Николас Спаркс - Amžinai tavo

Tačiau ar jie jau atvažiavo? Žinoma, ne.

Būtų kur kas lengviau, jei netoliese būtų Benas. Ryte Betė matė sūnų bažnyčioje su tėvu, jis atrodė toks pat paniuręs, kaip ji ir tikėjosi. Kaip visada, jam nebuvo labai smagu. Vakar prieš eidamas miegoti jis paskambino ir papasakojo, kad Keitas gerą vakaro dalį prasėdėjo verandoje, o Benas tvarkė virtuvę. Jai buvo įdomu, kodėl jis šitaip elgiasi. Kodėl negali paprasčiausiai pasimėgauti sūnaus viešnage? Tiesiog pasėdėti ir pasišnekučiuoti? Benas buvo iš tų vaikų, su kuriais lengva rasti bendrą kalbą, ir šitaip ji manė ne todėl, kad buvo šališka. Žinoma, ji pripažįsta, kad yra truputį šališka, tačiau būdama mokytoja ji bendraudavo su daugybe skirtingų vaikų ir žinojo, apie ką kalba. Benas buvo sumanus. Turėjo puikų humoro jausmą. Benas iš prigimties malonus. Benas mandagus. Benas tikras šaunuolis, ir ją varė iš proto žinojimas, kad Keitas pernelyg bukas, kad tai įvertintų.

Betė tikrai troško būti namuose ir kuo nors užsiimti. Bet kuo. Netgi skalbti būtų smagiau nei čia sėdėti. Čia liko gerokai per daug laiko galvoti. Ne tik apie Beną, bet ir apie Naną. Ir apie tai, ar šiais metais mokytojaus. Ir netgi apie apgailėtiną savo intymaus gyvenimo būklę, kuri nepaliovė jos nervinti. Būtų nuostabu susitikti ypatingą žmogų, tokį, su kuriuo galėtų juoktis, tokį, kuris mylėtų Beną taip pat stipriai, kaip myli ji. Arba bent jau susipažinti su vyriškiu, su kuriuo galėtų nueiti pavakarieniauti ir į kiną. Normaliu vyriškiu, tokiu, kuris restorane nepamirštų ant kelių pasidėti servetėlės ir kartkartėmis atidarytų jai duris. Juk tai nėra visiškai nepagrįsta, tiesa? Ji nemelavo Melodei sakydama, kad pasirinkimas miestelyje menkas, ir ji bus pirmoji, kuri prisipažins esanti išranki, bet, išskyrus kelis susitikimus su Adamu, šiais metais ji visus savaitgalius leidžia namuose. Keturiasdešimt devynis iš penkiasdešimt dviejų savaitgalių. Ji nebuvo tokia jau išranki, tai jau tikrai. Paprasčiausiai tiesa ta, kad Adamas vienintelis ją kur nors kvietė, ir dėl priežasties, kurios ji vis dar nesupranta, staiga liovėsi skambinti. Tai labai gražiai užbaigia jos pasimatymų per kelis pastaruosius metus istoriją.

Tačiau didelio čia daikto, tiesa? Išgyveno be santykių pakankamai ilgai ir toliau atkakliai laikosi. Be to, dažniausiai tai jos nejaudina. Jei nebūtų tokia apgailėtinai karšta diena, ji abejoja, ar jaudintų ir dabar. O tai reiškia, kad jai būtinai reikia atsivėsinti. Kitaip tikriausiai pradės galvoti apie praeitį, o ten ji aiškiai leistis nenori. Barškindama pirštais į tuščią stiklinę Betė apsisprendė nueiti atsinešti vandens su ledu. O kartu pagriebs ir nediduką rankšluostėlį atsisėsti.

Pakilusi nuo kėdės ji nužvelgė tuščią žvyruotą įvažiavimo kelią, tada brūkštelėjo žinutę, kad grįš po dešimties minučių, ir prismeigė raštelį prie paradinių kontoros durų. Lauke saulė tiesiog pritvojo ir nuginė Betę į pavėsį, kurį metė sena magnolija. Žvyruotu taku moteris nupėdino link namo, kuriame užaugo. Statytas tūkstantis devyni šimtai dvidešimtaisiais, apjuostas plačia veranda, pagražintas raižytomis pakraigėmis, jis priminė žemumų ūkininko namą. Galinis kiemas, nuo šunidės ir kontoros paslėptas aukštai iškilusios gyvatvorės, pagražintas keliomis terasomis, slėpėsi galingų ąžuolų šešėlyje. Valgyti čia lauke buvo tikras malonumas. Kažkada seniai šita vieta tikriausiai atrodė didingai, tačiau, kaip ir daugybei kitų kaimo namų aplink Hamptoną, laikas ir stichijos padarė savo. Pastaruoju metu veranda sukrypo, grindys girgždėjo, o kai kildavo pakankamai stiprus vėjas, laikraščiai nusklęsdavo nuo spintelės net uždarius langus. Viduje daugmaž panašiai: užmojai dideli, tačiau namui reikėjo šiuolaikinio remonto, ypač virtuvėje ir vonios kambariuose. Nana tai suprato ir kartkartėmis užsimindavo, kad reikia ką nors daryti, tačiau šie projektai visada buvo atidedami apsvarstyti vėliau. Be to, Betei teko pripažinti, kad vietelė tebeturi savito žavesio. Ne tik galinis kiemas – tikra oazė, tačiau ir viduje. Nuo seno Nana mėgo lankytis antikvarinėse parduotuvėse, dievino viską, kas prancūziška ir iš devynioliktojo šimtmečio. Taip pat nemažai savaitgalių ji praleisdavo garažų išpardavimuose ieškodama senų paveikslų. Ji puikiai išmanė tapybą apskritai ir užmezgė nemažai naudingų bičiulysčių su galerijų savininkais visuose Pietuose. Paveikslai kabojo kone ant visų namo sienų. Kartą Betė juokais panaršė internete įrašiusi porą dailininkų pavardžių ir sužinojo, kad kiti šių menininkų darbai kabo Metropoliteno meno muziejuje Niujorke ir Hantingtono bibliotekoje San Marine, Kalifornijoje. Kai apie tai, ką sužinojusi, užsiminė Nanai, toji mirktelėjo ir tarė: „Tarsi siurbčiotum šampaną, tiesa?“ Keistuoliški Nanos posakių viražai dažnai maskuodavo aštrias kaip geležtė jos įgimtas nuojautas.

