Николас Спаркс - Amžinai tavo

O, ji kalbėjosi su buvusiuoju apie tai. Kalbėjo iki koktumo. Žinoma, pro vieną ausį įeidavo, pro kitą išeidavo. Ta pati sena istorija. Nepaisant – o gal dėl – savo nebrandumo Keitas buvo atkaklus ir užsispyręs dėl daugelio dalykų, o auginti Beną buvo vienas tokių. Jis norėjo tam tikros rūšies sūnaus ir, dėl Dievo, ketino tokį turėti. Benas, kaip ir galima nuspėti, pradėjo reaguoti savitu pasyviai agresyviu būdu. Jis pradėjo tyčia praleidinėti tėvo metamus kamuolius, netgi lėtai mestus, kartu ignoruodamas augantį tėvo nepasitenkinimą, kol tas galų gale sviesdavo pirštinę ant žemės ir įsiutęs rėkdavo visą likusią popietę. Benas apsimesdavo, kad nepastebi, ir įsitaisydavo po išlakia pušimi paskaityti, kol po kelių valandų mama jį pasiimdavo.

Betė su buvusiuoju nesutarė ne tik dėl Beno. Juodu apskritai buvo kaip ugnis ir ledas. Šiaip jau jis buvo ugnis, ji buvo ledas. Ji vis dar atrodė jam patraukli, o tai ją be galo erzino. Kodėl, po galais, jis negali patikėti, kad ji niekuo nenori su juo užsiimti, tačiau kad ir ką ji sakydavo, neatrodė, jog tai atgrasins jį nuo mėginimų. Dažniausiai ji vargiai galėjo prisiminti priežastis, kodėl seniai seniai ją prie jo patraukė. Ji galėjo išvardyti vedybų priežastis: buvo jauna ir kvaila – tai svarbiausia, be to, dar laukėsi – tačiau tomis dienomis, kai Keitas nužvelgdavo ją nuo galvos iki kojų, viduje ji susigūždavo. Jis nebuvo jos tipas. Jei atvirai, niekada nebuvo jos tipas. Jei visas jos gyvenimas būtų įrašytas į vaizdo juostą, vestuvės būtų iš tų įvykių, kuriuos ji su džiaugsmu būtų ištrynusi. Išskyrus Beną, žinoma.

Ji norėjo, kad jaunesnysis brolis Dreikas būtų čia, ir jautė įprastą skausmą, kai pagalvodavo apie jį. Kai tik jis užvažiuodavo, Benas sekiodavo paskui jį kaip šunys sekioja paskui Naną. Kartu jie leisdavosi gaudyti drugių arba tupėdavo namelyje medyje. Namelį surentė senelis, į jį buvo galima patekti tik suklibusiu virviniu lieptu, nutiestu per vieną iš dviejų sklypo upokšnių. Kitaip nei jos buvusysis, Dreikas pripažino Beną, ir tai daugeliu atžvilgių darė jį daug labiau Beno tėvu nei jos buvusysis kada nors buvo. Benas jį nepaprastai mylėjo, o ji mylėjo Dreiką už tą ramų būdą, kuriuo jis kėlė jos sūnaus pasitikėjimą savimi. Prisimena kartą jam už tai padėkojusi, tačiau jis tik truktelėjo pečiais. „Man tiesiog patinka su juo leisti laiką“, – pasakė tarsi paaiškindamas.

Ji žinojo, kad reikia patikrinti Naną. Stodamasi pastebėjo šviesą kontoroje, tačiau abejojo, kad Nana tvarko dokumentus. Labiausiai tikėtina, kad ji aptvaruose už šunidžių, tad Betė patraukė ta kryptimi. Reikia tikėtis, Nanai nešovė į galvą išsivesti pasivaikščioti grupelę šunų. Neįmanoma, kad ji išlaikytų pusiausvyrą – ar netgi nulaikytų juos, jei jie trukteltų už pavadėlių, tačiau tai visada buvo jos mėgstamiausia veikla. Ji buvo tos nuomonės, kad dauguma šunų nepakankamai mankštinasi, o ūkis buvo puiki vieta tam ištaisyti. Kone septyniasdešimt akrų, kuriuos ribojo neliestos kietmedžių girios, aprėpė keletą atvirų laukų, išraižytų pustuzinio keliukų ir dviejų nedidelių upokšnių, tekančių į Pietų upę. Ūkis, įsigytas kone už grašius prieš penkiasdešimt metų, dabar buvo visai nemažai vertas. Bent jau taip sakė teisininkas, tas, kuris buvo atėjęs atsiklausti Nanos apie galimybę jį parduoti.

Ji tiksliai žinojo, kas už viso to slypi. Žinojo ir Nana, kuri, teisininkui prabilus, apsimetė lobotomizuota. Ji žiūrėjo į jį išplėstomis tuščiomis akimis, vieną po kitos ant grindų mėtė vynuoges ir kažką nesuprantamai murmuliavo. Paskui abi su Bete kelias valandas kikeno.

Betė, dirstelėjusi pro šunidės kontoros langą, Nanos nepamatė, tačiau išgirdo močiutės balsą atsklindant iš už aptvarų.

