Николас Спаркс - Amžinai tavo

– Mes nežinojome, kad čia dar kas nors yra! Manėm, kad niekam netrukdysim!

Jos veide buvo matyti kaip tik tiek nekaltumo, kad jis pagalvotų: „Argi tėtukas nesididžiuotų, jeigu žinotų, ką jo mažoji mergytė išdarinėja?“ Kleitonas pralinksmėjo sumąstęs, ką į tai atsakytų, tačiau kadangi stovėjo uniformuotas, suprato, kad privalo pasakyti ką nors oficialaus. Be to, jis žaidė su likimu; jei pasklistų kalbos, kad šerifo tarnyba iš tikrųjų patruliuoja tame plote, ateityje studentės čia nepasirodytų, o apie tai svarstyti jis visai nenorėjo.

– Eime, šnektelsime su tavo draugėmis.

Jis nusekė paskui merginą paplūdimio link stebėdamas, kaip ji nesėkmingai bando prisidengti užpakaliuką, mėgaudamasis nedideliu spektakliu. Kol išžengė iš medžių į proskyną prie upės, draugės jau spėjo apsitempti marškinėliais. Brunetė nustyrino link bičiulių ir greitai stverdama rankšluostį parvertė porą alaus skardinių. Kleitonas mostelėjo į gretimą medį.

– Nejau nė viena nepastebėjote ženklo?

Išgirdus repliką visų akys pasigręžė ten link. „Žmonės – kaip avys, tik ir laukia nurodymo“, – pagalvojo Kleitonas. Ženklas, mažas ir beveik pasislėpęs po žemomis dar gyvo šimtamečio ąžuolo šakomis, buvo pakabintas teisėjo Kendriko Kleitono, kuris atsitiktinai buvo Keito dėdė, nurodymu. Idėja pakabinti ženklus buvo Keito; jis žinojo, kad viešas draudimas tik sustiprins vietelės žavesį.

– Nepastebėjome! – sušuko brunetė, vėl pakreipdama galvą į jį. – Nežinojom! Apie šitą vietą išgirdom vos prieš porą dienų! – ji toliau protestavo, tuo pat metu grumdamasi ir su rankšluosčiu; kitos buvo per daug išsigandusios, kad stengtųsi nuveikti ką daugiau nei vėl įsirangyti į bikinių kelnaites. – Mes apskritai čia pirmą kartą!

Ji verkšleno tarsi išlepusi studentų klubo panelė. Visos jos tikriausiai buvo tokios. Buvo į tokias panašios.

– Ar žinote, kad šioje apygardoje viešas nuogumas yra baudžiamasis nusikaltimas?

Jis matė, kaip jų jauni veideliai dar labiau išblykšta, žinojo, kad jos įsivaizduoja šitą nedidelį prasižengimą savo bylose. Žiūrėti buvo smagu, tačiau jis priminė sau nenueiti per toli.

– Kuo jūs vardu?

– Eimė, – nugurkė brunetė. – Eimė Vait.

– Iš kur jūs?

– Iš Čapel Hilio. Tačiau kilusi iš Šarlotės.

– Mačiau čia alkoholinių gėrimų. Ar visoms sukakę dvidešimt vieneri?

Pirmąjį kartą atsiliepė ir kitos:

– Taip, pone.

– Puiku, Eime. Pasakysiu, ką ketinu daryti. Ketinu patikėti jūsų žodžiu, kad ženklo nepastebėjote ir kad amžius leidžia legaliai vartoti svaigalus, todėl didelio burbulo neišpūsiu. Apsimesiu, kad apskritai čia nebuvau. Jei pasižadate neišplepėti mano viršininkui, kad jus tris paleidau nuo kabliuko.

Jos negalėjo patikėti savo ausimis.

– Tikrai?

– Tikrai, – patikino jis. – Kadaise irgi mokiausi koledže. – Nesimokė, tačiau žinojo, kad skamba gerai. – Tikriausiai norėsite apsirengti. Niekada nežinai – gal kur aplink kas slampinėja. – Jo veidą nutvieskė šypsena. – Ir nepalikite tuščių skardinių, gerai?

– Taip, pone.

– Dėkingas, – jis apsisuko eiti.

– Ir viskas?

Atsisukęs jis vėl plačiai nusišypsojo.

– Būtent. Pasirūpinkit savimi.

Kleitonas stūmėsi pomiškiu lenkdamasis po atsitiktinėmis šakomis atgal prie savo visureigio galvodamas, kad reikalą neblogai sutvarkė. Tiesą sakant, puikiai. Eimė tikrų tikriausiai jam nusišypsojo, ir nusisukdamas jis apsvarstė idėją grįžti atgal ir pasiteirauti jos telefono numerio. Ne, apsisprendė, tikriausiai geriau paprasčiausiai likti tiesiog pakankamai maloniam. Labiausiai tikėtina, jog grįžusios jos papasakos draugėms, kad net sučiupus šerifui joms nieko nenutiko. Pasklis kalbos, kad tų apylinkių šerifo pavaduotojai kieti. Be to, mindamas po medžiais jis svajojo apie išryškintas nuotraukas. Puikiai pasipildys kolekciją.

