Николас Спаркс - Amžinai tavo

– Džiaugiuosi, kad išgirdau sprogimą, – vėliau sakė Viktoras. Tuo metu Viktoras su Tibo kone visą laiką patruliavo kartu. – Vadinasi, aš vis dar gyvas.

– Mudu abu, – atsakė Tibo.

– Tačiau mieliau daugiau jų nekliudyčiau.

– Ir aš.

Tačiau bombų išvengti nebuvo lengva. Patruliuojant kitą dieną visureigis užlėkė ant dar vienos. Po savaitės į jų hamvėjų atsitrenkė automobilis su įtaisyta bomba, tačiau Viktoras su Tibo šiuo atžvilgiu nebuvo išimtis. Visureigis vienur ar kitur užlėkdavo ant bombos kone per kiekvieną patruliavimą. Dauguma būrio pėstininkų prieš grįždami į Pendltoną galėjo sąžiningai teigti, kad išgyveno du ar tris sprogimus. Pasitaikė išgyvenusių keturis ar penkis. Seržantas ištvėrė šešis. Tiesiog ten buvo tokia vieta, ir beveik visi buvo girdėję apie Tonį Stivensą iš dvidešimt ketvirtojo jūrų pėstininkų ekspedicinio dalinio, jis išgyveno devynis sprogimus. Viename didžiųjų laikraščių buvo išspausdintas straipsnis apie Tonį, pavadintas „Laimingiausias jūrų pėstininkas“. Šito rekordo nė vienas nenorėjo sumušti.

Jį sumušė Tibo. Būdamas ar Ramadi jis išgyveno vienuolika sprogimų. Tačiau būta vieno sprogimo, apie kurį prisiminimai persekiojo jį iki šiol.

Tai buvo sprogimas numeris aštuntas. Viktoras buvo kartu. Ta pati sena istorija, tik su daug blogesne pabaiga. Keturių hamvėjų konvojus patruliavo vienoje centrinių miesto magistralių. Į pirmąjį visureigį pataikė RPG. Laimei, pridarė nedaug žalos, tačiau pakankamai, kad konvojus trumpam sustotų. Abipus kelio mėtėsi aprūdiję yrantys automobiliai. Pasipylė šūviai. Tibo, važiavęs antrame konvojaus linijos hamvėjuje , iššoko iš visureigio, kad geriau matytų. Viktoras šoko jam iš paskos. Vyrai pasiekė priedangą ir pasiruošė ginklus. Po dvidešimt dviejų sekundžių atriedėjusi automobilinė bomba trenkėsi ir sunaikino hamvėjų , kuriame vos prieš kelias akimirkas sėdėjo ir Viktoras su Tibo. Žuvo trys jūrų pėstininkai; Viktoras nuo smūgio neteko sąmonės. Tibo nutempė jį atgal į konvojų ir, surinkus žuvusiuosius, konvojus grįžo į saugią zoną.

Maždaug tuo metu Tibo ėmė girdėti šnabždesius. Jis pastebėjo, kad kiti būrio pėstininkai jo akivaizdoje pradėjo elgtis kitaip, tarsi tikėtų, jog Tibo kažkokiu būdu atsparus karo dėsniams. Kiti gali žūti, tačiau tik ne jis. Dar blogiau, jo bičiuliai, regis, pradėjo įtarti, kad jei Tibo itin sekasi, tai tiems, kurie patruliuoja kartu, itin nesiseka. Tai nebuvo visada akivaizdu, tačiau jis negalėjo paneigti, kad būrio vyrų dėmesys jo asmeniui pakito. Po trijų jūrų pėstininkų žūties jis išbuvo ar Ramadi dar du mėnesius. Paskutinės kelios bombos, kurias jis išgyveno, tik suintensyvino šnabždesius. Kiti jūrų pėstininkai pradėjo jo vengti. Regis, tiktai Viktoras elgėsi kaip anksčiau. Einant link pabaigos jų tarnybos laikui ar Ramadi, abu saugojo degalinę. Tibo pastebėjo, kad prisidegant cigaretę Viktoro rankos dreba. Nakties dangus virš galvų mirgėjo žvaigždėmis.

– Kaip tu? – pasiteiravo draugo.

– Aš pasiruošęs keliauti namo, – atsakė Viktoras. – Savo jau įvykdžiau.

– Neketini likti dar metams?

Viktoras godžiai užsitraukė cigaretę.

– Mama nori, kad grįžčiau, ir brolis siūlo man darbą. Dengti stogus. Ar tiki, kad aš galėčiau tai dirbti?

– Taip, manau, galėtum. Būsi puikus stogdengys.

– Manęs laukia mergina Marija. Pažįstu ją nuo keturiolikos.

– Žinau. Tu man apie ją pasakojai.

– Ketinu ją vesti.

– Ir šitai minėjai.

– Noriu, kad atvažiuotum į vestuves.

Cigaretės šviesoje Viktoro veide Tibo įžiūrėjo kažką panašaus į šypseną.

– Nė už ką nepraleisčiau.