Pasiekus priekinę verandą ir atidarius duris Betės vos iš koto neišvertė vėsaus oro pliūpsnis, toks gaivinantis, kad ji stovėjo tarpduryje mėgaudamasi pojūčiais.

– Uždaryk duris, išleisi orą, – per petį šūktelėjo Nana, tada pasisuko kėdėje ir greitai bei tiriamai nužvelgė Betę. – Atrodai perkaitusi.

– Aš ir esu perkaitusi.

– Tikriausiai kontoroje šiandien karšta kaip krosnyje.

– Tu taip manai?

– Aš manau, kad turėtum, kaip sakiau, atsidaryti duris į šunidę. Tačiau taip tik man atrodo. Ką gi, užeik ir kuriam laikui atvėsk.

Betė mostelėjo į televizorių.

– Kaip sekasi „Breivsams“?

– Kaip morkų ryšuliui.

– Tai gerai ar blogai?

– Argi morkos moka žaisti beisbolą?

– Spėju, kad ne.

– Štai tau ir atsakymas.

Betė nusišypsojo ir nuėjo į virtuvę. Nana visada būdavo kiek sudirgusi, kai mėgstama komanda pralošinėdavo. Iš šaldiklio ji ištraukė padėklą su ledu ir atskėlė keletą kubelių. Įmetusi juos į stiklinę įsipylė vandens ir ilgai bei godžiai gėrė. Supratusi, kad taip pat yra alkana, iš vaisių pintinės pasiėmė bananą ir grįžo į svetainę. Pritūpė ant sofos ranktūrio ir jausdama, kaip vėsiame skersvėjyje garuoja prakaitas, viena akimi stebėjo Naną, kita – žaidimą. Labai troško paklausti, kiek įvarčių pasiekta, tačiau žinojo, kad Nana neįvertins humoro. Tik ne tada, kai „Breivsai“ žaidžia kaip morkų ryšulėlis. Dirstelėjusi į laikrodį ji atsiduso supratusi, kad turi grįžti į kontorą.

– Buvo smagu tave aplankyti, Nana.

– Man irgi smagu, širdele. Pasistenk neperkaisti.

– Stengiuosi.

Betė tuo pačiu keliu grįžo į šunidės kontorą ir nusivylė pastebėjusi, kad stovėjimo aikštelėje automobilių nėra – tai reiškė, kad kokerspanielės šeimininkai dar nepasirodė. Tačiau keliuku traukė jaunuolis su vokiečių aviganiu. Iš po kojų kilo dulkių sūkuriai, šuo žingsniavo nuleidęs galvą, iškoręs liežuvį. Betė nusistebėjo, kad tokią dieną juodu lauke. Netgi gyvūnai mieliau pasilieka viduje. Pagalvojusi ji sumetė, kad apskritai pirmą kartą šunį šeimininkas atveda . Be to, kad ir kas jis būtų, nepaskambino ir nesusitarė dėl susitikimo. Žmonės, paliekantys čia savo augintinius, visada iš anksto paskambina.

Pastebėjusi, kad kontorą prieis vienu metu, Betė pamojavo pasisveikindama ir nustebo, kai vyriškis sustojo ir įsistebeilijo į ją. Šuo irgi stabtelėjo ir pastatė ausis. Pirmiausia Betei toptelėjo, kad šuo labai panašus į Oliverį, vokiečių aviganį, kurį Nana parsigabeno, kai Betei buvo trylika. Anas taip pat buvo juodai ir šviesiai rudai išmargintas, taip pat pakreipdavo galvą, taip pat įsitempęs stovėdavo nepažįstamųjų akivaizdoje. Ne, Oliverio ji nebijojo. Dienomis jis būdavo labiau Dreiko šuo, tačiau naktimis Oliveris visada miegodavo greta jos lovos, rasdavo paguodą jai būnant šalia.