Николас Спаркс - Amžinai tavo

– Panašiau į skylę, prazulintą buku peiliu, – pareiškė tėvas, pasilenkęs ir apžiūrėjęs padangas.

– Sakau, kad buvo vinys.

– Aplinkui nėra jokių statybų.

– Klausyk, nežinau, kaip tai nutiko! Tik pasakoju tau, kas nutiko.

– Kur jos?

– Iš kur, po velnių, man žinoti? Užvažiavau ant jų miške.

Senis neatrodė įtikintas, tačiau Kleitonas buvo pakankamai nuovokus, kad laikytųsi įsikirtęs savo pasakojimo. Visada laikykis savo istorijos. Jei pradedi atsitraukti, patenki į bėdą. Šimtas pirma taisyklė.

Pagaliau senis nuvažiavo, o Kleitonas pakeitė padangas į atsargines ir nuriedėjo į garažą. Čia vyrai sulopė originalias padangas. Šitaip praėjo pora valandų, ir buvo jau vėlu ieškoti tokio pono Logano Taibolto. Niekas, o niekas nekiš nagų prie Keito Kleitono, ypač kažkoks bastūnas hipis, kuris manėsi galįs jį apmauti.

Likusią popietę jis praleido važinėdamas Ardeno gatvėmis ir klausinėdamas, ar niekas jo nematė. Tokio tipelio neįmanoma nepastebėti, net ir jei tik dėl Kudžo* prie šono. Paieškos buvo bergždžios, todėl Kleitonas tik dar labiau įtūžo, nes suprato, kad Taiboltas pamelavo jam į akis, o Keitas jo nesučiupo.

Tačiau jis suras tą vyruką. Iš po žemių iškapstys, kad ir vien tik dėl fotoaparato. Arba, tiksliau, dėl nuotraukų. Ypač tų kitų nuotraukų. Mažiausiai jis troško, kad Taiboltas atžygiuotų į šerifo departamentą ir numestų aparačiuką ant rašomojo stalo – ar dar blogiau, patrauktų tiesiai į laikraštį. Iš šių dviejų departamentas būtų mažesnis blogis, nes tėvas išlaikytų viską paslaptyje. Žinoma, senis įnirštų ir, labiausiai tikėtina, kelias ateinančias savaites skirtų jam šūdinas užduotis, tačiau tylėtų. Jo tėvas dažniausiai nebūdavo geras, tačiau puikiai tiko tokiems reikalams.

O laikraščiai... čia jau visai kas kita. Žinoma, Senelis pasukiotų šiokias tokias svirtis ir kaip nors pasistengtų viską užglaistyti, tačiau nėra jokio būdo suvaldyti tokios rūšies informaciją. Žinia pernelyg sultinga, pasklistų po miestelį kaip miško gaisras, net jei straipsnis ir nepasirodytų. Keitą ir taip šeimoje laikė juoda avimi, tad jam mažiausiai reikėjo dar vienos priežasties, kad Senelis galėtų jį užsipulti. Vyriausiasis Kleitonas turėjo madą išpūsti neigiamus dalykus. Netgi dabar, prabėgus šitiek metų, Senelis, nors tai ir ne jo reikalas, buvo nusistatęs prieš jo ir Betės skyrybas. O šeimos susirinkimuose paprastai galima buvo tikėtis, kad nei iš šio, nei iš to primins, jog Keitas nesimokė koledže. Su savo pažymiais Kleitonui nebūtų buvę jokio vargo, tačiau jis paprasčiausiai negalėjo įsivaizduoti dar ketverių metų klasėje, todėl prisijungė prie tėvo šerifo departamente. Seneliui nuraminti šito pakako. Atrodo, jog jis pusę gyvenimo praleido bandydamas palenkti į savo pusę Senelį.

Tačiau kito pasirinkimo neturėjo. Nors Senelis – atsidavęs Pietų baptistas, vaikščiojantis į bažnyčią kiekvieną sekmadienį ir manantis, kad šokiai ir svaigalai yra nuodėmė, o tai Kleitonui visada atrodė absurdiška – jam ne ypač patiko, Keitas žinojo, ko šeimos galva iš jo tikisi, tarkim, kad nuogų studenčių nuotraukos nepatenka į dorybių sąrašą. Nei kitos nuotraukos atminties kortelėje, ypač paties Keito su keliomis panelėmis kompromituojančiose padėtyse. Šitokie dalykai aiškiai rimtai nuviltų, o Senelis nebuvo itin kantrus su tais, kurie nepateisindavo jo lūkesčių, net jei tai būdavo šeimos nariai. Ypač jei tai būdavo šeimos nariai. Kleitonai gyveno Hamptono apygardoje nuo tūkstantis septyni šimtai penkiasdešimt trečių metų; daugybe atžvilgių jie patys buvo Hamptono apygarda. Tarp šeimynykščių buvo teisėjų, advokatų, gydytojų ir žemės savininkų; netgi meras santuokos ryšiais buvo susijęs su šia šeima, tačiau visi žinojo, kad galustalėje sėdi Senelis. Senelis vadovavo Hamptonui kaip senamadiškas mafijos donas, o dauguma miestelėnų giedojo jam ditirambus ir vis kalbėjo, koks puikus žmogus jis esąs. Seneliui patiko tikėti, kad taip yra dėl to, jog jis remia viską nuo bibliotekos iki teatro vietos pradžios mokykloje, tačiau Keitas suprato, jog tikroji priežastis buvo tai, jog Seneliui priklausė beveik visi komerciniai pastatai senamiestyje, taip pat kaip ir miško paruošų sandėlis, abi prieplaukos, trys automobilių verslovės, trys sandėlių kompleksai, vienintelis apartamentų kompleksas mieste ir platūs dirbamos žemės plotai. Kleitonų šeima buvo nepaprastai pasiturinti – ir galinga, o kadangi Keitas didžiąją dalį savo pajamų gaudavo iš šeimos koncernų, jam mažiausiai reikėjo kažkokio priklydėlio, kuris pridarytų jam rūpesčių.

