Николас Спаркс - Amžinai tavo

Trumpam sustabdyta prisiminimų apie Dreiką ir Oliverį ji iš pradžių nesuvokė, kad vyras vis dar nejuda. Taip pat nieko nesako. Keista. Gal jis tikėjosi pamatyti Naną? Kadangi jo veidas buvo šešėlyje, Betė nieko negalėjo spręsti, tačiau nesvarbu. Priėjusi prie durų ji nuėmė raštelį ir pastūmusi paliko jas praviras nusprendusi, kad vyras užeis į kontorą, kai bus pasiruošęs. Apėjusi aplink stalą ir pamačiusi vinilinę kėdę Betė susivokė, kad pamiršo rankšluostį. To ir reikėjo tikėtis.

Galvodama, jog paruoš dokumentus, kad nepažįstamasis galėtų palikti savo šunį, ji paėmė lakštą iš bylų spintos ir pritvirtino jį prie aplanko su gnybtuku. Panaršiusi rašomajame stale surado rašiklį ir pasidėjo viską ant stalviršio kaip tik tuo metu, kai nepažįstamasis su šunimi žengė vidun. Vyras nusišypsojo, ir jų žvilgsniams susitikus vieną iš nedaugelio kartų Betės gyvenime ji visiškai nerado žodžių.

Tai, jog jis žiūri, buvo niekis palyginus su tuo, kaip jis žiūri. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, jis žvelgė į ją taip, tarsi atpažintų . Tačiau Betė niekada anksčiau jo neregėjo; buvo tuo tikra. Tikrai būtų jį prisiminusi, nes savo dominavimu kambaryje vaikinas priminė jai Dreiką. Kaip ir Dreikas, jis buvo maždaug šešių pėdų, lieknas, liesomis, bet raumeningomis rankomis, plačiapetis. Šitaip buvo galima daugmaž apibūdinti jo išvaizdą, kurią pabrėžė saulėje išblukę džinsai ir trumparankoviai marškinėliai.

Tačiau čia panašumai ir baigėsi. Dreiko akys buvo rudos, apkraštuotos riešuto spalva, o nepažįstamojo – mėlynos; Dreikas visada kirposi trumpai, nepažįstamojo plaukai buvo ilgesni, beveik netvarkingi. Ji pastebėjo, kad nors ir žygiavęs pėsčiomis, jis suprakaitavęs mažau nei ji.

Staiga ji susidrovėjo ir nusisuko kaip tik tuo metu, kai nepažįstamasis žengė žingsnį link rašomojo stalo. Akies kampučiu Betė pastebėjo, kaip jis šiek tiek pakelia delną į šuns pusę. Buvo mačiusi Naną taip darant tūkstančius kartų, o šuo, pripratęs prie menkiausio subtilaus judesio, liko vietoje. Šuo jau buvo gerai išdresuotas, o tai reiškė, kad tikriausiai šeimininkas norėtų jį čia apgyvendinti.

– Jūsų šuo labai gražus, – pasakė ji, stumdama aplanką vyriškio link. Jos pačios balso skambesys pralaužė nejaukią tylą. – Kadaise ir aš turėjau vokiečių aviganį. Kuo jis vardu?

– Dzeusas. Dėkoju.

– Sveikas, Dzeusai.

Šuo pakreipė galvą į šoną.

– Norėčiau, kad pasirašytumėte, – tarė Betė. – Be to, būtų šaunu, jei turėtumėte veterinaro įrašų kopijas. Arba kontaktinę informaciją.

– Atsiprašau?

– Veterinaro įrašai. Jūs norite Dzeusą čia apgyvendinti, tiesa?

– Ne, – atsakė vyriškis ir mostelėjo per petį. – Tiesą sakant, lange mačiau skelbimą. Aš ieškau darbo ir įdomu, ar dar ką nors turite.

– Štai kaip, – šito ji nesitikėjo ir stengėsi persiorientuoti.

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Suprantu, kad tikriausiai pirma turėjau paskambinti, tačiau vis tiek pro čia ėjau. Pagalvojau, tiesiog pats užsuksiu ir pažiūrėsiu, gal turite anketų. Jei norite, galiu ateiti rytoj.

– Ne, ne dėl to, aš tiesiog nustebusi. Paprastai žmonės neateina sekmadieniais teirautis darbo. – Tiesą sakant, jie neateina ir kitomis dienomis , tačiau šitą dalį ji pasiliko sau. – Kažkur čia dėkle turiu anketų, – pridūrė, pasisukdama prie spintos už nugaros. – Tik duokit man minutėlę, kol suieškosiu, – ji ištraukė apatinį stalčių ir ėmė kuistis tarp dokumentų. – Kuo jūs vardu?

– Loganas Tibo.

– Ar jūs prancūzas?

– Iš tėvo pusės.

– Anksčiau jūsų čia nesu mačiusi.

– Aš mieste naujokas.

– Sugavau tave, – ji išžvejojo darbo anketą. – Na, štai ir ji.