– Sėdėk... Ateik. Šaunuolė. Gerai!

Pasukusi už kampo Betė pamatė, kad Nana liaupsina link jos tursenančią ši cu veislės kalytę. Ji priminė vieną tų prisukamų žaislinių šuniukų, kurių galima nusipirkti Walmarte.

– Ką darai, Nana? Neturėtum čia būti.

– O, sveika, Bete. – Kitaip nei prieš du mėnesius, ji dabar žodžius tarė visiškai aiškiai.

Betė įsirėmė rankomis į šlaunis.

– Neturėtum čia būti viena.

– Atsinešiau mobilųjį. Pagalvojau, jei kas nutiks, tiesiog paskambinsiu.

– Tu neturi mobiliojo.

– Turiu tavo. Šįryt nugvelbiau iš tavo rankinės.

– O kam tada būtum skambinusi?

Regis, šito Nana nebuvo svarsčiusi, ir jos kakta susiraukšlėjo, kai dirstelėjo į šunį.

– Matai, ką man tenka kęsti, Brangute? Sakiau tau, kad šita mergina įnirtingesnė už besirausiantį slieką. – Ji iškvėpė išleisdama panašų į apuoko garsą.

Betė žinojo, kad dabar ji pakeis temą.

– Kur Benas? – pasiteiravo ji.

– Viduje, ruošiasi. Važiuos pas tėvą.

– Lažinuosi, jis tiesiog virpa iš nekantrumo. Esi tikra, kad jis nepasislėps namelyje medyje?

– Nepersistenk, – perspėjo Betė. – Keitas vis dar jo tėvas.

– Tu taip manai .

– Aš žinau.

– Ar tu esi įsitikinusi, kad tuo metu nepaišdykavai su kuo nors kitu? Nebuvo jokio vienos nakties nuotykio su padavėju, sunkvežimio vairuotoju ar bendraklasiu? – balse kone girdėjosi viltis. Ji visada viltingai šito klausdavo.

– Esu tikra. Ir jau sakiau tai milijonus kartų.

Močiutė mirktelėjo.

– Sakei, bet Nana vis tikisi, kad tavo atmintis pagerės.

– Beje, kiek jau čia būni?

– O kiek dabar valandų?

– Beveik penkios.

– Aš čia jau tris valandas.

– Šitokiame karštyje?

– Aš nesulūžau, Bete. Tai tik nelaimė.

– Tave ištiko insultas.

– Tačiau ne itin stiprus.

– Tu negali judinti rankos.

– Kol galiu valgyti sriubą, man vis tiek jos nereikia. Dabar leisk man eiti pasimatyti su vaikaičiu. Noriu atsisveikinti prieš išvažiuojant.

Jos pasuko link šunidės, Brangutė turseno iš paskos, mynė sparčiai, iškėlusi uodegą. Miela šunytė.

– Manau, šiam vakarui norėčiau kiniško maisto, – tarstelėjo Nana. – Ar tu nori kinų maisto?

– Dar negalvojau.

– Na, tai pagalvok.

– Žinoma, galime užsisakyti kiniško. Tačiau nenoriu nieko sunkaus. Taip pat ir ne skrudinto. Pernelyg karšta.

– Kokia tu nuobodi.

– Užtat sveika.

– Vienas ir tas pats. Klausyk, kadangi tu jau tokia sveika, gal neprieštarautum ir nuvestum Brangutę? Dvyliktas numeris. Girdėjau naują anekdotą, noriu papasakoti Benui.

– Kurgi tu girdėjai tą anekdotą?

– Per radiją.

– Ar jis padorus?

– Žinoma, padorus. Kuo tu mane laikai?

– Puikiai žinau, kokia tu esi. Todėl ir klausiu. Man papasakok.

– Du kanibalai surijo humoristą, vienas atsisuka ir klausia: „Tau juokinga?“

Betė sukikeno.

– Jam tai patiks.

– Puiku. Vargšui vaikui reikia ko nors, kas jį pralinksmintų.

– Jam viskas gerai.

– O, taip, tikrai. Aš neiškritau iš vežimo, juk žinai.

Priėjus šunidę Nana nuėjo link namų, šlubčiojo labiau nei iš ryto. Ji sveiko, tačiau laukė dar ilgas kelias.

4

Tibo

Jūrų pėstininkų korpuse galioja trijų taisyklė. Tai vienas pirmųjų dalykų, kuriuos sužinai pradiniuose mokymuose. Viskas tampa lengvai suprantama. Trys jūrų pėstininkai sudaro ugnies komandą, trys ugnies komandos sudaro skyrių, trys skyriai – tai jau būrys, trys būriai – tai jau kuopa, trys kuopos – batalionas, o trys batalionai – pulkas. Bent jau dokumentuose. Invazijos į Iraką metu jų pulkas buvo papildytas kitais padaliniais, įskaitant lengvai ginkluotą žvalgybos batalioną, vienuolikto korpuso ugnies batalionus, antrąjį ir trečiąjį jūrų desanto batalioną, pirmo kovinio inžinierinio bataliono B kuopą ir užnugario paramos batalioną 115. Sutelktinis. Pasiruošęs viskam. Iš viso beveik šeši tūkstančiai personalo.