Николас Спаркс: Amžinai tavo

Melodė linktelėjo.

– O kas bus, kai mokykloje prasidės pamokos?

– Nežinau.

– Juk ketini mokytojauti, tiesa?

– Tikiuosi.

– Tikiesi? Argi ne kitą savaitę mokytojų susirinkimas?

Betė nenorėjo apie tai nė galvoti, jau nekalbant apie diskusiją, tačiau žinojo, kad Melodė nori gero.

– Taip, bet tai nereiškia, kad aš ten būsiu. Suprantu, kad mokyklos direktoriui kiltų rūpesčių, tačiau negaliu visai dienai palikti Nanos vienos. Šiaip ar taip, dar ne... O kas padės jai tvarkyti šunidę? Ji jokiu būdu negali visą dieną dresuoti šunų.

– Ar negalėtum ko nors pasamdyti? – pasiūlė Melodė.

– Mėginau. Nejau nepasakojau, kas nutiko vasaros pradžioje? Įdarbinau vyruką, tas pasirodė dukart, o po savaitgalio iškart išėjo. Panašiai nutiko ir su kitu darbuotoju. Po to niekas daugiau nė nepasivargino ateiti. „Reikalinga pagalba“ ženklas tapo nuolatiniu lango atributu.

– Deividas nuolat skundžiasi, kad stinga gerų darbuotojų.

– Pasakyk jam, kad pasiūlytų minimalų atlyginimą. Tada tikrai galės skųstis. Netgi vidurinės moksleiviai nebenori valyti narvų. Jie sako, kad tai šlykštu.

– Tai ir yra šlykštu.

Betė nusijuokė.

– Na, taip, – nesiginčijo ji, – tačiau man tikrai stinga laiko. Abejoju, ar iki kitos savaitės kas nors pasikeis, o jei nepasikeis, bus labai blogai. Man tikrai patinka dresuoti šunis. Dažnai su jais lengviau nei su mokiniais.

– Kaip su maniškiu?

– Su taviškiu buvo vienas juokas. Patikėk manim.

Melodė mostelėjo link Beno.

– Jis paaugo nuo to laiko, kai mačiau pastarąjį kartą.

– Beveik colį, – patvirtino Betė galvodama, jog malonu, kad Melodė pastebėjo. Benas visada buvo žemas pagal amžių, klasės nuotraukoje vaikas visada stovėdavo kairėje pusėje pirmoje eilėje, puse galvos žemesnis už greta sėdintį bendraklasį. Zakas, Melodės sūnus, priešingai – dešinėje pusėje, gale, visada aukščiausias klasėje.

– Girdėjau gandus, kad Benas šį rudenį nežais futbolo, – pastebėjo Melodė.

– Jis nori išbandyti šį tą naujo.

– Pavyzdžiui?

– Jis nori išmokti griežti smuiku. Ketina mokytis pas ponią Hastings.

– Ar ji dar moko? Jai turėtų būti arti devyniasdešimties.

– Tačiau ji turi kantrybės mokyti pradedančiuosius. Ar bent jau taip man sakė. O Benas labai ją mėgsta. Tai yra svarbiausia.

– Na, ir puiku, – tarstelėjo Melodi. – Lažinuosi, jam puikiai seksis. O Zakas ketina dykinėti.

– Jie nebebus toje pačioje komandoje. Zakas žais už rinktinę, tiesa?

– Jei pavyks.

– Pavyks.

Visada pavykdavo. Zakas buvo vienas tų natūraliai pasitikinčių, konkuruoti linkusių vaikų, kurie anksti subręsta ir aikštelėje nuolat nušluosto nosį kitiems, mažiau talentingiems žaidėjams. Tokiems, kaip Benas. Netgi dabar, lakstant po kiemą su vandens šautuvu, Benas kartu nespėjo. Geraširdis ir dailus Benas nelabai panėšėjo į sportininką, o šitas faktas be galo siutino buvusį Betės vyrą. Praėjusiais metais jos buvusysis prie šoninės linijos stovėdavo toks susiraukęs, kad Benui visiškai praėjo noras žaisti futbolą.

– Ar Deividas ir toliau ketina būti trenerio padėjėju?

Deividas buvo Melodės vyras, vienas iš dviejų miestelio pediatrų.

– Dar nenusprendė. Kadangi Hoskinsas išėjo, jį gerokai dažniau iškviečia. Jam tai nepatinka, tačiau nieko nepadarysi. Jie bando užverbuoti dar vieną gydytoją, tačiau tai sunku. Ne visi nori dirbti mažame miestelyje, ypač kai iki artimiausios ligoninės Vilmingtone reikia važiuoti keturiasdešimt penkias minutes. Darbo diena labai užsitęsia. Dažnai jis grįžta namo apie aštuntą. O kartais ir dar vėliau.

