Николас Спаркс - Amžinai tavo

Betė nežinojo, ką tikėjosi išgirsti, tačiau vyrukas aiškiai sučiupo ją nepasiruošusią.

– Suprantu, – pasakė ji, susitelkdama į faktą, kad jis tarnavo armijoje.

– Ar vis dar švaistysiu laiką, jei toliau pildysiu anketą?

– Dar nenusprendžiau, – Betė intuityviai jautė, kad šįsyk jis sakė tiesą, tačiau lygiai taip pat buvo įsitikinusi, kad yra ir kita, nutylėta istorijos dalis. Ji kramtė skruostą iš vidaus. Ką nors pasamdyti tikrai reikėjo. Kas svarbiau – sužinoti, ką atėjūnas slepia, ar rasti kitą darbuotoją?

Jis stovėjo priešais tiesus ir ramus, o poza bylojo apie pasitikėjimą savimi. Kariška laikysena, pastebėjo ji susiraukusi.

– Kodėl norite čia dirbti? – žodžiai nuskambėjo įtartinai netgi jai pačiai. – Turėdamas tokį išsilavinimą tikriausiai kur nors mieste gautumėte geresnį darbą.

Vyriškis mostelėjo link Dzeuso.

– Man patinka šunys.

– Mokam nedaug.

– Man daug nereikia.

– Gali tekti dirbti viršvalandžius.

– Taip ir galvojau.

– Ar anksčiau teko dirbti šunidėje?

– Ne.

– Suprantu.

Jis nusišypsojo.

– Jūs dažnai tai kartojate.

– Taip, kartoju, – nesiginčijo ji. Priminimas sau. Liaukis taip sakiusi. – Ir jūs tikrai nieko daugiau mieste nepažįstate?

– Ne.

– Ką tik atvykote į Hamptoną ir nusprendėte pasilikti?

– Taip.

– Kur jūsų automobilis?

– Neturiu.

– Tada kaip čia atsidūrėte?

– Atėjau.

Nesupratusi ji sumirksėjo.

– Sakote, kad visą kelią nuo Kolorado atėjote pėsčiomis?

– Taip.

– Ar nemanote, jog tai keista?

– Tikriausiai priklauso nuo priežasčių.

– Kokia jūsiškė?

– Man patinka eiti.

– Suprantu. – Betė nesugalvojo ką daugiau pasakyti. Delsdama ji siekė rašiklio. – Kaip suprantu, jūs nevedęs.

– Ne.

– Turite vaikų?

– Ne. Tik aš ir Dzeusas. Tačiau mano mama tebegyvena Kolorade.

Betė nubraukė nuo kaktos suprakaitavusią garbaną ir susinervinusi, ir suglumusi.

– Vis tiek nesuprantu. Jūs perėjote kone visą žemyną, atsidūrėte Hamptone, sakote, kad miestelis jums patiko ir dabar norite čia dirbti?

– Taip.

– Ir neturite ko daugiau pridurti?

– Ne.

Ji išsižiojo norėdama kažką pasakyti, paskui apsigalvojo.

– Atsiprašysiu minutėlei. Turiu pasitarti.

Betė gebėjo sutvarkyti begalę reikalų, tačiau šitas buvo ne jos jėgoms. Kad ir kiek bandė, niekaip negalėjo tinkamai suvokti visko, ko prikalbėjo atėjūnas. Lyg ir suprantama, tačiau apskritai atrodo... ne visai normalu. Jei vyrukas sako tiesą, jis keistuolis, jei išsigalvoja, pasirinko savotišką melą. Bet kuriuo atveju, keista. Štai kodėl Betė norėjo pasikalbėti su Nana. Jei kas nors ir galėtų vyruką perprasti, tai Nana.

Deja, priėjusi prie namo ji suprato, kad rungtynės dar nepasibaigusios. Betė girdėjo, kaip komentatoriai ginčijasi, ar teisinga „Metsams“ įtraukti atsarginį padavėją ar kažką panašaus. Atidariusi duris nustebo, nes Nanos kėdė buvo tuščia.

– Nana?

Močiutė kyštelėjo galvą iš virtuvės.

– Aš čia. Tiesiog ruošiausi įsipilti stiklą limonado. Ar norėtum? Galiu padaryti ir viena ranka.

– Tiesą sakant, man reikia su tavimi pasikalbėti. Ar turi minutėlę? Žinau, kad rungtynės...

Senoji mostelėjo.

– O, su tuo viskas baigta. Pirmyn, o teliką išjunk. „Breivsai“ jau nelaimės, mažiausiai noriu klausytis jų atsiprašymų. Nekenčiu atsiprašinėjimų. Nėra jokios priežasties, kodėl jie turėjo pralaimėti, ir patys tai žino. Kas nutiko?

Betė įėjo į virtuvę ir atsišliejo į bufetą, o Nana iš ąsočio įpylė limonado.

– Tu alkana? – pasiteiravo Nana. – Galiu greitai sutepti sumuštinį.

– Ką tik suvalgiau bananą.

