Николас Спаркс: Amžinai tavo

– Apskritai nedaug ką girdėjau. Pamiršai, kad gyvenau kaip atsiskyrėlė?

– Jis buvo sučiuptas pardavinėjantis narkotikus.

– Jis vos porą metų vyresnis už Beną!

– Ir tebesimoko vidurinėje.

– Dabar jau privertei ir mane sunerimti.

Melodė pavartė akis.

– Tik nereikia. Jei mano sūnus būtų nors kiek panašesnis į Beną, neturėčiau pagrindo nervintis. Benas turi suaugusiojo sielą. Jis visada mandagus, visada malonus, visada pirmas skuba į pagalbą jaunesniems. Jis jautrus. Kita vertus, aš turiu Zaką.

– Zakas taip pat šaunus vaikis.

– Žinau. Tačiau jis visada buvo daug problematiškesnis. Ir jis visada labiau linkęs pasekti kitais nei Benas.

– Ar matai juos žaidžiant? Bent jau man atrodo, kad būtent Benas nieko daugiau nedaro, tik sekioja iš paskos.

– Supranti, ką noriu pasakyti.

Tiesą sakant, Betė suprato. Jau nuo mažumės Benas ketino tvirtai žengti savo keliu. Jai teko pripažinti, kad tai šaunu, nes tai buvo gana geras kelias. Nors jis neturėjo daug draugų, pats vienas domėjosi daugybe sričių. Taip pat tinkamų. Jis ne itin domėjosi vaizdo žaidimais ar naršymu internete, o jei retkarčiais įsitaisydavo prie televizoriaus, tai po pusvalandžio dažniausiai išjungdavo. Tačiau jis skaitė, žaidė šachmatais (šį žaidimą, regis, suvokė kažkaip intuityviai) elektroninėje žaidimo lentoje, kurią gavo Kalėdoms. Jis mėgo skaityti ir rašyti; būtų mielai žaidęs ir su šunidės keturkojais, tačiau dauguma jų ilgas valandas praleidę narvuose tapdavo irzlūs ir beveik nekreipdavo dėmesio į berniuką. Jis ištisas popietes svaidydavo teniso kamuoliukus, iš kurių tik nedaugelį, jeigu apskritai, atgavo.

– Viskas bus gerai.

– Tikiuosi, – Melodė pastatė gėrimą. – Tikriausiai jau atnešiu tortą. Zakui penktą treniruotė.

– Bus karšta.

Melodė stabtelėjo.

– Nė neabejoju, jis norės pasiimti vandens šautuvą. Tikriausiai aplies trenerį.

– Tau padėt?

– Nereikia, ačiū. Geriau pasėdėk čia ir atsipalaiduok. Tuoj grįšiu.

Betė stebėjo nueinančią Melodę ir staiga suvokė, kaip baisiai draugė sulyso. Palengvėjo gal dešimčia, o gal ir penkiolika svarų nuo tada, kai Betė ją matė pastarąjį kartą. Tikriausiai nuo įtampos, galvojo ji. Deivido romanas ją visai sugniuždė, tačiau, kitaip nei Betė, Melodė nusprendė išsaugoti santuoką. Ką gi, jų santuokos visiškai skyrėsi. Deividas smarkiai suklydo ir Melodę tai užgavo, tačiau apskritai Betei atrodė, kad jie – laiminga pora. Kita vertus, Betės santuoka nuo pat pradžių buvo nevykusi. Kaip Nana ir pranašavo. Nana sugebėdavo akimirksniu įvertinti žmones ir turėjo savotišką būdą gūžtelėti pečiais, kai jai kas nors nepatikdavo. Kai Betė paskelbė, kad laukiasi ir užuot ėjusi į koledžą ketina ištekėti, Nana pradėjo taip dažnai gūžčioti, kad tai jau priminė nervinį tiką. Betė, žinoma, tuo metu nieko nepaisė galvodama: „Ji nesuteikia jam progos. Ji iš tikrųjų jo nepažįsta. Mums pavyks.“ Nieko panašaus. Nepavyko. Nana visada buvo mandagi, visada nuoširdi, kai jis būdavo šalia, tačiau nenustojo gūžčioti, kol Betė prieš dešimtmetį persikraustė namo. Santuoka truko trumpiau nei devynis mėnesius; Benas buvo penkių savaičių. Nana nuo pat pradžių neklydo.

Melodė dingo namo viduje, o po kelių minučių vėl pasirodė. Deividas sekė iš paskos, popierinėmis lėkštelėmis ir šakutėmis nešinas, akivaizdžiai susirūpinęs. Betė pastebėjo kuokštus žilų plaukų paausiuose ir gilias raukšles kaktoje. Kai pastarąjį kartą buvo susitikę, raukšlės tikrai nebuvo tokios pastebimos. Betė spėjo, kad tai dar vienas patirtos įtampos įrodymas.