Betė girdėjo nerimą Melodės balse ir suvokė, kad draugė galvoja apie romaną, kurį Deividas buvo užmezgęs praėjusią žiemą. Betė buvo pakankamai supratinga, kad nieko nekomentuotų. Dar tik gandus išgirdusi ji nusprendė, kad apie tai kalbės tik tada, jei Melodė panorės. O jei ne? Irgi gerai. Tai ne jos reikalas.

– O kaip tu pati? Ar su kuo nors susitikinėji?

Betė nutaisė grimasą.

– Ne. Po Adamo – ničnieko.

– O kas tada nutiko?

– Neturiu supratimo.

Melodė papurtė galvą.

– Negaliu pasakyti, kad tau pavydžiu. Niekada nemėgau vaikščioti į pasimatymus.

– Taip, bet tau bent jau puikiai sekėsi. O aš apgailėtina.

– Perdedi.

– Tikrai ne. Tačiau tai visai nesvarbu. Nesu tikra, ar netgi turėčiau pakankamai energijos. Segtis korsetą, skustis kojas, flirtuoti, apsimetinėti, kad patinka jo bičiuliai. Regis, tam reikia begalės pastangų.

Melodė suraukė nosį.

– Tu nesiskuti kojų?

– Žinoma, kad skutuosi, – atkirto Betė, paskui tylesniu balsu pridūrė: – Bent jau dažniausiai. – Tada atsisėdo tiesiau. – Tačiau suprask esmę – susitikinėti sunku. Ypač kai sulauki mano metų.

– Oi, nereikia. Tau nėra ir trisdešimties, be to, tu tikra gražuolė.

Betė girdėdavo tai kiek gali prisiminti ir nebuvo atspari faktui, kad vyrai – netgi vedę vyriškiai – dažnai atsigręždavo, kai ji praeidavo pro šalį. Pirmus trejus mokytojavimo metus tik kartą į pokalbį su mokytoja atėjo vienas tėtis. Visais kitais atvejais susirinkimus lankė motinos. Prisimena, kaip prieš kelerius metus garsiai tuo nusistebėjo, o Nana atkirto: „Nė viena nenori palikti tavęs vienumoje su savo vyreliais, nes tu daili kaip linksmas moliūgėlis.“

Nana pasižymėjo sugebėjimu savitai išdėstyti faktus.

– Pamiršti, kur mes gyvename, – priminė Betė. – Čia nėra gausu vienišų mano amžiaus vyrų. O jei jie iki šiol vieniši, tam yra priežastis.

– Tai netiesa.

– Galbūt – mieste. Tačiau čia? Šiame miestelyje? Patikėk manimi. Praleidau čia visą gyvenimą, net į koledžą važinėjau iš namų. Tais retais atvejais, kai mane pakviesdavo, nueidavom į du–tris pasimatymus, ir jie liaudavosi skambinę. Neklausk manęs kodėl, – ji ramiai numojo ranka. – Nereikia šito išpūsti. Turiu Beną ir Naną. Juk negyvenu viena, apsupta tuzino kačių.

– Ne. Tave supa šunys.

– Ne mano šunys. Kitų žmonių šunys. Yra skirtumas.

– O, taip, – prunkštelėjo Melodė. – Didelis skirtumas.

Kitoje kiemo pusėje Benas su savo vandens šautuvu iš visų jėgų stengėsi neatsilikti nuo kitų vaikų, tačiau staiga slystelėjo ir pargriuvo. Jo akiniai nukrito į žolę. Betė buvo pakankamai supratinga, kad nepašoktų ir neimtų klausinėti, ar jam viskas gerai: paskutinį kartą, kai ji mėgino padėti, berniukas akivaizdžiai sutriko. Vaikas apčiuopomis susirado akinius, atsistojo ir vėl nubėgo.

– Jie taip greitai auga, tiesa? – pastebėjo Melodė, pertraukdama Betės mintis. – Žinau, kad tai nuvalkiota frazė, tačiau tai tiesa. Prisimenu, kaip mano mama taip pasakė, o aš pagalvojau, kad ji nesuvokia, ką kalba. Negalėjau sulaukti, kol Zakas nors truputėlį paaugs. Žinoma, tuo metu jam diegliai varstė pilvuką ir visą mėnesį naktį miegojau ne daugiau kaip po porą valandų. O dabar, taip paprastai, jie jau eis į vidurinę.

– Dar ne dabar. Dar vieni metai.

– Žinau. Tačiau vis tiek jaudinuosi.

– Kodėl?

– Supranti... Sunkus amžius. Vaikai yra tos stadijos, kai pradeda suprasti suaugusiųjų pasaulį, tačiau neturi suaugėliškos brandos, kad susidorotų su viskuo, kas vyksta aplink. Pridėjus visas pagundas, tą faktą, kad jie liaujasi tavęs klausę, ir paauglystės nuotaikas, aš pirmoji pripažinsiu, kad šito nelaukiu. Tu mokytoja. Juk supranti.

– Todėl ir mokau antrokus.

– Puikus pasirinkimas. – Melodė pritildė balsą: – Ar girdėjai apie Eliotą Spenserį?