Viktoras vėl godžiai užsitraukė, ir abu stovėjo tylėdami, mintydami apie ateitį, kuri atrodė neįmanomai toli.

– O kaip tu? – kartu su dūmais išpūtė žodžius Viktoras. – Ar ketini toliau tarnauti?

Tibo papurtė galvą.

– Ne. Man gana.

– Ką ketini veikti, kai atsistatydinsi?

– Nežinau. Kurį laiką nieko neveiksiu, gal važiuosiu žvejoti į Minesotą. Kur nors, kur vėsu ir žalia, kur galėsiu tik sėdėti valtyje ir ilsėtis.

Viktoras atsiduso.

– Skamba gražiai.

– Nori kartu?

– Taip.

– Kai suplanuosiu kelionę, paskambinsiu, – pažadėjo Tibo.

– Būsiu ten. – Iš balso Tibo girdėjo, kad Viktoras šypsosi. Paskui bičiulis atsikrenkštė. – Nori šį tą sužinoti?

– Tik tada, jei nori man pasakyti.

– Prisimeni tą susišaudymą? Tada, kai sprogo hamvėjus , kai žuvo Džeksonas ir kiti?

Tibo pakėlė nedidelį akmenuką ir sviedė į tamsą.

– Taip.

– Tu išgelbėjai man gyvybę.

– Ne, neišgelbėjau. Aš tik parvilkau tave atgal.

– Tibo, aš nusekiau paskui tave . Kai tu iššokai iš hamvėjaus ... Ketinau pasilikti, bet kai pamačiau, kad tu lipi, supratau, kad neturiu pasirinkimo.

– Apie ką tu?..

– Apie nuotrauką, – pertraukė Viktoras. – Žinau, kad ją nešiojiesi. Sekiau paskui tavo sėkmę, ir tai mane išgelbėjo.

Iš pradžių Tibo nieko nesuprato, tačiau kai galų gale susigaudė, apie ką Viktoras kalba, netikėdamas papurtė galvą.

– Tai tik nuotrauka, Viktorai.

– Tai sėkmė, – primygtinai tvirtino Viktoras, prikišęs veidą arčiau Tibo. – O tu esi laimės kūdikis. Kai baigsi tarnybą, mano manymu, turėtum keliauti ir susirasti tą moterį nuotraukoje. Šita istorija dar nesibaigė.

– Ne...

– Tai išgelbėjo mane.

– Tai neišgelbėjo kitų, pernelyg daug kitų.

Visi žinojo, kad vienas penki Irake nukentėjo labiau nei bet kuris kitas jūrų pėstininkų korpuso pulkas.

– Nes nuotrauka saugo tave. Ir kai aš šokau iš hamvėjaus , tikėjau, kad apsaugos ir mane, lygiai taip pat kaip tu tiki, kad ji visą laiką išgelbės tave.

– Ne, aš netikiu, – pradėjo Tibo.

– Tada kodėl, bičiuli mielas, tebesinešioji ją su savimi?

Buvo penktadienis, trečioji darbo šunidėje diena. Tibo nusikratė daugumos savo ankstesnio gyvenimo liekanų, tačiau nuotrauką kišenėje tebejuto. Lygiai taip pat nepaliovė galvojęs apie tai, ką jam tą dieną prikalbėjo Viktoras.

Toliau nuo kontoros, tačiau šunidės teritorijoje jis pavėsingu taku vedžiojo mastifą. Šuo buvo baisiai didelis, beveik kaip didysis danų dogas, ir linkęs kas dešimt sekundžių lyžtelti Tibo ranką. Draugiškai.

Vaikinas jau priprato prie nesudėtingos darbo dienos rutinos: pašerti ir pramankštinti šunis, išvalyti narvus, įrašyti į tvarkaraštį susitikimus. Nesunku. Jis buvo beveik tikras, kad Nana svarsto apie galimybę patikėti jam ir šunų dresūrą. Vakar paprašė užmesti akį, kaip ji dirba su vienu iš šunų, ir tai priminė jam darbą su Dzeusu: aiškios, trumpos, paprastos komandos, vaizdinės užuominos, tvirtas valdymas pavadėliu ir daugybė pagyrų. Baigusi Nana pakvietė kartu nuvesti keturkojį į šunidę.

– Kaip manai, ar su tokia užduotimi susidorotum? – pasiteiravo ji.

– Taip.

Nana per petį dirstelėjo į Dzeusą, kuris sekė iš paskos.

– Ar šitaip dresiravai Dzeusą?

– Labai panašiai.

Per pokalbį dėl darbo su Nana Tibo turėjo du prašymus. Pirma, jis prašė, kad būtų leidžiama į darbą atsivesti Dzeusą. Tibo paaiškino, kad beveik visą laiką leidus kartu Dzeusas ne itin gerai ištvertų ilgą išsiskyrimą. Laimei, Nana suprato. „Jau seniai dirbu su aviganiais, todėl suprantu, apie ką kalbi, – tarė ji. – Tol, kol jis nekels rūpesčių, dėl manęs veskis.“