Николас Спаркс - Amžinai tavo

Abiem kryptimis pro šalį riaumojo automobiliai. Pradėjo ristis debesys, pilki ir pasišiaušę. Tibo užuodė lietų dar prieš nukrintant pirmam lašui, o po kelių žingsnių jau pylė kaip iš kibiro. Per penkiolika minučių jį permerkė kiaurai, o paskui sunkūs debesys nusirito tolyn pakrantės link, liko tik rūkas. Dzeusas nusipurtė vandenį nuo kailio. Nuo drėgnos žemės kilo migla, o medžiuose vėl užgiedojo paukščiai.

Pagaliau Tibo pasiekė apleistą atrakcionų aikštelę. Nieko neįprasta, pagalvojo dairydamasis. Tik pagrindas. Automobiliai statomi ant purvino žvirgždo aikštelėje kairėje; pora senų barakų tolėliau dešinėje; tarp barakų ir aikštelės – platus žole apaugęs laukas pasijodinėti per šventes, viskas aptverta grandinių tvora.

Nereikėjo nei šokti per tvorą, nei išsiimti nuotraukos. Matė ją tūkstančius kartų. Tibo paėjėjo pirmyn bandydamas susiorientuoti ir pagaliau pastebėjo bilietų kioskelį. Už jo buvo matyti arkos formos kiaurymė, kurioje buvo galima įtempti plakatą. Atsidūręs prie arkos Tibo pasisuko į šiaurę, mintyse įrėmino bilietų kioską su arka taip, kaip tai atrodė nuotraukoje. Kampas štai toks, pagalvojo Tibo. Fotografuota iš čia. Jūrų pėstininkų korpuse galioja trijų taisyklė. Trys vyrai – ugnies komanda, trys ugnies komandos – skyrius, trys skyriai – būrys. Irake jis tarnavo tris kartus. Pasižiūrėjęs į laikrodį pastebėjo, kad Hamptone vieši tris valandas, o tiesiai priešais, būtent ten, kur ir turėjo būti, augo trys susiglaudę visžaliai medžiai.

Tibo sugrįžo į greitkelį žinodamas, kad dar labiau priartėjo prie moters nuotraukoje. Dar nesurado, tačiau netrukus suras.

Ji kažkur čia. Dabar jis tai žinojo.

Dabar jam reikėjo vardo. Traukdamas skersai žemyną jis turėjo pakankamai laiko pagalvoti ir nusprendė, kad vardą sužinoti galima trimis būdais. Pirmiausia, vertėtų pamėginti užsukti į miestelio veteranų asociaciją ir pasiteirauti, ar niekas iš vietinių netarnavo Irake. Šitaip galėtų surasti žmogų, kuris ją atpažins. Antra, neblogai būtų nueiti į vietos vidurinę mokyklą ir išsiaiškinti, ar nesaugomi nuo dešimties iki penkiolikos metų senumo klasės albumų egzemplioriai. Jis galėtų po vieną peržiūrėti nuotraukas. Trečia, galėtų parodyti fotografiją ir pasiklausinėti.

Visi būdai turėjo savų trūkumų, nė vienas nebuvo garantuotas. Kalbant apie veteranų organizaciją, telefonų knygoje tokios Tibo nerado. Išbraukiam. Kadangi vis dar buvo vasaros atostogos, jis abejojo, ar vidurinė bus atidaryta, o jei ir būtų, gali būti sudėtinga prieiti prie bibliotekoje saugomų klasės albumų. Kol kas išbraukiam ir antrą variantą. O tai reiškia, kad geriausia būtų pasiklausinėti ir pažiūrėti, gal kas nors ją atpažins.

Tačiau ko klausti?

Iš almanacho Tibo žinojo, kad Hamptono miestelyje Šiaurės Karolinoje gyvena devyni tūkstančiai žmonių. Dar trylika tūkstančių gyvena Hamptono apygardoje. Gerokai per daug. Efektyviausia būtų susiaurinti paieškas iki tikėtinų kandidatų sąrašo. Jis vėl pradėjo nuo to, ką žino.

Atrodo, kad fotografuojant jai buvo apie dvidešimt, o tai reiškia, kad šiuo metu jau netoli trisdešimties. Galbūt trisdešimt su trupučiu. Moteris akivaizdžiai gražuolė. Tarus, kad amžiaus grupės pasiskirsčiusios tolygiai, tokio dydžio miestelyje turėtų būti du tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt vaikų nuo naujagimių iki dešimties metų amžiaus, du tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt – paauglių nuo vienuolikos iki dvidešimties bei apie penkis tūkstančius penkis šimtus gyventojų nuo dvidešimties iki keturiasdešimties, tai yra jos amžiaus grupėje. Apytikriai . Žinoma, darom prielaidą, kad pusė turėtų būti vyrai, pusė – moterys. Moterys būtų labiau įtarios dėl jo ketinimų, ypač jei iš tikrųjų ją pažįsta. Tibo – pašalietis. Pašaliečiai būna pavojingi. Vaikinas abejojo, ar daug jos atskleistų.

