Николас Спаркс - Amžinai tavo

Tibo atsidūrė ant žemės greta Viktoro. Kartu buvo dar du iš jo būrio, Metas Pasiutęs Šuo ir Kevinas Žmogus Ka. Korpuso mokymas pradėjo veikti. Pradėjo veikti bendrystė. Nepaisydamas puolimo, nepaisydamas baimės, nepaisydamas beveik garantuotos mirties, Viktoras stvėrė šautuvą, pakilo ant vieno kelio ir ėmė taikytis į priešą. Iššovė, dar kartą iššovė, judėjo ramiai ir susitelkęs, tolygiai. Savo šautuvą paėmė Pasiutęs Šuo. Vienas po kito vyrai kilo. Viena po kitos susiformavo ugnies grupės. Šauti. Pridengti. Judėti . Tačiau judėti jie negalėjo. Nebuvo kur. Vienas jūrų pėstininkas suklupo, paskui kitas. Paskui trečias ir ketvirtas.

Kai atvyko pastiprinimas, buvo beveik per vėlu. Pasiutęs Šuo buvo pašautas į šlaunies arteriją. Nors ir turėjo turniketą, jis nukraujavo per kelias minutes. Kevinui pataikė į galvą, jis mirė akimirksniu. Dar dešimt buvo sužeista. Tiktai nedaugelis išsigelbėjo sveiki ir gyvi. Tarp jų – Tibo ir Viktoras.

Biliardinėje vienas iš kalbintų jaunuolių priminė Metą Pasiutusį Šunį. Galėtų būti brolis – panašus ūgis ir svoris, panaši šukuosena, tokia pati kalbos maniera – netgi būta akimirkos, kai Tibo ėmė spėlioti, ar tik jie nėra broliai, prieš primindamas sau, kad tai paprasčiausiai neįmanoma.

Prieš imdamasis plano jis įvertino savo galimybes. Mažuose miesteliuose nepažįstamieji visada įtartini, o besibaigiant vakarui Tibo pamatė, kaip kaulėtas vyrukas netikusia oda skambino iš mokamo telefono greta tualetų nervingai jį nužiūrinėdamas. Nervinosi dar prieš rinkdamas numerį, tad Tibo spėjo, kad jis skambino arba moteriai iš nuotraukos, arba kažkam, kas buvo jai artimas. Tie įtarimai pasitvirtino, kai Tibo išėjo. Kaip ir galima buvo numanyti, vyriškis nusekė jį iki durų pažiūrėti, kuriuo keliu jis eis, štai kodėl iš pradžių Tibo patraukė priešinga kryptimi.

Atėjęs į aplūžusią biliardinę Tibo praėjo pro barą ir patraukė tiesiai prie stalų. Greitai įvertino tinkamos amžiaus grupės vyrus, dauguma kurių atrodė esą vieniši. Paprašęs prisijungti susitaikė su privalomu niurnėjimu. Puikiai pasielgė pastatęs kelis ratus alaus ir pralošęs kelias biliardo partijas – suprantama, vyrai pradėjo atsipalaiduoti. Atsainiai, kasdieniškai jis paklausinėjo apie miesto socialinį gyvenimą. Praleido garantuotus kamuoliukus. Sveikino kitus, kai tie pataikydavo.

Galų gale jie pradėjo jo klausinėti. Iš kur jis? Ką čia veikia? Jis mykė ir murmuliavo, kažką veblendamas apie merginą, o paskui pakeitė temą. Pamaitino jų smalsumą. Nupirko dar alaus, o kai vyrai vėl užklausė, jis nenoriai atskleidė savo istoriją: kad su draugu prieš kelerius metus atvažiavo į mugę ir susipažino su mergina. Klausytojai užkibo. Jis postringavo apie tai, kokia puiki ji buvo ir kaip prašė aplankyti, jei kada dar pasirodys šiame mieste. Jis norėtų, tačiau, velniai rautų, niekaip neprisimena jos vardo.

Neprisimeni jos vardo? – teiravosi vyrai. Ne , – atsakinėjo Tibo. Man niekada nesisekė su vardais. Vaikystėje žaisdamas beisbolą gavau į galvą, nuo tada mano atmintis ne visai gera. – Jis gūžtelėjo pečiais žinodamas, kad vyrai ims juoktis. Jie juokėsi. Tiesa, turiu nuotrauką , – pridūrė stengdamasis, kad atrodytų, jog tik dabar tai prisiminė.

Ar turi ją čia?

Taip. Tikriausiai turiu.

Jis pasirausė kišenėse ir išsitraukė nuotrauką. Vyrai susispietė aplink. Po akimirkos vienas jų pradėjo purtyti galvą. Tau nepasisekė , – pasakė. – Ji nepasiekiama . Ištekėjo? Ne, bet sakykim, ji nesusitikinėja. Jos buvusiajam tai nepatiktų ir, patikėk manim, nenorėtum pasipainioti jam po kojų.

Tibo nurijo seiles. Kas ji?

Betė Gryn , sulaukė atsakymo. Hamptono pradinės mokytoja, gyvena su močiute name prie „Saulėkaitos“ šunidžių.

Betė Gryn. Arba tiksliau, pagalvojo Tibo, Elizabeta Gryn.