Apskritai diena buvo puiki. Jis jau ketino grįžti fotoaparato, kai išgirdo švilpavimą. Nusekė akimis paskui garsą ir pamatė panašų į septintojo dešimtmečio hipį nepažįstamąjį su šunimi, lėtai traukiančius keliu.

Nepažįstamasis neatvažiavo su merginomis. Kleitonas buvo tuo tikras. Viena vertus, vyrukas buvo per senas, kad mokytųsi koledže; jis mažų mažiausiai turėjo artėti prie trisdešimties. Ilgi jo plaukai Kleitonui priminė žiurkių lizdą, o ant nepažįstamojo nugaros Kleitonas įžiūrėjo iš po kuprinės pūpsančio miegmaišio kontūrus. Tai ne vienadienis keliautojas pakeliui į paplūdimį; šitas vyrukas panašus į tuos, kurie leidžiasi į žygius pėsčiomis, galbūt netgi stovyklauja. Niekaip nesužinosi, ar seniai jis čia ir ką pastebėjo.

Tarkim, fotografuojantį Kleitoną?

Nieku gyvu. Neįmanoma. Keitas buvo pasislėpęs nuo pagrindinio kelio, pomiškis buvo tankus, be to, būtų išgirdęs, jei kažkas būtų brovęsis pro krūmus. Teisingai? Tačiau vis dėlto keista vieta pasivaikščioti. Čia Dievo pamirštas užkampis, ir Keitas mažiausiai geidė, kad būrelis nelaimėlių hipių išbaidytų studenčiokes.

Tuo metu nepažįstamasis praėjo pro Kleitoną. Jis buvo prie pat visureigio ir artinosi link džipo, kuriuo atvažiavo merginos. Kleitonas žengė ant kelio ir atsikrenkštė. Nepažįstamasis ir šuo atsisuko į garsą.

Per atstumą Kleitonas toliau jį vertino. Neatrodė, kad nepažįstamąjį ar šunį būtų suneraminęs staigus Kleitono pasirodymas, tačiau kažkas jaunuolio žvilgsnyje jį trikdė. Tarsi anas būtų laukęs, kol Kleitonas pasirodys. Taip pat ir vokiečių aviganis. Šuo tuo pat metu buvo ir abejingas, ir budrus – beveik protingas , lygiai taip pat atrodydavo Pantera prieš Mūrui ją paleidžiant. Staiga Kleitonui viduriai apsivertė, jis turėjo prisiversti neužsidengti genitalijų.

Ištisą minutę jie nenuleido vieni nuo kitų akių. Jau seniai Kleitonas patyrė, kad daugumą žmonių jo uniforma baugina. Visi, netgi nekaltieji, susidūrę su teisėsauga tapdavo nervingi, ir jis įsivaizdavo, jog šis vyrukas – ne išimtis. Tai buvo viena priežasčių, kodėl Kleitonui patiko būti šerifo pavaduotoju.

– Ar turite pasaitėlį šuniui? – pasiteiravo jis stengdamasis, kad skambėtų labiau kaip įsakymas nei klausimas.

– Kuprinėje.

Kleitonas neišgirdo jokio akcento.

„Džonio Karsono* anglų kalba“, – apibūdintų jo motina.

– Tai uždėkit.

– Nesijaudinkit, jis nepajudės, kol nepaliepsiu.

– Vis tiek uždėkit.

Nepažįstamasis nuleido kuprinę ir panaršė viduje; Kleitonas ištempė kaklą tikėdamasis pastebėti ką nors, ką būtų galima interpretuoti kaip narkotikus ar ginklus. Po akimirkos pavadėlis buvo prisegtas prie šuns antkaklio ir nepažįstamasis atsisuko į jį su tokia išraiška, tarsi klaustų: na, ko dar?

– Ką čia veikiat? – pasiteiravo Kleitonas.

– Einu.

– Neblogas nešulys pasivaikščioti.

Nepažįstamasis nieko neatsakė.

– O gal šmirinėjate čia, mėgindamas surasti kokių reginių?

– Ar šitai paprastai veikiama čia atsidūrus?

Kleitonui nepatiko nei tonas, nei potekstė.

– Norėčiau pamatyti kokį dokumentą.

Nepažįstamasis vėl pasilenkė prie kuprinės ir išgraibė pasą. Atsukęs atverstą delną paliepė šuniui „stovėt“, o tada žengtelėjo link Kleitono ir ištiesė dokumentą.

– Ne vairuotojo pažymėjimas?

Kleitonas patyrinėjo pavardę, ir jo lūpos sujudėjo:

– Loganas Taiboltas?

Nepažįstamasis linktelėjo.

– Iš kur jūs?

– Iš Kolorado.

– Netrumpas kelias.

Nepažįstamasis neatsakė.