Vyrai – visai kas kita, priklausomai nuo to, kaip jis pateiktų klausimą. Iš patirties Tibo žinojo, kad beveik visi vyrai pastebi patrauklias savo amžiaus moteris, ypač jei yra vieniši. Kiek galėtų būti vienišų jos amžiaus grupės vyrų? Spėjo, kad apie trisdešimt procentų. Gal teisus, gal klysta, tačiau taip nutarė. Vadinasi, kokie devyni šimtai. Žinoma, Tibo įsivaizdavo, kad kokie aštuoniasdešimt procentų gyveno čia visą laiką. Tik spėjimas, tačiau Hamptonas pasirodė panašus į miestelį, iš kurio žmonės greičiau išvažiuotų nei kraustytųsi čia gyventi. Šitaip skaičius sumažėjo iki septynių šimtų dvidešimties. Galėtų toliau jį mažinti, jei susitelktų į vienišus vyriškius nuo dvidešimt penkerių iki trisdešimt penkerių, o ne nuo dvidešimties iki keturiasdešimties. Tada jų būtų trys šimtai šešiasdešimt. Tibo spėjo, kad nemažas tų vyrukų būrys arba asmeniškai, arba iš matymo ją pažinojo ir prieš penkerius metus. Gali būti, kad kartu lankė vidurinę mokyklą, o gal ir ne – Tibo žinojo, kad miestelyje viena vidurinė, tačiau tikrai ją pažinotų, jeigu ji iki šiol būtų vieniša. Žinoma, įmanoma, kad ji ištekėjusi – moterys mažuose pietų miesteliuose tikriausiai išteka jaunos – tačiau pirmiausia verta patikrinti šias prielaidas. Žodžiai kitoje nuotraukos pusėje – „Saugok save! E.“ – neatrodė pakankamai romantiški, kad būtų skirti draugui ar sužadėtiniui. Ne „Myliu!“ ar „Pasiilgsiu!“ Tik pirmoji vardo raidė. Tikriausiai draugė.

Nuo dvidešimt dviejų tūkstančių iki trijų šimtų šešiasdešimties mažiau nei per dešimt minučių. Neblogai. Pradžiai, aišku, visai neblogai. Žinoma, padarius prielaidą, kad fotografavimo metu ji čia gyveno. Tarus, kad ji nebuvo atvažiavusi į svečius.

Tibo suprato, kad tai labai sąlyginė prielaida. Tačiau kaip nors reikėjo pradėti, o kad kartą ji čia buvo, jis žinojo. Vienu ar kitu būdu išsiaiškins, kaip yra iš tikrųjų, ir nuo ten pajudės.

Kur lankosi vieniši vyrai? Viengungiai, kuriuos būtų galima įtraukti į pokalbį? Prieš porą metų susipažinau su moterimi, ji prašė paskambinti, jei kartais čia dar kada užsuksiu, tačiau pamečiau jos vardą ir telefono numerį...

Barai. Biliardinės.

Tokio dydžio miestuke Tibo abejojo rasiąs daugiau nei tris–keturias vieteles, kur renkasi vienišiai. Baruose ir biliardinėse galima pasitelkti svaigalus, be to, buvo šeštadienio vakaras. Ten bus sausakimša. Tibo įsivaizdavo, kad vienu ar kitu būdu per artimiausias dvylika valandų atsakymą sužinos. Jis dirstelėjo į Dzeusą.

– Atrodo, šį vakarą patupėsi vienas. Vesčiausi ir tave, tačiau tada turėčiau palikti lauke, o kiek užsibūsiu – nežinau.

Dzeusas pėdino nuleidęs galvą, iškoręs liežuvį. Pavargęs ir sukaitęs. Jam tas pat.

– Įjungsiu kondicionierių, gerai?

_______________

* Džordžas Patonas ( George Smith Patton , 1885–1945) – kontroversiškas JAV armijos generolas, Antrojo pasaulinio karo metais sunkiai sužeistas automobilio avarijoje ir vėliau miręs ligoninėje.

5

Kleitonas

Šeštadienio vakaras, devinta valanda, o jis sėdi namie su vaiku. Puiku. Tiesiog nuostabu.

Tačiau kaip dar galėjo pasibaigti tokia diena kaip šiandien? Pirmiausia, viena mergina vos nesučiupo jo fotografuojant, paskui buvo pavogtas šerifo departamento fotoaparatas, galiausiai Loganas Taiboltas pradūrė jo padangas. Blogiausia, kad ir dėl padangų, ir dėl fotoaparato jis turėjo pasiaiškinti tėvui, ponui apygardos šerifui. Kaip ir galima buvo numatyti, senis visiškai pašėlo ir kažkodėl nepatikėjo jo sukurpta istorija. Jis niekaip nesiliovė kamantinėjęs. Galiausiai Kleitonas užsimanė senį pritvoti. Gal jis ir didelis tūzas departamento šutvei, tačiau tai nesuteikia teisės su Keitu kalbėtis kaip su paskutiniu kvailiu. Todėl Kleitonas laikėsi savo – kažką pastebėjo, nuvažiavo patikrinti ir kažkaip užvažiavo ant poros vinių. O fotoaparatas? Neklausk. Visų pirma, jis apskritai neturi supratimo, ar jis buvo visureigyje. Gal ne itin puikiai, tačiau pakankamai gerai.