Kartais Betė spėliodavo, koks būtų jos gyvenimas, jei būtų ištekėjusi. Ne už savo buvusiojo, žinoma. Vien nuo tokios minties krūpčiodavo. Turėti su juo reikalų kas antrą savaitgalį buvo daugiau nei pakankamai, labai dėkui. Tačiau už ko nors kito. Ko nors... geresnio. Atrodė, jog tai visai nebloga mintis, bent jau abstrakčiai. Per dešimtį metų ji priprato prie savo gyvenimo, ir nors gal būtų smagu vakarus po darbo leisti su kuo nors drauge ar jei kartkartėmis kas pamasažuotų nugarą, tačiau savotiško žavesio turėjo šeštadieniai, praleisti su pižama vien iš įgeidžio. Kartais ji taip darydavo. Benas irgi. Jie vadindavo tai tingiosiomis dienomis. Tai būdavo pačios geriausios dienos. Kartais jie visą dieną absoliučiai nieko neveikdavo, tik užsisakydavo picą ir žiūrėdavo filmus. Tiesiog dieviška.

Be to, nors tarpusavio santykiai sunkūs savaime, santuoka dar sunkesnė. Ne tik Melodė ir Deividas stengėsi iš visų jėgų: kamavosi, regis, dauguma porų. Tai buvo neišvengiama. Kaip Nana visada sakydavo? Apgyvendink du skirtingus žmones su skirtingais lūkesčiais po vienu stogu,ir Velykoms valgysi krevetes su koše.

Būtent. Net jei ji nebūdavo visiškai tikra, ką reiškia Nanos metaforos.

Dirstelėjusi į laikrodį suprato, kad vos šventei pasibaigus turės grįžti pažiūrėti Nanos. Be abejonės, ras ją šunidėje. Arba už rašomojo stalo, arba apžiūrinčią šunis. Nana užsispyrusiai tai mėgo. Argi svarbu, kad vargiai gali remtis kairiąja koja? Mano koja netobula, tačiau ir ne vaškinė . O jei nukristų ir susižeistų? Aš ne vazelė iš plono porceliano . O kad jos kairioji ranka beveik neklauso? Kol galiu pavalgyti sriubos, man jos vis tiek nereikia .

Nana nepakartojama, telaimina ją Dievas. Visada buvo.

– Ei, mamyte?

Paskendusi mintyse ji nepastebėjo, kaip prisiartino Benas. Jo strazdanotas veidelis visas blizgėjo nuo prakaito. Vanduo varvėjo nuo drabužių, ant marškinėlių buvo matyti žolės dėmės, kurių tikriausiai taip ir nebeišskalbsi.

– Ką, vaikeli?

– Gal galėčiau šiąnakt nakvoti pas Zaką?

– Man atrodo, jam futbolo treniruotė.

– Po treniruotės. Liks krūva žmonių, o mama jam padovanojo gimtadieniui guitar hero .

Betė žinojo tikrąją prašymo priežastį.

– Ne šįvakar. Šįvakar negalima. Penktą valandą tavęs pasiimti atvažiuos tėtis.

– Gal gali jam paskambint ir paprašyti?

– Galiu pamėginti. Tačiau žinai...

Benas linktelėjo ir, kaip paprastai, kai šitaip nutikdavo, jam truputį sugėlė širdelę.

– Taip, suprantu.

Pro priekinį stiklą saulė kaitino automobilį kaip orkaitę ir Betė panorėjo, kad oro kondicionierius nebūtų sugedęs. Nuleidus langą plaukai skaudžiai plakė veidą. Ji vėl sau priminė, kad reikia normaliai apsikirpti. Jau įsivaizdavo, kaip sako kirpėjai: „Nurėžkit viską, Tere. Padarykit taip, kad atrodyčiau kaip berniokas!“, tačiau žinojo, kad, atėjus metui, paprašys tik kaip visada patvarkyti. Kartais ji būdavo bailė.

– Atrodo, kad jums, vyručiai, buvo linksma.

– Buvo.

– Tai viskas, ką gali pasakyti?

– Aš tiesiog pavargau, mama.

Ji linktelėjo link tolumoje esančios Dairy Queen .

– Norėtum užsukti ledų?

– Man nelabai galima.

– Klausyk, mama esu aš. Šitaip aš turėčiau sakyti. Tik pagalvojau, kad jei tau karšta, gal nori ledų.

– Aš nealkanas. Ką tik valgiau torto.

– Puiku. Kaip nori. Tačiau kai grįšim namo ir būsi pražiopsojęs progą, manęs nekaltink.

– Nekaltinsiu.

Jis nusisuko į langą.

– Ei, drauguži. Ar viskas gerai?

Kai jis prabilo, balsas vos girdėjosi per vėjo ūžimą.

– Kodėl būtinai reikia važiuot pas tėtį? Juk neveiksim nieko smagaus. Jis devintą valandą nuvarys mane miegot, tarsi būčiau koks antraklasis. O rytoj visą dieną krapštysimės po namus.

– Maniau, kad po bažnyčios važiuosit pas senelį vėlyvų pusryčių.