Николас Спаркс - Amžinai tavo

Prieš leidžiantis sutemoms dangus pradėjo keisti spalvą. Eidamas Tibo mintimis sugrįžo į tą vakarą, techniškai – pirmą mūšį priešo teritorijoje. Jo pulkas, vienas penki, pirmasis kirto Irako sieną ketindamas užimti Rumalos naftos telkinius. Visi prisiminė, kad traukdamiesi po Pirmojo Persų įlankos karo priešai padegė daugumą naftos gręžinių Kuveito teritorijoje, ir niekas nenorėjo, kad taip nutiktų dar kartą. Trumpai tariant, pulkas vienas penki atsidūrė ten laiku. Įtvirtinus teritoriją degė tik septyni gręžiniai. Iš ten Tibo skyriui buvo įsakyta traukti į šiaurę, į Bagdadą, ir padėti sąjungininkams įsitvirtinti sostinėje. Vienas penki buvo labiausiai pasižymėjęs jūrų pėstininkų pulkas korpuse ir todėl buvo pasirinktas toliausiam šturmui į priešo teritoriją per visą korpuso istoriją. Pirmoji Tibo tarnyba Irake truko truputį daugiau nei keturis mėnesius.

Praėjus penkeriems metams dauguma detalių apie pirmosios tarnybos laiką priblėso. Tibo dirbo savo darbą, o galų gale buvo parsiųstas atgal į Pendltoną. Apie tarnybą Irake jis nekalbėjo. Stengėsi ir negalvoti. Išskyrus štai ką: Rikis Martinesas ir Bilas Kinseidas, du kiti vyrai iš Tibo ugnies komandos, tapo istorijos, kurios jis niekada nepamirš, dalimi.

Paimk bet kuriuos tris žmones, sustatyk vieną prie kito ir pamatysi skirtumų. Nieko keista. Net iš pirmo žvilgsnio jie skyrėsi. Rikis užaugo mažame butelyje Midlande, Teksase, buvo svorių kilnojimo fanatikas, prieš įsirašydamas žaidė beisbolą Minesotos Tvins rezervinėje komandoje. Bilas, kilęs iš šiaurinės Niujorko valstijos dalies, augęs pienininkystės ūkyje su penkiomis seserimis, grojo trimitu vidurinės pučiamųjų orkestre. Rikui patiko blondinės, Bilui – brunetės; Rikis kramtė tabaką, Bilas rūkė; Rikis klausėsi repo, Bilas žavėjosi vakarų kantri stiliumi. Nieko čia ypatinga. Vaikinai kartu mokėsi, kartu valgė, kartu miegojo. Aptarinėjo sporto įvykius ir politiką. Kaip broliai tauškė niekus ir krėtė vieni kitiems storžieviškus pokštus. Kartą Bilas pabudo su nuskustu antakiu, kitą rytą Rikiui stigo abiejų. Tibo išmoko pabusti nuo menkiausio garso ir kažkaip įsigudrino išsaugoti abu antakius nepaliestus. Paskui kelis mėnesius iš to žvengė. Vieną vakarą prisigėrę pasidarė vienodas tatuiruotes, kuriomis demonstravo ištikimybę korpusui.

Šitiek laiko praleidę drauge jie pasiekė tokį tarpsnį, kad galėjo nujausti kito poelgį. Vienas po kito bičiuliai išgelbėjo Tibo gyvybę arba bent jau apsaugojo jį nuo rimtų negandų. Bilas nutvėrė Tibo už neperšaunamos liemenės vos pasiruošusį žengti iš priedangos; po akimirkos snaiperis pašovė du netoliese stovėjusius vyrus. Kitą kartą išsiblaškiusio Tibo vos nenukirto dideliu greičiu lekiantis hamvėjus , kurį vairavo kitas desantininkas; tada už rankos jį griebė ir sustabdė Rikis. Netgi kare žmonės žūsta eismo įvykiuose. Prisiminkite Patoną*.

Užėmus naftos gręžinius jų kuopa pasiekė Bagdado priemiesčius. Miestas dar nebuvo užimtas. Jie buvo dalis konvojaus, trys vyrai tarp šimtų, sustiprinę miesto apgultį. Priemiesčio rajonuose buvo ramu, tebuvo girdėti sąjungininkų automobilių variklių riaumojimas. Nuo žvyruoto kelio atokiau pagrindinės magistralės pasigirdus šūviams, Tibo skyriui buvo įsakyta patikrinti.

Jie įvertino vietovę. Abipus duobėto kelio vienas prie kito prisispaudę dviejų ir trijų aukštų statiniai. Šiukšles ėdantis vienišas šuo. Už kokio šimto metrų – rūkstančios automobilio nuolaužos. Luktelėjo. Ničnieko nepastebėjo. Dar kiek palaukė. Nieko neišgirdo. Galų gale Tibo, Rikiui ir Bilui buvo įsakyta pereiti gatvę. Jie taip ir padarė: greitai judėdami, pasiekė saugią zoną, o kiti nuėjo gatve, į nežinomybę.

