Николас Спаркс: Amžinai tavo

Tačiau patyrinėjęs atidžiau jis pajuto, kad pirmasis įspūdis suklaidino. Nors ir netoli vandenyno – o galbūt būtent dėl to, spėjo Tibo, ties stogų linijomis buvo matyti irimo žymės, jis pastebėjo trupančias prie pamatų plytas ir išblukusias sūraus vandens dėmes kelios pėdos virš pamatų – buvusio rimto potvynio įrodymą. Nė viena parduotuvių dar nebuvo užkaltos, tačiau beveik nematydamas priešais stovinčių automobilių vaikinas spėliojo, kiek dar jos išsilaikys. Mažų miestelių prekybiniai rajonai nyko kaip dinozaurai, tad jei ši vieta atrodė kaip daugumos kitų miestų, per kuriuos jis perėjo, vadinasi, yra ir kita, naujesnė verslo erdvė, labiausiai tikėtina, įsitvirtinusi prie Walmarto ar Piglio Viglio , kuri reikš šios miesto dalies galą.

Tačiau keista. Būti čia. Jis nežinojo, kokį įsivaizdavo Hamptoną, tačiau tikrai ne tokį.

Nesvarbu. Kol Dzeusas rijo savo ėdalą, jis galvojo, kiek užtruks, kol ją ras. Moterį iš nuotraukos. Moterį, su kuria susitikti jis atėjo.

Tačiau tikrai ją suras. Tuo neabejojo. Pakėlė kuprinę.

– Pasiruošęs?

Dzeusas pakreipė galvą.

– Einam, pasiimsim kambarį. Noriu pavalgyt ir nusipraust po dušu. Ir tau reikėtų išsimaudyti.

Tik žengęs porą žingsnių Tibo suprato, kad Dzeusas nejuda. Jis dirstelėjo per petį.

– Nežiūrėk į mane šitaip. Tau būtinai reikia išsimaudyti. Tu dvoki.

Dzeusas nejudėjo.

– Nuostabu. Elkis, kaip išmanai. Aš einu.

Jis patraukė link valdytojo kontoros užsiregistruoti žinodamas, kad Dzeusas atseks. Galų gale šuo visada nusekdavo iš paskos.

Kol rado nuotrauką, Tibo gyvenimas tekėjo taip, kaip jis ir buvo numatęs. Jis visada turėdavo planą. Norėjo puikiai mokytis – tapo pirmūnu; norėjo būti geras sportininkas, tad augdamas išbandė kone visas sporto šakas. Užsimanė išmokti skambinti pianinu bei griežti smuiku – išmoko, netgi pats galėjo kurti muziką. Baigęs Kolorado universiteto koledžą planavo tapti jūrų pėstininku. Verbuotojas net susijaudino, kad jis nori užsirašyti užuot tapęs karininku. Buvo sukrėstas, tačiau gerąja prasme. Dauguma absolventų nedegė noru tapti pėstininkais, tačiau Tibo troško būtent to.

Pasaulio prekybos centro susprogdinimas jo sprendimui nedaug turėjo įtakos. Atvirkščiai, stojimas į armiją atrodė natūraliai privalomas, nes jo tėvas jūros pajėgose ištarnavo dvidešimt penkerius metus. Tėvas išėjo eiliniu, o baigė kaip vienas tų žilstelėjusių plieniniais žandikauliais seržantų, keliančių šiurpą visiems, išskyrus savo žmoną ir būrį, kuriam vadovavo. Su tais jaunais vyrais jis elgėsi kaip su sūnumis, vienintelis jo troškimas, kaip jiems vis kartodavo, parvežti juos namo motinoms gyvus, sveikus ir suaugusius. Bėgant metams tėvas dalyvavo daugiau nei penkiasdešimtyje vestuvių, o jo būrio jaunuoliai nė neįsivaizdavo, kad galėtų tuoktis negavę vado palaiminimo. Puikus jūrų pėstininkas Vietname gavo „Bronzinę žvaigždę“ ir dvi „Purpurines širdis“, o bėgant metams tarnavo Grenadoje, Panamoje, Bosnijoje, dalyvavo Pirmajame Persų įlankos kare. Jūrų pėstininkams nerūpi, kur juos kelia, tad Tibo didumą jaunystės praleido kraustydamasis iš vienos vietos į kitą, gyveno bazėse visame pasaulyje. Tam tikru požiūriu Okinava atrodė tikresni namai nei Koloradas; nors jo japonų kalbos žinios buvo kiek apleistos, jis manė, kad savaitę praleidęs Tokijuje vėl sužadintų kadaise turėtą sklandžią ištarmę. Kaip ir tėvas, jis įsivaizdavo, kad galiausiai iš korpuso išeis į atsargą, tačiau, kitaip nei tėvas, jis ketino pakankamai ilgai po to pagyventi ir pasimėgauti. Tėvas mirė nuo širdies smūgio praėjus vos dvejiems metams, kai paskutinį kartą vilkėjo mėlynąją uniformą. Stiprus infarktas užgriuvo tarsi iš giedro dangaus. Vieną akimirką jis valė sniegą nuo keliuko, o kitą jo jau nebebuvo. Tai nutiko prieš trylika metų. Tuo metu Tibo buvo penkiolika.

