Николас Спаркс - Amžinai tavo

– Vis tiek nenoriu.

„Aš irgi nenoriu, kad tu važiuotum“, – pagalvojo ji. Tačiau ką ji galėjo padaryti?

– Kodėl tau nenusivežus knygos? – pasiūlė. – Šįvakar galėsi skaityti savo kambaryje, o jeigu rytoj imsi nuobodžiauti pas senelį, irgi galėsi paskaityti.

– Tu visada sakai tą patį.

„Todėl, kad nežinau, ką dar pasakyti“, – pagalvojo Betė.

– Nori užsukti į knygyną? – garsiai paklausė.

– Ne, – atsakė vaikas, tačiau Betė suprato, kad jis ne tai turi omenyje.

– Na, vis tiek užvažiuokim. Noriu nusipirkti knygą sau.

– Gerai.

– Aš apgailestauju dėl šito, juk žinai.

– Taip, žinau.

Kelionė į knygyną ne itin pakėlė Benui nuotaiką. Nors jis galų gale išsirinko porą detektyvų apie brolius Hardžius, Betė matė, koks susikūprinęs vaikas stovi eilėje prie kasos. Pakeliui namo jis atsivertė vieną knygų ir apsimetė, kad skaito. Betė buvo tikra, jog jis taip elgiasi tam, kad ji neužverstų jo klausimais ar mėginimais su priverstiniu džiugesiu pasijusti jį geriau dėl nakvynės pas tėvą. Dešimtmetis Benas jau buvo stipriai patyręs numatyti jos elgesį.

Betė nekentė fakto, kad jam nepatinka viešnagės pas tėvą. Ji stebėjo, kaip sūnus eina į namus, žinodama, kad jis trauks į savo kambarį krautis daiktų. Užuot sekusi iš paskos ji atsisėdo ant verandos laiptelių ir tūkstantąjį kartą panorėjo, kad viskas pasikeistų. Vis dar buvo karšta, ir iš unkštimo kitapus kiemo buvo aišku, kad gyvūnai šunidėje taip pat kenčia nuo karščio. Įdėmiai pasiklausė, ar Nanos negirdėti viduje. Jei Benui praeinant močiutė būtų buvusi virtuvėje, Betė, be abejonės, būtų tai išgirdusi. Nana buvo vaikščiojanti kakofonija. Ne dėl insulto, o todėl, kad tai buvo jos asmenybės neatsiejama dalis. Septyniasdešimt šešerių, tarsi šešiolikmetė ji garsiai kvatojosi, gamindama daužė šaukštais į puodus. Dievino beisbolą ir atsukdavo radiją iki kurtinančio garso, kai NPR , nacionalinis visuomeninis radijas, transliuodavo „Bigbendo erą“. „Tokia muzika neauga kaip bananai, juk supranti.“ Iki insulto įsiavusi į guminius batus, apsivilkusi kombinezoną ir užsimaukšlinusi per didelę šiaudinę skrybėlę kone kasdien duodavosi po kiemą mokydama šunis eiti greta, ateiti ar pasilikti.

Seniau kartu su vyru Nana mokydavo keturkojus beveik visko. Kartu jie veisė ir dresavo medžioklinius šunis, vedlius akliesiems, narkotikų paieškos šunis policijai, sarginius šunis namams saugoti. Dabar, kai vyras mirė, šitai ji darydavo tik retkarčiais. Ne dėl to, kad nemokėjo; šiaip ar taip, jai visada atitekdavo didžioji dresūros dalis. Tačiau išmokyti šunį saugoti namus trukdavo keturiolika mėnesių, o atsižvelgus į faktą, kad Nana gali įsimylėti voverę trumpiau nei per tris sekundes, jai visada plyšdavo širdis, kai reikėdavo atiduoti gyvūną mokymams pasibaigus. Kadangi greta esantis senelis nebepasakydavo: „Jau pardavėm jį, taigi pasirinkimo neturime“, Nanai pasirodė lengviau paprasčiausiai atsisakyti šios verslo dalies.

Taigi šiuo metu Nana vadovavo klestinčiai paklusnumo mokyklai. Žmonės užveždavo šunis porai savaičių į naujokų šunyčių mokymo stovyklą – taip ji vadino – ir Nana išmokydavo juos sėdėti, gulėti, ateiti, pasilikti ir eiti greta. Tai buvo paprastos, nesudėtingos komandos, kurias beveik visi šunys greitai perprasdavo. Paprastai kas dvi savaites pasikeisdavo nuo penkiolikos iki dvidešimt penkių šunų ir kiekvienam per dieną dresūrai reikėdavo apytikriai dvidešimties minučių. Jei užtęstum ilgiau, šunys prarastų susidomėjimą. Nebuvo taip blogai, jei šunų būdavo penkiolika, tačiau priglaudus dvidešimt penkis darbo dienos užsitęsdavo: nereikia pamiršt, jog šunis dar reikia ir vedžioti. Ir tai neskaitant maitinimo, šunidės priežiūros, telefonų skambučių, sandėrių su klientais ir dokumentų tvarkymo. Beveik visą vasarą Betė plušo po dvylika–trylika valandų per parą.