E.

Dar bekalbant Tibo pastebėjo, kaip vienas vyriškių, kuriems rodė nuotrauką, nepastebimai išsmuko. Vadinasi, man nepasisekė , – pasakė Tibo, imdamas fotografiją.

Jis liko dar pusvalandžiui, kad paslėptų pėdsakus. Dar truputį apie šį bei tą pasikalbėjo. Stebėjo, kaip spuoguotas nepažįstamasis skambina telefonu, ir pagal jo reakciją matė, kaip nusivilia. Tarsi vaikas, kuris pateko į bėdą skųsdamas. Gerai. Tačiau Tibo vis tiek jautė, kad nepažįstamąjį dar susitiks. Nupirko dar alaus, pralošė dar porą partijų, vis dirsteldamas į duris, ar niekas neatvažiavo. Niekas. Laiku pakėlė rankas ir pasakė, kad liko be cento. Ketina leistis į kelią. Tai atsiėjo jam truputį daugiau nei šimtą dolerių. Išgirdo, kad bet kuriuo metu yra laukiamas.

Tibo vargiai ką begirdėjo. Jis tegalėjo galvoti, kad nuotrauka įgijo vardą. Kitas žingsnis – su ja susitikti.

7

Betė

Sekmadienis.

Po mišių turėtų būti poilsio diena, skirta atsigauti ir pasikrauti jėgų kitai savaitei. Dieną derėtų praleisti su šeima virtuvėje gaminant troškinį, paskui smagiai pasivaikščioti palei upę. Gal net susirangyti su gera knyga siurbčiojant vyno taurę ar pamirkti šiltoje burbuliuojančioje vonioje.

Betė tikrai nenorėjo visą dieną rankioti kakučius iš žolės aikštelėje, kur dresuojami šunys, arba valyti narvų nei dresuoti dvylika šunų vieną po kito ar sėdėti tvankioje kontoroje laukiant šeimininkų, kurie atkaks parsivežti savo augintinių, besiilsinčių vėsioje, kondicionuojamoje šunidėje. Tačiau, žinoma, kiek ankstėliau tą rytą grįžusi iš bažnyčios ji tik tuo ir užsiėmė.

Du šunis jau išsivežė, dar keturis šiandien turėjo atsiimti. Nana buvo pakankamai maloni ir prieš eidama namo stebėti varžybų užpildė dokumentus. Atlantos „Breivsai“ žaidė su „Metsais“, o Nana ne tik mylėjo „Breivsus“ su karštligiška aistra, kuri Betei atrodė juokinga, tačiau brangino visus iki vieno atmintinus daiktus, susijusius su komanda. Todėl, žinoma, galima buvo suprasti, kodėl greta bufeto sukrauti puodeliai kavai su Atlantos „Breivsų“ logotipais, kodėl ant sienų kabo Atlantos „Breivsų“ gairelės, kodėl kambaryje padėtas „Breivsų“ stalinis kalendorius, o prie lango stovi „Breivsų“ lempelė.

Netgi atlapojus duris oras kontoroje buvo slogus. Buvo viena tų karštų drėgnų vasaros dienų, kurios puikiai tinka maudynėms upėje, tačiau niekam daugiau. Betės marškinėliai buvo permirkę prakaitu, o kadangi mūvėjo šortus, kojos prilipo prie vinilinės kėdės sėdynės. Kaskart, kai pajudindavo koją, būdavo apdovanojama savotišku garsu, tarsi nuo kartoninės dėžės luptum lipniąją juostą, jis aiškiai buvo nepadorus.

Nanai atrodė savaime suprantama, kad šunys turi būti laikomi vėsiai, tačiau ji taip ir nepasirūpino, kad vėsinimo sistema pasiektų ir kontorą. „Jei tau karšta, tiesiog praverk duris į šunidę“, – pareikšdavo ji. Nana nepaisė, kad daugumą normalių žmonių nervina nuolatinis skalijimas, mat pačiai jis buvo nė motais. Ir šiandien šunidėje glaudėsi keletas mažų ambrytojų – pora Džeko Raselo terjerų, kurie niekaip nenustojo skaliję. Betė spėjo, kad mažiai amsėjo kiaurą naktį, nes dauguma kitų šunų atrodė gerokai suirzę. Maždaug kas minutę prie pikto choro prisijungdavo ir kiti šunys, garso aukštis ir intensyvumas kildavo, tarsi kiekvieno šuns vienintelis troškimas būtų išsakyti nepasitenkinimą garsiau nei kiti. O tai reiškė, jog nebuvo jokios galimybės atidaryti duris į šunidę ir atvėsinti kontorą.

Betė gromuliavo mintį nueiti namo ir atsinešti dar vieną stiklinę vandens su ledu, tačiau nedavė ramybės keistas jausmas, kad, vos išeis iš kontoros, pasirodys ką tik paklusnumo išmokytos kokerspanielės šeimininkai. Klientai skambino prieš pusę valandos ir minėjo, kad jau pakeliui – „Būsim už dešimties minučių!“, o jie buvo iš tų žmonių, kurie nusimintų, jei jų kalaitė patupėtų šunidėje nors minutę ilgiau nei būtina, ypač praleidusi dvi savaites toliau nuo namų.