Dėkui Dievui, per tą trumpą laiką, kurį praleido su Bete, atsirado Benas. Senelis turėjo keistų įsitikinimų dėl giminystės ryšių, o kadangi Benas buvo pavadintas Senelio vardu – gana sklandus sumanymas, kaip Keitas pats sau sakydavo – Senelis jį dievino. Dažniausiai Keitui nekildavo abejonių, kad Benas, didysis provaikaitis, šeimos patriarchui patinka daug labiau nei vaikaitis.

Na, Keitas Kleitonas žinojo, kad Benas geras vaikas. Ne tik Senelis, visi taip sakė. Ir pats mylėjo tą vaiką, nors kartais jis būdavo tikra rakštis subinėj. Sėdėdamas priekinėje verandoje jis dirstelėjo pro langą ir pastebėjo, kad Benas jau baigė tvarkytis virtuvėje ir įsitaisė ant sofos. Keitas suprato, kad turėtų eiti į vidų, tačiau dar nebuvo pasiruošęs. Jis bijojo nesusivaldyti arba pasakyti ką nors, ko paskui teks gailėtis. Stengėsi būti geresnis; prieš kelis mėnesius Senelis truputį šnektelėjo su juo apie tai, kokia svarbi tinkama įtaka. Subingalvis. Verčiau būtų pasikalbėjęs su Benu apie paklusnumą, kai tėvas ko nors paprašo, galvojo Kleitonas. Būtų kur kas naudingiau. Šį vakarą vaikas kartą jį jau sunervino, tačiau užuot pratrūkęs Keitas prisiminė Senelį ir prikandęs liežuvį išsliūkino laukan.

Atrodė, jog pastaruoju metu jis ant Beno tik niršta. Tačiau tai ne jo kaltė; jis sąžiningai mėgino sutarti su vaikiu ir iš pradžių visai sekėsi. Pakalbėjo apie mokyklą, nusipirko mėsainių, užsuko į sporto centrą prie ESPN. Viskas gerai. Tačiau paskui, o siaube, jis paprašė Beno sutvarkyti virtuvę. Didelio čia daikto, tiesa? Kleitonas pastarąsias kelias dienas neturėjo kada, o vaikiui proga padaryti gerą darbą. Todėl Benas pažadėjo sutvarkyti, tačiau nieko nedarė, tik paprasčiausiai sėdėjo. Vis sėdėjo. O laikrodis tiksėjo. Paskui dar kiek pasėdėjo. Todėl Kleitonas dar kartą paprašė – neabejoja, kad kalbėjo gražiai – ir, nors negali būti tikras, jam pasirodė, kad Benas pavartė akis ir galų gale pajudėjo. Tiek ir tereikėjo. Keitas negalėjo pakęsti, kai Benas jo akivaizdoje vartydavo akis, o Benas žinojo, kad jis to nemėgsta. Tarsi vaikis tiksliai žinotų, kurį mygtuką paspausti, o visą laisvą laiką mėgintų išgalvoti naujus mygtukus, praversiančius, kai kitą kartą jie susitiks. Štai kaip Kleitonas atsidūrė verandoje.

Šitoks elgesys – mamos nuopelnas; šituo Keitas neabejojo. Ji velniškai gerai atrodo, tačiau nieko nenutuokia apie vyru virstantį jaunuolį. Jis nieko prieš, kad vaikas gerai mokosi, tačiau nežaisti futbolo todėl, kad užsigeidė griežti smuiku? Kas čia per nesąmonė? Smuiku? Gal jau laikas pradėti vilkti berniuką rausvais drabužėliais ir sodinti į moterišką balną? Kleitonas iš paskutiniųjų stengėsi sutvarkyti šituos ištižėlių reikalus, tačiau tiesa ta, kad sūnų jis mato tik pusantros paros kas antrą savaitgalį. Nieko keista, kad vaikis mosuoja lazda kaip mergiotė. Mat per daug užsiėmęs šachmatais. Ir, kad visiems būtų aišku, jokiu būdu šioje Dievo žemėje Keitas nebus užkluptas gyvas smuiko rečitalyje.