Ji padėjo anketą kartu su rašikliu ant stalo priešais vyriškį. Jam spausdintinėmis raidėmis rašant savo vardą ji pastebėjo tam tikrą odos šiurkštumą, kuris vertė galvoti, kad jis daug laiko praleidžia saulėje. Antroje formos eilutėje jis stabtelėjo, pakėlė galvą ir jų akys antrą kartą susitiko. Ji pajuto, kaip kaklą užplūsta raudonis, ir pabandė jį paslėpti pasitaisydama palaidinukę.

– Nežinau, ką turėčiau rašyti adreso vietoje. Kaip jau sakiau, aš ką tik atvykau į miestą ir apsistojau Holiday motor cort . Taip pat galėčiau užrašyti savo mamos pašto adresą Kolorade. Kuris jums geriau tiktų?

– Kolorade?

– Taip, suprantu. Tolokai nuo čia.

– Kas atvijo jus į Hamptoną?

Tu , pagalvojo Tibo. Atėjau ieškoti tavęs.

– Regis, miestukas mielas, tad nusprendžiau pabandyti.

– Neturite čia artimųjų?

– Ne.

– Štai kaip, – tarstelėjo Betė. Malonus ar ne, jo pasakojimas neskambėjo įtikinamai ir ji mintyse išgirdo pradedant gausti pavojaus varpus. Buvo kažkas dar, kažkas kirbėjo sąmonės kamputyje, ir truko kelias sekundes, kol Betė suvokė, kas. Supratusi ji žengė nedidelį žingsniuką nuo stalo palikdama tarp savęs ir nepažįstamojo kiek daugiau erdvės. – Jei ką tik atvykot į Hamptoną, iš kur sužinojote, kad šunidei reikalingi darbuotojai? Šią savaitę skelbimo į laikraštį nedėjau.

– Mačiau skelbimą lange.

– Kada? – pašnairavo Betė. – Mačiau jus ateinantį. Neįmanoma pamatyti skelbimo nepriėjus prie kontoros iš priekio.

– Mačiau šiandien ankstėliau. Mes ėjome pro čia pasivaikščioti, ir Dzeusas išgirdo šunų lojimą. Jis pasileido šiuo keliuku, o aš atėjau jo ieškoti ir pastebėjau skelbimą. Aplink nieko nebuvo, todėl pagalvojau, kad užsuksiu vėliau ir pažiūrėsiu, ar kas nepasikeitė.

Istorija buvo tikėtina, tačiau Betė jautė, kad vyriškis arba meluoja, arba ne viską sako. Jei jis buvo čia anksčiau, ką tai reiškia? Kad jis tiria teritoriją?

Regis, atėjūnas pastebėjo Betės nerimą ir padėjo rašiklį. Iš kišenės ištraukė pasą ir atvertęs stumtelėjo link jos. Betė dirstelėjo į nuotrauką, paskui pakėlė akis į vyriškį. Matė, kad vardas teisingas, tačiau pavojaus varpai nenutilo. Dar niekas eidamas pro Hamptoną nenusprendė pasilikti tik tenkindamas savo įnorius. Šarlotėje – taip. Rolyje – žinoma. Grinsbore – savaime suprantama. Tačiau ne Hamptone. Jokiu būdu.

– Supratau, – pasakė ji, staiga panorusi baigti šį pokalbį. – Tiesiog imkit ir užrašykit savo pašto adresą. Nurodykit savo darbo patirtį. Palikit kontaktinį numerį, vėliau jums paskambinsiu.

Jis ramiai žvelgė į Betę.

– Tačiau jūs neketinate skambinti.

„Jis pastabus, – pagalvojo ji, – ir atviras.“ O tai reiškia, kad ji irgi bus atvira.

– Neketinu.

Jis linktelėjo.

– Gerai. Tikriausiai ir aš sau neskambinčiau, remdamasis tuo, ką iki šiol išgirdau. Tačiau prieš jums padarant išvadas, ar galiu šį tą pridurti?

– Pirmyn.

Iš Betės tono aiškiai buvo galima suprasti, kad ji nepatikės nė vienu atėjūno žodžiu.

– Taip, aš laikinai apsistojau motelyje, tačiau ketinu apsigyventi kur nors netoliese. Taip pat susirasiu čia darbą, – jo žvilgsnis neklaidžiojo. – Dabar trumpai apie mane. Du tūkstančiai antraisiais Kolorado universitete baigiau antropologijos studijas. Paskui užsirašiau į jūrų pėstininkus, prieš dvejus metus garbingai atsistatydinau. Niekada nebuvau suimtas ar kaltintas kokiu nusižengimu, niekada nevartojau narkotikų, niekada nebuvau atleistas dėl nekompetencijos. Galiu atlikti narkotikų testą ir, jei manote, kad būtina, galite patikrinti biografijos faktus – pasitvirtins viskas, ką pasakiau. Arba, jei taip lengviau, galite paskambinti mano buvusiam vadui, jis patvirtins viską, ką sakiau. Nors įstatymas nereikalauja, kad atsakyčiau į tokios rūšies klausimą, nevartoju jokių vaistų. Kitais žodžiais tariant, nesu šizofrenikas, susidvejinęs ar maniakas. Tiesiog žmogus, kuriam reikia darbo. O skelbimą pamačiau anksčiau.