraukdavo tada, kai vertėjo likti žaidime. Iš pradžių tai nebuvo dideli pinigai, be to, nelabai buvo kur juos išleisti, jei ir būtų likę, tačiau nuotaika apsiblausė ilgam. Jis nekentė pralaimėti.

Vienintelis priešnuodis buvo ilgi pabėgiojimai rytais, dar prieš patekant saulei. Paprastai būdavo šaltoka. Nors jau visą mėnesį išbuvo Viduriniuosiuose Rytuose, negalėjo nesistebėti, kaip šalta gali būti dykumoje. Jis greitai bėgdavo po žvaigždėmis nusėtu dangumi, o oras iš burnos virto kamuoliais.

Vieno tokio pasibėgiojimo pabaigoje, kai tolumoje jau matė savo palapinę, ėmė bėgti lėčiau. Tuo metu pasiekusi horizonto kraštą saulė sausringu bergždžiu kraštovaizdžiu paskleidė auksą. Rankas uždėjęs ant klubų Tibo bandė atgauti kvapą ir tuo metu akies kampučiu pastebėjo blausų blykstelėjimą. Jis stabtelėjo ir pakėlė fotografiją, kuri buvo pusiau palaidota purve. Pastebėjo, kad ji pigiai, tačiau tvarkingai laminuota, tikriausiai norint apsaugoti nuo oro negandų. Jis nubraukė dulkes, pavalė ir tada pirmą kartą ją pamatė.

Besišypsanti blondinė nefrito spalvos šelmiškomis akimis, mūvinti džinsais, apsivilkusi trumparankoviais marškinėliais su priekyje išraitytu užrašu „Laimingoji“. Jai už nugaros buvo matyti plakatas „Hamptono atrakcionai“, greta stovėjo pilkas vokiečių aviganis su antsnukiu. Minioje už jos, truputį šone, išsiskyrė du jaunuoliai prie bilietų kasos, vilkintys trumparankovius marškinėlius su logotipais. Tolumoje augo trys visžaliai medžiai smailėjančiomis viršūnėmis, tokie auga beveik visur. Kitoje nuotraukos pusėje ranka buvo užrašyta: „Saugok save! E.“

Ne visus išvardytus dalykus jis pastebėjo iš karto. Pirmas impulsas, tiesą sakant, buvo sviesti nuotrauką šalin. Vos nenumetė, tačiau toptelėjo, kad tas, kuris ją pametė, gali panorėti atgauti. Nuotrauka kažkam akivaizdžiai kažką reiškė.

Grįžęs į stovyklą jis prismeigė nuotrauką prie skelbimų lentos greta įėjimo į kompiuterių centrą galvodamas, kad visi stovyklos gyventojai vienu ar kitu tikslu pro čia praeina. Be abejonės, kažkam jos prireiks.

Praėjo savaitė, paskui dešimt dienų. Nuotrauka tebekabėjo. Iki to laiko jo būrys buvo mokomas kelias valandas kiekvieną dieną, o pokerio žaidimai tapo rimti. Kai kurie vyrai pralošdavo tūkstančius dolerių. Buvo kalbama, kad vienas grandinis prasilošė kone dešimt tūkstančių. Tibo, kuris po savo žeminančių pirmųjų bandymų nebelošė, mieliau leido laisvą laiką galvodamas apie artėjantį puolimą ir spėliodamas, kaip reaguos apšaudomas. Nuklydęs iki kompiuterių centro likus trims dienoms iki puolimo, jis pamatė, kad nuotrauka tebėra prismeigta prie skelbimų lentos, ir dėl priežasties, kurios pats gerai nesuprato, nusikabino nuotrauką ir įsidėjo į kišenę.

Viktoras, geriausias jo draugas dalinyje – drauge jie buvo nuo pradinių mokymų, įkalbėjo jį tą vakarą prisijungti žaisti pokerį, nepaisydamas Tibo abejonių. Stigdamas lėšų, Tibo pradėjo atsargiai ir nė negalvojo žaisti ilgiau nei pusvalandį. Pirmose trijose partijose jis pasitraukė, ketvirtoje partijoje sudarė eilę, o šeštoje – pilną namą. Kortos vis taip ir krito – mostys, eilės, pilni namai – ir įpusėjus vakarui jis atgavo, ką anksčiau buvo pralošęs. Pirmieji žaidėjai iki to išėjo, juos pakeitė kiti. Savo ruožtu, pasikeitė ir tie. Tibo pasiliko. Jo laimėjimų srautas nemalšo, ir iki aušros jis laimėjo tiek, kiek uždirbo per pirmuosius šešis tarnybos mėnesius.

