Николас Спаркс - Amžinai tavo

Smuiko rečitalis. Gerasis Dieve, kur ritasi šis pasaulis?

Keito mintys vėl grįžo prie Taibolto, ir nors jis norėjo tikėti, kad vyrukas paprasčiausiai paliko apygardą, žinojo ką kita. Tas hipis kėblina pėsčias, vadinasi, iki nakties nieku gyvu negali pasiekti tolimojo apygardos krašto. Ir kas dar? Kažkas kiaurą dieną jį graužė ir tik išėjęs į vėsią verandą suvokė priežastį. Jei Taiboltas sakė tiesą apie gyvenimą Kolorade – žinoma, tai galėjo būti prasimanymas, tačiau tarkim, kad jis nemelavo – vadinasi, jis eina iš vakarų į rytus. O koks kitas miestas į rytus? Ne Ardenas, tai jau tikrai. Jis į pietvakarius nuo tos vietos, kur jie susitiko. Eidamas į rytus vyrukas pasiektų seną mielą Hamptoną. Tiesiai čia, į jo gimtąjį miestelį. Kas, žinoma, reiškia, kad tas hipis gali būti mažiau nei už penkiolikos minučių kelio nuo tos vietos, kur jis dabar sėdi.

O kur yra Kleitonas? Ieško to vyruko? Ne, ji sėdi su vaiku.

Keitas vėl pašnairavo pro langą į sūnų. Benas skaitė ant sofos: regis, tai vienintelė veikla, kuri berniukui niekad nepabosta. O taip, išskyrus smuiką. Keitas papurtė galvą spėliodamas, ar vaikis turi nors kelis jo genus. Nepanašu. Jis nuo galvos iki kojų, kiauras mamytės sūnelis. Betės sūnelis.

Betė...

Taip, santuoka nenusisekė, tačiau juodu vis dar kažkas sieja. Kažkas tvyro. Gal ji ir per daug mėgsta pamokslauti, gal ir per daug pasitiki savimi, tačiau jis visada atidžiai ją stebi, ne tik dėl Beno, tačiau todėl, kad ji neabejotinai gražiausia moteris, su kuria jis kada miegojo. Puikiai atrodžiusi tada ir kažkokiu būdu dar nuostabiau atrodanti dabar. Netgi gražesnė už šiandien matytas studenčiokes. Keista. Tarsi Betė būtų sulaukusi amžiaus, kuris puikiai jai tinka, ir kažkaip liovusis senti. Kleitonas suprato, kad taip ilgai nesitęs. Sunkio jėga savo padarys, tačiau šiuo metu jis negalėjo liautis svajojęs, kaip būtų puiku su Bete smagiai pasivartyti pataluose. Kartą – vardan senų laikų ir kad padėtų jam... atsipalaiduoti .

Sumojo, kad galėtų paskambinti Endžei. O gal geriau Keitei? Pirmoji, dvidešimtmetė, dirbo gyvūnėlių parduotuvėje, antroji buvo metais vyresnė ir valė tualetus Stretfordo viešbutyje. Abi buvo nedidukės dailiomis figūromis ir tapdavo tikrais dinamito užtaisais, kai ateidavo laikas truputį... atsipalaiduoti . Keitas žinojo, kad Benas nepaisys tėvo draugužių, bet, net jei ir taip, pirmiausia derėtų su jomis šnektelėti. Pastarąjį kartą jis abidvi gerokai įsiutino. Tektų atsiprašinėti pasitelkus visą žavesį, be to, Keitas nebuvo įsitikinęs, kad nusiteikęs klausytis, kaip žiaumodamos kramtomąją gumą mergužėlės tauškia apie tai, ką rodė per MTV ar rašė „National Enquirer“. Kartais su jomis būdavo pernelyg daug vargo.

Todėl šitai atmeskim. Taibolto paieškas šįvakar irgi atmeskim, nes Senelis po bažnyčios laukia visų vėlyviems pusryčiams. Šiaip ar taip, Taiboltas eina pėsčias, o su šunimi ir kuprine susirasti kas pavėžėtų beveik neįmanoma. Kaip toli jis nusigaus iki rytojaus popietės? Dvidešimt mylių, daugių daugiausia trisdešimt. Ne daugiau, o tai reiškia, jog vis dar bus netoliese. Teliks paskambinti į kelių aplinkinių apygardų departamentus ir paprašyti, kad užmestų akį. Iš Hamptono veda ne tiek jau daug kelių, tad Keitas sumetė, kad per kelias valandas apskambins palei tuos kelius esančias firmeles, ir kas nors būtinai bus pastebėjęs tą vyruką. O tada jis jau žinos, ką daryti. Taiboltui nevertėjo susikirsti su Kleitonu.

Pasiklydęs mintyse Kleitonas vos išgirdo, kaip girgžtelėjusios atsidarė priekinės durys.

– Tėti?

– Taip?

– Tau skambina.

– Kas?

– Kažkoks Tonis.

– O taip, žinoma.

Jis pakilo nuo kėdės spėliodamas, ko Toniui prireikė. Tam nevykėliui. Liesas ir spuoguotas, jis buvo vienas tų prielipų, kurie įsitrina greta šerifo pavaduotojų ir mėgina apsimesti, kad patys yra iš tos pačios draugijos. Jam tikriausiai įdomu, kur Kleitonas ir ką jis veiks vėliau, nes nenori būti paliktas. Nevykėlis.

