Николас Спаркс: Amžinai tavo

Jis įleido Dzeusą į vonią ir išmaudė, panaudodamas šampūną iš kuprinės. Paskui pats nusiprausė po dušu ir apsirengė panašiais švariais drabužiais. Sėdėdamas ant lovos pervertė telefonų knygą, ieškodamas šio to konkrečiai, tačiau nesėkmingai. Pasižymėjo, kad turint laiko reikės išsiskalbti, paskui nusprendė šio to užkąsti nedideliame restoranėlyje, kurį matė kiek tolėliau gatve.

Ten nuėjus Dzeuso vidun neįleido, tačiau tai nestebino. Dzeusas atsigulė lauke prie paradinių durų ir užsnūdo. Tibo suvalgė sūrainį su skrudintomis bulvytėmis, užgėrė šokoladiniu pieno kokteiliu, paskui užsakė sūrainį Dzeusui. Lauke pažiūrėjo, kaip Dzeusas nugurkė jį mažiau nei per dvidešimt sekundžių ir vėl pažvelgė į Tibo.

– Džiaugiuosi, kad sugebėjai pasimėgauti. Eime.

Pusgaminių krautuvėlėje Tibo nusipirko miesto žemėlapį ir atsisėdo ant suoliuko netoli miesto aikštės – viename tų senamadiškų parkų, iš visų keturių pusių apsuptame prekybinių gatvių. Aukštais pavėsingais medžiais, žaidimų aikštele vaikams, daugybe gėlių besipuikuojančiame parke žmonių neknibždėjo: tik būrelis mamyčių šnekučiavosi, kol vaikai švilpė šliaužykla ir švytravo pirmyn atgal sūpuoklėmis. Jis ištyrė moterų veidus ir įsitikino, kad jos tarp jų nėra, paskui nusisuko ir išskleidė žemėlapį, kol mamytės jo akivaizdoje nespėjo susinervinti. Moterys su mažais vaikais visada susinervina, kai pamato šalia be tikslo besistaipančius vienišus vyriškius. Jis jų nekaltino. Aplinkui per daug iškrypėlių.

Tyrinėdamas žemėlapį jis susiorientavo ir pamėgino sugalvoti kitą ėjimą. Neturėjo iliuzijų, kad bus lengva. Šiaip ar taip, žinojo nedaug. Jis teturėjo nuotrauką – jokio vardo ar adreso. Jokio supratimo, kuo ji užsiima. Jokio telefono numerio. Jokių datų. Ničnieko, tik veidas minioje.

Tačiau būta kiek užuominų. Jis išnagrinėjo nuotraukos smulkmenas, kaip jau darė daugybę kartų anksčiau, ir pradėjo nuo to, ką jau žinojo. Fotografuota Hamptone. Fotografavimo metu atrodo, kad moteriai maždaug dvidešimt su trupučiu. Ji patraukli. Arba turi vokiečių aviganį, arba pažįsta ką nors, kas tokį turi. Jos vardas prasideda E raide. Ema, Eleina, Eliza, Eilyn, Elena, Emilė, Eirina, Erika... Šie atrodė labiausiai tikėtini, nors pietuose, spėjo jis, galėtų pasitaikyti tokių vardų kaip Erdina ar Elspeta. Moteris nuėjo į mugę su žmogumi, kuris vėliau buvo išsiųstas į Iraką. Ji padovanojo jam nuotrauką, kurią Tibo surado du tūkstančiai trečiųjų vasarį, o tai reiškia, jog fotografuota anksčiau. Vadinasi, šiuo metu moteris bebaigia trečią dešimtį. Tolumoje matyti trys visžaliai medžiai. Šitai jis žinojo – tai faktai.

Toliau tik prielaidos, pradedant pačiu Hamptonu. Hamptonas – gana dažnas pavadinimas. Greitoji interneto paieška atskleidė tokių miestų daugybę. Apygardos ir miestai: Pietų Karolinoje, Virdžinijoje, Naujajame Hampšyre, Ajovoje, Nebraskoje, Džordžijoje ir dar daug kitų. Daugybė kitų. Ir, žinoma, Hamptonas Hamptono apygardoje Šiaurės Karolinoje.

Nors fone į akis nekrito jokie vietovės orientyrai – jokių Montiselo dvaro* nuotraukų, reiškiančių, jog tai bus Virdžinija, jokių „Sveiki atvykę į Ajovą!“ plakatų tolumoje, informacijos buvo. Ne apie moterį, tačiau buvo galima išskaityti iš jaunuolių fone, stovinčių eilėje prie bilietų. Du iš jų vilkėjo trumparankovius marškinėlius su paveikslėliais. Vienas – Houmerio Simpsono atvaizdas – nieko nepadėjo. Kitas, su žodžiu Davidson skersai priekio, pirmiausia nieko nereiškė, net kai Tibo apie jį galvojo. Iš pradžių jis padarė prielaidą, kad žodis – tai sutrumpinta nuoroda į Harley Davidson , motociklą. Išsiaiškinti vėl padėjo google . Tibo sužinojo, kad Davidsonu taip pat vadinamas garbingas koledžas, esantis netoli Šarlotės Šiaurės Karolinoje. Pripažintas, su pakraipa į humanitarinius mokslus, patekti sunku. Peržvelgęs koledžo knygyno katalogą rado tokių pačių marškinėlių pavyzdį.