Tą dieną ir laidotuvių dieną jis ryškiausiai prisimena savo gyvenime prieš įstojant į jūrų pėstininkus. Kariškių vaikams įvykiai išblėsta ir susilieja paprasčiausiai dėl to, kad dažnai tenka kraustytis. Draugai atsiranda ir pradingsta, drabužiai tai supakuojami, tai iškraunami, namiškiai nuolat atsikrato nereikalingų daiktų ir galiausiai ne itin prie jų ir prisiriša. Kartais būna sunku, tačiau vaikas sustiprėja taip, kaip dauguma žmonių negali suprasti. Išmokstama, kad kažką palikus jų vietą neišvengiamai užims kiti, kad kiekviena vieta turi pasiūlyti ką nors gera – ir bloga. Dėl to vaikai greičiau užauga.

Netgi koledžo laikotarpis skendo rūke, tačiau šiame jo gyvenimo etape galiojo savotiška nusistovėjusi tvarka. Mokymasis visą savaitę, mėgavimasis savaitgaliais, skubotas ruošimasis egzaminams, apgailėtinas bendrabučio maistas ir pora draugysčių su merginomis, viena kurių truko ne daug ilgiau nei metus. Kiekvienas, lankęs koledžą, gali papasakoti tas pačias istorijas, iš jų tik nedaugelis turi ilgalaikį poveikį. Galų gale išliko tik išsilavinimas. Tiesą pasakius, jis jautėsi taip, tarsi tikrasis jo gyvenimas prasidėjo tik tuomet, kai atvyko į Pario salą, į pagrindinio rengimo stovyklą. Vos iššokus iš autobuso ausyse pasigirdo mokymų seržanto šūkavimai. Niekas kitas labiau už mokymų seržantą nepriverčia žmogaus patikėti, kad iki šios akimirkos jo gyvenime nebuvo nieko svarbaus. Dabar tu priklausai jam, ir viskas. Geras sportininkas? Penkiasdešimt atsispaudimų, pone įžaidėjau. Mokeisi koledže? Surink šautuvą, Einšteinai. Tėvas buvo jūrų pėstininkas? Tada, kaip kadaise senis, eik valyt šikinyko. Tos pačios senos banalios frazės. Bėgte, žygiuot, ramiai, šliaužti per purvą, ropštis siena: čia nebuvo nieko, ko jis nesitikėjo.

Teko pripažinti, kad mokymai dažniausiai paveikdavo. Vaikinai palūždavo, netgi pralaimėdavo, ir pamažu iš jų būdavo nulipdomi jūrų pėstininkai. Ar bent jau jie taip sakydavo, šiaip ar taip. Jis nepalūžo. Apsimetinėjo, laikė nuleidęs galvą, darė ką liepiamas ir liko tuo pačiu žmogumi, kaip anksčiau. Tačiau vis tiek tapo jūrų pėstininku.

Tibo atsidūrė penktojo jūrų pėstininkų korpuso pirmajame batalione, kuris bazavosi Pendltono stovykloje. San Diegas, kur puikus oras, nuostabūs paplūdimiai ir netgi daugiau gražių moterų, jam puikiai tiko. Tačiau tai neužtruko. 2003 metų sausį, vos sukakus dvidešimt trejiems, jis išvyko į Kuveitą ruoštis Irako išlaisvinimo operacijai. Dohos stovykla pramoninėje Kuveito dalyje buvo naudojama nuo Pirmojo Persų įlankos karo laikų ir pati jau buvo virtusi miestu. Čia buvo sporto salė ir kompiuterių centras, krautuvė, vietos pavalgyti ir palapinės, nusidriekusios iki horizonto. Judrioje vietoje tapo dar judriau gresiant invazijai, o įvykiai klostėsi chaotiškai nuo pat pradžių. Jo dienos buvo nesibaigianti seka valandas trunkančių susirinkimų, nugarą laužiančių pratybų ir vis besikeičiančių puolimo planų perklausų ir repeticijų. Apsaugos nuo cheminio ginklo kostiumą jis mokėsi užsivilkti šimtus kartų. Taip pat sklido nesibaigiantys gandai. Blogiausia dalis buvo mėginimas įsivaizduoti, kurie iš jų galėtų būti tikri . Kiekvienas pažinojo kažką, kas pažinojo kažką, kas girdėjo tikrą istoriją. Vieną dieną jie turėdavo neišvengiamai išvykti. Kitą dieną išgirsdavo, kad yra užlaikomi. Pirmiausia priešas artėjo iš šiaurės ir pietų; paskui tik iš pietų, o gal ir visai ne. Buvo kalbama, kad priešas turi cheminį ginklą ir ketina jį panaudoti; kitą dieną išgirsdavo, kad cheminio tikrai nenaudos, nes Jungtinės Valstijos atsakytų branduoliniu. Buvo šnabždama, kad Irako Respublikos gvardija ketina atlikti savižudiškus išpuolius prie pat sienos; kiti prisiekinėjo, kad išpuoliai bus vykdomi netoli Bagdado. Dar kiti kalbėjo, kad savižudžiai savo išpuolius vykdys prie naftos telkinių. Trumpai tariant, niekas nežinojo nieko tikra ir tiktai kurstė vaizduotę šimtui penkiasdešimt tūkstančių karių, susirinkusių Kuveite.