– To nepakanka. Tu liesa kaip golfo lazda.

Iš tavo lūpų Dievui į ausį , pagalvojo Betė.

– Gal vėliau. Vienas toks atėjo prašytis darbo. Dabar jis čia.

– Nori pasakyti, tas gražuoliukas su vokiečių aviganiu? Dar galvojau, ką jis ten veikia. Kaip jis? Pasakyk man, kad jis visą gyvenimą svajojo valyti narvus.

– Tu jį matei?

– Žinoma.

– Iš kur tu žinai, kad jis kreipėsi dėl darbo?

– O kodėl dar norėtum su manimi pasikalbėti?

Betė papurtė galvą. Nana visada vienu žingsniu ją lenkė.

– Šiaip ar taip, manau, tau reikėtų su juo pasikalbėti. Ne visai suprantu, ką apie jį manyti.

– Ar su tuo ką nors bendra turi šukuosena?

– Ką?

– Jo šukuosena. Vyrukas atrodo kaip koks Tarzanas, nemanai?

– Jei atvirai, nepastebėjau.

– Tikrai pastebėjai, širdele. Man nepameluosi. Tad kokia bėda?

Betė paskubomis perpasakojo pokalbį. Kai baigė, Nana sėdėjo tylėdama.

– Jis atėjo iš Kolorado?

– Šitaip teigia.

– Ir tu juo tiki?

– Šita dalimi? – ji sudvejojo. – Taip, manau, apie tai jis nemeluoja.

– Ilgas kelias.

– Suprantu.

– Kaži, kiek mylių?

– Nežinau. Labai daug.

– Tai keista, nemanai?

– Taip, – nesiginčijo Betė, – tačiau yra ir dar šis tas.

– Kas?

– Jis buvo jūrų pėstininkas.

Nana atsiduso.

– Kodėl tau čia nepalaukus. Aš su juo pasikalbėsiu.

Kitas dešimt minučių Betė stebėjo juos pro svetainės užuolaidą. Pokalbiui Nana pasirinko ne kontorą; ji nusivedė jaunuolį ant medinio suolelio magnolijos šešėlyje. Dzeusas snaudė jiems prie kojų kartkartėmis sukarpydamas ausimis, nuvydamas atsitiktinę musę. Betė negalėjo žinoti, ką kuris iš jų kalba, tačiau iš to, kaip kartais Nana raukėsi, ji galėjo spėti, kad pokalbis nesiklosto itin palankiai. Galų gale Loganas Tibo su Dzeusu nuėjo žvyruotu išvažiavimo keliuku link pagrindinio kelio, o Nana stebėjo juos susirūpinusia mina.

Betė pagalvojo, kad Nana turėtų pareiti namo, tačiau ji pasuko link kontoros. Tik tada Betė pastebėjo mėlyną volvo universalą, atriedantį keliuku.

Kokerspanielė. Ji visiškai užmiršo šuns šeimininkus, tačiau buvo akivaizdu, kad Nana sutvarkys ir tai. Laisvą laiką Betė išnaudojo vėsindamasi šaltu rankšluosčiu ir išgerdama dar vieną stiklinę vandens su ledu.

Iš virtuvės ji girdėjo, kaip įeidama Nana sugirgždino priekines duris.

– Kaip sekėsi?

– Puikiai.

– Ką manai?

– Buvo... įdomu. Jis protingas ir mandagus, tačiau tu neklysti. Jis akivaizdžiai kažką slepia.

– Tad kas mums belieka? Ar dėti į laikraštį dar vieną skelbimą?

– Pirmiausia pažiūrėkim, kaip seksis dirbti šitam.

Betė nebuvo tikra, kad teisingai išgirdo Nanos žodžius.

– Ar sakai, kad ketini jį įdarbinti?

– Ne, sakau, kad jį įdarbinau. Pradeda trečiadienį aštuntą.

– Kodėl taip elgiesi?

– Aš juo pasitikiu. – Nana liūdnai nusišypsojo, tarsi tiksliai žinotų, ką Betė galvoja. – Net jei jis ir buvo jūrų pėstininku.

8

Tibo

Tibo nenorėjo grįžti į Iraką, tačiau vienas penki buvo pašauktas dar kartą, du tūkstančiai penktųjų vasario mėnesį. Šį kartą pulkas buvo pasiųstas į ar Ramadi, al Anbaro provincijos sostinę, pietvakarinį tašką tos teritorijos, kuri dažnai buvo vadinama mirties trikampiu. Tibo išbuvo ten septynis mėnesius.

Automobilinės bombos ir IED – improvizuoti sprogstamieji užtaisai – buvo kasdienybė. Užtaisai nesudėtingi, tačiau bauginantys: dažniausiai cemento skiedinio lukštas su lydžiuoju saugikliu, paleidžiamas mobiliojo telefono skambučiu. Vis dėlto, Tibo hamvėjus pirmą kartą užvažiavo ant tokio, vaikinas suprato, kad pasekmės galėjo būti daug blogesnės.