Tik kai kartu su Viktoru pasitraukė iš žaidimo, suvokė, kad visą tą laiką kišenėje turėjo nuotrauką. Sugrįžus prie savo palapinės jis parodė Viktorui nuotrauką ir žodžius ant moters marškinėlių. Viktoras, kurio tėvai, nelegalūs imigrantai, gyveno netoli Beikersfildo Kalifornijoje, buvo ne tik religingas, bet tikėjo ir visų rūšių stebuklais. Labiausiai mėgo audrą su perkūnija, besišakojančius kelius bei juodus katinus ir dar prieš išplaukiant papasakojo Tibo apie dėdę, kuris tariamai turėjo galią nužiūrėti: „Tereikia jam savotiškai į tave pažvelgti, ir tik dienų klausimas, kada tu mirsi.“ Viktoro įsitikinimas privertė Tibo jaustis taip, tarsi vėl būtų dešimtmetis, kuris susižavėjęs klausosi, kaip Viktoras, pasikišęs po smakru žibintuvėlį, pasakoja istoriją. Tada jis nieko nesakė. Visi turi savų keistenybių. Vyrukas nori tikėti pranašingais ženklais? Tegu sau. Daug svarbiau buvo tas faktas, kad Viktoras buvo pakankamai puikus šaulys, paimtas kaip snaiperis ir Tibo patikėjo jam savo gyvenimą.

Prieš atiduodamas Viktoras ilgai žvelgė į nuotrauką.

– Sakai, kad radai ją auštant?

– Aha.

– Aušra – labai stiprus paros metas.

– Kaip tu ir sakei.

– Tai ženklas, – pasakė jis. – Ji – tavo sėkmės talismanas. Matai marškinėlius, kuriuos ji vilki?

– Šį vakarą – galbūt.

– Ne tik šį vakarą. Radai šią nuotrauką ne be priežasties. Ne be priežasties niekas jos nepasiėmė. Neatsitiktinai šiandien tu ją nusisegei. Tik tau skirta ją turėti.

Tibo norėjo pasakyti ką nors apie vaikiną, kuris ją pametė ir kaip anas dėl to jaučiasi, tačiau nutylėjo. Verčiau atsigulė ant gulto ir sunėrė rankas po galva.

Viktoras pakartojo judesius.

– Džiaugiuosi dėl tavęs. Nuo šiol tave lydės sėkmė, – pridūrė.

– Viliuosi.

– Tačiau tu nieku gyvu negali pamesti nuotraukos.

– Kodėl?

– Jei pamestum, kerai pradėtų veikti priešingai.

– Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad tau nesiseks. O kare tu mažiausiai norėtum, kad tau nesisektų.

Viduje motelio kambarys buvo toks pat bjaurus kaip ir iš išorės: medinė apkala, apšvietimo įranga nuo lubų pakabinta ant ilgo plauko, gauruotas kilimas, televizorius, prisuktas prie stovo. Atrodė, jog jis dekoruotas kokiais septyniasdešimt penktaisiais ir niekada neatnaujintas, ir priminė tas vietas, kurias jo tėtis išnuomodavo jų šeimos atostogoms pietvakariuose, kai Tibo buvo dar vaikas. Jie apsistodavo nakvoti kur tolėliau nuo greitkelio ir, jei būdavo santykinai švaru, tėvui atrodė, kad ten puiku. Mama taip nemanė, tačiau ką ji galėjo padaryti? Skersai gatvės nebūdavo keturių žvaigždučių viešbučio, o jei ir būtų toks buvęs, jie jokiu būdu nebūtų galėję sau to leisti.

Tibo atliko tuos pačius įprastus veiksmus, kuriuos atlikdavo tėvas, įėjęs į motelio kambarį: atitraukė antklodę tikrindamas, ar švarios paklodės, patikrino, ar ant dušo užuolaidėlės nėra pelėsių, kriauklėje paieškojo plaukų. Nepaisant tikėtinų rūdžių dėmių, pratekančio čiaupo ir cigarečių nuodagų, vieta buvo švaresnė, nei jis įsivaizdavo. Taip pat ir nebrangi. Tibo iš anksto susimokėjo grynaisiais už savaitę: jokių klausimų, jokio papildomo mokesčio už šunį. Apskritai paėmus, pigu. Geras dalykas. Tibo neturėjo kreditinių kortelių, debetinių kortelių, banko kasos automatų kortelių, jokio oficialaus pašto adreso, neturėjo ir mobiliojo telefono. Su savimi nešiojosi beveik viską, ką turėjo. Jis nebuvo turtingas. Nepriklausė netgi vidurinei klasei. Įmonė verslo nevykdė. Jam tiesiog patiko jo vienuma.