Pakeliui jis baigė gerti alų ir sviedęs skardinę į šiukšliadėžę pasiklausė, kaip barška. Tada griebė ragelį nuo bufeto.

– Klausau.

Fone buvo girdėti iškraipyti muzikinės dėžutės skleidžiamos kantri dainos akordai prislopintame triukšmingo pokalbio grumėjime. Kleitonas paspėliojo, iš kur tas netikša galėtų skambinti.

– Labas, aš Dekerio biliardinėje. Čia yra keistas tipas, apie kurį tau, manau, reikėtų žinoti.

Kleitonas iškart susidomėjo.

– Ar jis turi šunį? Su kuprine? Toks nevalyvas, tarsi ką tik išlindęs iš miško?

– Ne.

– Tu tikras?

– Taip, aš tikras. Tas tipas salės gale žaidžia biliardą. Bet paklausyk, norėjau pasakyt, kad jis turi tavo buvusiosios nuotrauką.

Užkluptas netikėtai, Kleitonas pamėgino apsimesti abejingas:

– Na, ir? – tarstelėjo.

– Tik pagalvojau, kad tu norėsi žinot.

– Kodėl, po galais, man tai turėtų rūpėti?

– Nežinau.

– Taigi, kad nežinai. Ir nekelk vėjo.

Keitas padėjo ragelį mintydamas, kad tas vyrukas vietoj smegenų teturi bulvių salotas, ir vertindamas apžvelgė virtuvę. Švaru, kaip ir turėtų būti. Vaikis, kaip paprastai, puikiai pasidarbavo. Jau norėjo šūktelti pagyrimą, tačiau žvilgsniu užkliudęs Beną nepajėgė susilaikyti nepastebėjęs, koks smulkutis yra jo sūnus. Net jeigu daug lemia genai, ir anksčiau ar vėliau jis pradės augti, bendra gyvensena turi nemažai reikšmės. Gerai maitintis, mankštintis, daug ilsėtis. Tai pagrindas; dalykai, kuriuos visos mamos sako savo vaikams. Ir motinos teisios. Jei pakankamai nevalgysi, neužaugsi. Jei pakankamai nesimankštinsi, tavo raumenys bus sustingę. O kada, jūsų manymu, žmogus auga? Naktimis, kai kūnas atsigauna. Kai žmonės miega.

Jis dažnai spėliodavo, ar Benas pas mamą pakankamai išsimiega. Ką Benas valgo, Kleitonas žinojo – pats baigė jo mėsainį ir bulvytes. Taip pat žinojo, kad vaikas pakankamai aktyvus, tad gal dėl miego stygiaus jis toks menkas? Juk nesinori, kad liktų trumpulis. Žinoma, ne. Be to, Kleitonui reikėjo pabūti vienam. Jis norėjo fantazuoti apie tai, ką padarys Taiboltui, kai kitą kartą jį susitiks.

Jis atsikrenkštė.

– Klausyk, Benai, nemanai, kad jau vėlu?

_______________

* Kudžas – to paties pavadinimo Stiveno Kingo ( Stephen Edwin King ) siaubo romano personažas – pasiutęs senbernaras.

6

Tibo

Grįždamas iš biliardinės Tibo prisiminė antrąją tarnybą Irake.

Taigi: Faluja, du tūkstančiai ketvirtųjų pavasaris. Vienas penki, tarp kitų dalinių, gavo įsakymą numalšinti po Bagdado užėmimo prieš metus nesiliaujantį smurtą. Civiliai suprato, ko tikėtis, ir ėmė plaukti iš miesto užkimšdami greitkelius. Per dieną evakavosi beveik trečdalis miesto. Buvo iškviestos oro pajėgos, paskui jūrų pėstininkai. Jie judėjo kvartalas po kvartalo, namas po namo, kambarys po kambario kartais intensyviausiuose mūšiuose nuo invazijos pradžios. Per tris dienas sąjungininkai užėmė ketvirtadalį miesto, tačiau didėjantis civilių mirčių skaičius privertė nutraukti ugnį. Buvo priimtas sprendimas nutraukti operaciją ir dauguma pajėgų buvo atitrauktos, tarp jų ir Tibo būrys.

Tačiau ne visa jo kuopa atsitraukė.

Antrą operacijos dieną pietiniame pramoniniame miesto gale Tibo būriui buvo įsakyta patikrinti vietą, kurioje, pasak gandų, buvo įrengta ginklų slėptuvė. Tačiau konkretus pastatas nebuvo nurodytas; tai galėjo būti bet kuris iš tuzino apgriuvusių statinių, puslankiu susigūžusių prie apleistos degalinės. Tibo būrys pajudėjo statinių link, iš tolo aplenkdami degalinę. Pusė ėjo iš kairės, pusė iš dešinės. Buvo tyku, o paskui staiga ramybė baigėsi. Sprogo degalinė. Į dangų šovė liepsnos, smūgio jėga pusę vyrų apkurtino ir išguldė ant žemės. Tibo buvo apsvaigintas. Viskas aplinkui išskydo, šonuose pajuodo. Tuo pat metu pro langus ir nuo stogų iš viršaus bei iš priekio, iš apdegusių automobilių liekanų gatvėje pasipylė kulkų kruša.