Tibo suprato – marškinėliai negarantuoja, kad fotografuota Šiaurės Karolinoje. Galbūt marškinėlius jaunuoliui išvažiuodamas į koledžą padovanojo draugas; galbūt jis studentas iš kitos valstijos, gal jam tiesiog patiko spalvos, o gal jis jau baigė koledžą ir išsikraustė kitur. Tačiau neturėdamas daugiau už ko užsikabinti Tibo prieš iškeliaudamas iš Kolorado greitai paskambino į Hamptono prekybos rūmus ir įsitikino, kad čia kiekvieną vasarą rengiama apygardos mugė. Dar vienas geras ženklas. Kelionės tikslas atsirado, tačiau nebuvo šimtaprocentinis. Tibo tik padarė prielaidą, kad privalo žygiuoti į Hamptoną Šiaurės Karolinoje. Negalėjo paaiškinti, kodėl jautė, kad būtent ši prielaida teisinga.

Būta ir kitų prielaidų, tačiau jų jis imsis vėliau. Pirmiausia jam reikėjo surasti atrakcionų aikštelę. Reikia tikėtis, kad kasmet apygardos mugė rengiama toje pačioje vietoje; jis vylėsi, kad žmogus, kuris parodys jam reikiamą kryptį, galės atsakyti ir į šitą klausimą. Geriausia ko nors teirautis vienoje iš aplinkinių krautuvėlių. Ne suvenyrų parduotuvėlėje ar antikvariate – tokios dažnai priklauso naujai atvykusiems, žmonėms, pabėgusiems iš šiaurės ieškant ramesnio gyvenimo šiltesnėje vietelėje. Jis pagalvojo, kad geriausia statyti už, pavyzdžiui, vietos metalo dirbinių parduotuvę. Arba barą. Arba nekilnojamojo turto agentūrą. Prisiminė, kad kažkur tokią matė.

Jis norėjo pamatyti tikslią vietą, kur buvo fotografuota. Ne tam, kad geriau pajustų, kas buvo toji moteris. Atrakcionų aikštelės tam visai nepadeda. Jis norėjo sužinoti, ar ten stiebiasi trys aukšti visžaliai medžiai smailiomis viršūnėmis, tokie, kokie auga kone visur.

_______________

* Montiselas – gimtoji Tomo Džefersono sodyba Virdžinijos pietuose. Dvaras yra gerai žinomas amerikietiškojo klasicizmo pavyzdys, pasaulio paveldo paminklas.

3

Betė

Betė padėjo į šalį dietinės kolos skardinę laiminga, kad Benas puikiai leidžia laiką bičiulio Zako gimtadienio šventėje. Ji kaip tik panorėjo, kad jam nereikėtų važiuoti pas tėvą, kai atėjusi Melodė atsisėdo ant gretimos kėdės.

– Gerai sumanyta, tiesa? Vandens šautuvai baisiai populiarūs, – nusišypsojo Melodė kiek per daug nubalintais dantimis, vienu tonu per tamsia oda, tarsi būtų ką tik grįžusi iš soliariumo. Tikriausiai ten ji ir buvo. Melodė puikavosi savo išvaizda nuo vidurinės, o vėliau tai tapo, regis, dar didesniu apsėdimu.

– Reikia tik tikėtis, kad jie neatgręš šitų supersrovių į mus.

– Tegu nė nebando, – susiraukė Melodė. – Sakiau Zakui, kad jei išdrįs, visus išsiųsiu namo, – ji atsišliejo, įsitaisė patogiau. – Ką tu pati veikei šią vasarą? Niekur tavęs nemačiau, į mano skambučius neatsakei.

– Žinau. Atsiprašau. Šiai vasarai tapau atsiskyrėle. Iš visų jėgų bandžiau palaikyti ryšius su Nana, su šunide, visu dresavimu. Neturiu supratimo, kaip Nana sugeba visa tai išlaikyti.

– Kaip ji šiuo metu jaučiasi?

Nana buvo Betės močiutė. Ji augino Betę nuo trejų metukų, kai mergytės tėvai žuvo automobilio avarijoje. Betė linktelėjo.

– Dabar geriau, tačiau insultas jai gerokai pakenkė. Kairioji pusė vis dar gana silpna. Ji susitvarko su dresūra, tačiau ir tvarkytis šunidėje, ir dresuoti tikrai nepajėgtų. Pati žinai, kaip ji save spaudžia. Visada bijojau, kad ji tikriausiai persidirba.

– Šią savaitę pastebėjau, kad ji vėl dainuoja chore.

Nana jau per trisdešimt metų buvo pirmosios baptistų bažnyčios choristė ir Betė žinojo, kad tai viena jos aistrų.

– Ji tik praėjusią savaitę sugrįžo, tačiau nesu tikra, kiek ji iš tikrųjų dainuoja. Po to ji porą valandų nusnūdo.