Tada pasipylė šūviai, ir jau nebe pavieniai pykštelėjimai. Buvo girdėti mirtį sėjantis šimtų kulkų iš automatinių ginklų tratėjimas, užsklendęs juos ugnies žiede. Tibo ir Rikis su Bilu bei likę kitapus gatvės skyriaus vyrai įsispraudė tarpduriuose nedaug rasdami vietų pasislėpti.

Vėliau žmonės kalbėjo, kad šaudymas truko ne kažin kiek. Tačiau pakankamai ilgai. Iš viršutinių langų pylėsi ugnies kruša. Tibo ir jo skyriaus vyrai instinktyviai kėlė ginklus ir šaudė, vieną, kitą kartą. Kitoje gatvės pusėje du pėstininkai buvo sužeisti, tačiau netrukus pasirodė pastiprinimas. Įsuko tankas, iš paskos greitai bėgo pėstininkai. Suvibravo oras, žybtelėjo ties žiotimis, ir viršutiniai pastato aukštai griuvo, oras prisipildė dulkių ir stiklų. Tibo visur girdėjo spiegimą, matė civilius, plūstančius iš namų į gatves. Susišaudymas tęsėsi. Pašautas benamis šuo persivertė kūliais. Pašauti į nugarą civiliai pasruvę kraujais griuvo rėkdami. Trečias pėstininkas buvo sužeistas į blauzdą. Tibo ir Rikis su Bilu vis dar negalėjo pajudėti, juos įkalinusi nepaliaujama ugnis trupino sienas visai greta, palei kojas. Visas trejetas vis dar atsišaudė. Oras vibravo nuo griausmo, nugriuvo kito pastato viršutinis aukštas. Tankas riedėjo pirmyn, vis arčiau. Staiga priešų ugnis pasipylė dviem kryptimis. Bilas dirstelėjo į Tibo, šis dirstelėjo į Rikį. Vyrai suprato, ką privalo daryti. Atėjo laikas judintis, jei pasiliks, tikrai žus. Tibo pakilo pirmas.

Tą akimirką viskas staiga pabalo, o paskui pajuodo.

Po penkerių metų Hamptone Tibo neprisiminė smulkmenų, išskyrus jausmą, kad buvo įmestas į skalbimo mašiną. Jis kūliais įskriejo į gatvę kartu su sprogimu, spengė ausyse. Pašonėje netrukus atsidūrė jo draugas Viktoras, o paskui ir sanitaras. Tankas toliau šaudė ir po truputėlį gatvėje buvo atkurta tvarka.

Visa tai jis patyrė vėliau, jau išsiaiškinęs, kad sprogimą sukėlė rankinis prieštankinis granatsvaidis – RPG. Vėliau karininkas pasakys Tibo, kad granata tikriausiai buvo skirta tankui; ji tik per plauką nepataikė į bokštelį. Tačiau, tarsi būtų turėjusi aiškų tikslą, nuskriejo link Tibo ir Rikio su Bilu.

Tibo buvo pakrautas į hamvėjų ir evakuotas iš įvykio vietos be sąmonės. Per kažkokį stebuklą jo žaizdos nebuvo rimtos ir po trijų dienų jis grįžo į skyrių. Rikis su Bilu negrįžo. Abu vėliau buvo palaidoti su visa kariškiams priklausančia pagarba. Rikiui pritrūko savaitės iki dvidešimt antrojo gimtadienio. Bilui buvo dvidešimt. Jie nebuvo nei pirmosios, nei paskutinės karo aukos. Karas tęsėsi.

Tibo prisivertė daug apie juos negalvoti. Gali atrodyti beširdiška, tačiau kare tokias mintis privalu išblaškyti. Skaudu galvoti apie draugų mirtį, prisiminti, kad jų trūksta, todėl jis to ir nedarė. Nei didžioji skyriaus dalis. Jis dirbo savo darbą. Susitelkė į faktą, kad tebėra gyvas. Susitelkė į pastangas apsaugoti kitus.

Tačiau šiandien pajutęs atminties dūrius bei netektį nebandė jų atsikratyti. Ramiomis miestelio gatvelėmis traukdamas į priemiesčius buvo kartu su žuvusiaisiais. Išsiaiškinęs kryptį informacinėje lentoje ant motelio fasado, jis traukė į rytus Penkiasdešimt ketvirtosios gatvės žolėtu kelkraščiu, gerokai atokiau nuo kelio. Kelionėse išmoko niekada nepasitikėti vairuotojais. Dzeusas sunkiai mynė iš paskos. Tibo sustojo ir davė Dzeusui išlakti paskutinį butelyje likusį vandenį.

Abipus greitkelio buvo smulkios įmonėlės: čiužinių parduotuvė, automobilių korpusų remonto dirbtuvės, medelynas, Quick-N-Go , kur prekiavo degalais ir sužiedėjusiu maistu plastiko pakuotėse. Pora aplūžusių ūkininkų trobesių atrodė visiškai ne vietoje, tarsi šiuolaikinis pasaulis aplinkui būtų sudygęs kaip grybai po lietaus. Tikriausiai būtent taip ir atsitiko, spėjo Tibo. Jam buvo įdomu, kiek savininkai išsilaikys ir kodėl jie nori gyventi name, atgręžtame į greitkelį, sklype, suspaustame tarp dviejų įmonių.