Jie visą laiką buvo užsiėmę. Šiaip jau šunį išdresiruoti nesudėtinga – Betė retkarčiais padėdavo Nanai jau nuo dvylikos metų – taip pat yra daugybė knygų ta tema. Be to, veterinarijos klinikoje šeštadienio rytais buvo siūlomos pamokos šunims ir jų šeimininkams tik už dalį kainos. Betė suprato, kad dauguma žmonių porą savaičių galėtų skirti dvidešimt minučių per dieną tam, kad išdresuotų savo šunį. Tačiau jie to nedarė. Žmonės verčiau atvažiuodavo iš tokios tolybės kaip Florida ar Tenesis ir palikdavo savo šunis, kad juos išmokytų kas nors kitas. Net jei atsižvelgtum į tai, kad Nana turėjo geros trenerės reputaciją, ji iš tikrųjų mokė šunis tik sėdėti, ateiti, žengti greta ir likti. Juk ne raketų mokslas. Tačiau žmonės visada ypač dėkingi. Ir visada, visada apstulbę .

Betė pasitikrino, kiek valandų. Keitas – jos buvusysis – netrukus bus čia. Nors ji turėjo nemalonumų su šiuo žmogumi – Dievas žino, kokių rimtų nesutarimų – jiems teko bendra globa, štai kaip paprasta, ir ji stengėsi kuo geriau tai išnaudoti. Ji mėgo sau įteigti, kad Benui svarbu leisti laiką su tėvu. Berniukams reikia leisti laiką su tėčiais, ypač tada, kai jie artėja prie paaugliško amžiaus, o ji turėjo pripažinti, kad Keitas nebuvo blogas . Nesubrendęs, tas tiesa, tačiau ne blogas . Kartkartėmis išgerdavo alaus, tačiau nebuvo alkoholikas; jis nevartojo narkotikų, niekada neburnojo, neužgauliojo nė vieno jų. Kiekvieną sekmadienį ėjo į bažnyčią. Turėjo nuolatinį darbą ir laiku mokėjo alimentus. Arba, teisingiau, mokėjo jo šeima. Pinigai ėjo iš koncerno, vieno iš daugelio, kurį šeima įsteigė per daugelį metų. O visų svarbiausia, kad niekad nesibaigiančią draugužių virtinę laikė atskirai nuo tų savaitgalių, kuriuos leido su sūnumi. Esminis žodis – dažniausiai. Pastaruoju metu jis pasitaisė, tačiau ji buvo kone tikra, kad tai susiję ne su atsidavimu tėvystei, o su tikimybe, kad šiuo metu jis neturi draugužės. Ji tikrai nebūtų kreipusi tiek dėmesio, jei ne tas faktas, kad draugužės amžiumi dažniau būdavo arčiau Beno nei jo tėtušio, ir paprastai jų galvelėse smegenėlių būdavo ne daugiau nei salotų gūželėje. Ji nebuvo pagiežinga; netgi Benas tai suvokė. Prieš porą mėnesių Benas vienai tokių turėjo padėti paruošti antrą porciją Kraft makaronų su sūriu, nes pirmoji sudegė. Seka įpilti pieno, sviesto, sumaišyti ir suplakti jai akivaizdžiai buvo per sudėtinga.

Tačiau ne tai labiausiai neramino Beną. Su merginomis viskas gerai – jos buvo linkusios jį laikyti labiau jaunesniuoju broliu nei sūnumi. Jis iš tiesų nebuvo nusivylęs ir krapštinėjimusi apie namus. Jis mokėjo sugrėbti lapus, sutvarkyti virtuvę ir išnešti šiukšles, ir tikrai nebuvo taip, kad jos buvusysis elgtųsi su Benu kaip su tarnu. Ruoša namuose jam tik į naudą. Kai lieka su ja, savaitgaliais Benas taip pat tvarkosi namuose. Ne, problema buvo Keito vaikiškumas, jo nenykstantis nusivylimas Benu. Keitas norėjo sportininko, o turi sūnų, kuris nori griežti smuiku. Jis norėtų draugijos pamedžioti, o turi sūnų, kuris verčiau paskaitytų; norėjo sūnaus, kuris žaistų kečą ar svaidytų į krepšį, o apsikrovė prastai matančiu gremėzdu.

Jis niekada to nesakė Benui ar Betei, tačiau ir nereikėjo. Viskas buvo pernelyg akivaizdu iš to, kaip susiraukęs jis stebėjo Beną, žaidžiantį futbolą, iš to, kad atsisakė įvertinti sūnų, laimėjusį pastarąjį šachmatų turnyrą, iš to, kad nuolat stūmė berniuką būti tuo, kuo jis nėra. Tai varė Betę iš proto ir kartu draskė širdį, tačiau Benui buvo dar blogiau. Jis metų metus mėgino įsiteikti savo tėčiui, tačiau pamažu tai tik išsekino vargšą vaiką. Pavyzdžiui, kečas. Nieko blogo, tiesa? Benas būtų išmokęs mėgautis žaidimu, gal net panorėjęs žaisti mažojoje lygoje. Visiškai suprantama, kai tėvas tai pasiūlė, Benas iš pradžių puolė stačia galva. Tačiau po kiek laiko berniukas ėmė nekęsti net minties apie kečą. Jei sugaudavo tris metimus iš eilės, tėtis užsimanydavo, kad sugautų ir ketvirtą. Kai ir tai pavykdavo, prireikdavo penkių. Kai Benui pasisekė dar geriau, tėvas užsigeidė, kad jis sugaudytų visus kamuolius. O paskui pagautų dar ir bėgdamas pirmyn. Gaudytų bėgdamas atbulomis. Gaudytų čiuoždamas. Gaudytų nardydamas. Gaudytų, kai Keitas sviedžia iš visų jėgų. O jei kokį praleisdavo? Galėjai pagalvoti, kad atėjo pasaulio pabaiga. Jo tėtis nebuvo iš tų vyrukų, kurie pasakytų: „Gražus mėginimas, čempione“ arba „puikiai stengeisi“. Ne, jis buvo iš tų, kurie spiegia: „Nagi, kurių galų tu vis susimauni!“