Николас Спаркс: Amžinai tavo

– Ačiū, kad paėmėt.

– Nėra už ką. Sakei, keliauji į Hamptoną?

– Jeigu tai ne per toli.

– Visai pakeliui.

Išsukęs iš miško paruošų keliuko ir šį tą sutvarkęs, Tibo išlindo į kelią kaip tik tuo metu, kai merginos suko į važiuojamąją dalį. Džiaugdamasis, kad Dzeusas šalia, jis iškėlė nykštį, ir jos sustojo kone akimirksniu.

Kartais viskas klostosi būtent taip, kaip tikiesi.

Nors apsimetė kitaip, jas tris jis iš tikrųjų jau matė anksčiau tą rytą, kai jos atvažiavo – jis buvo įsikūręs vos už nediduko kauburio prie kranto – tačiau suteikė joms pageidaujamo privatumo, vos merginos pradėjo nusirengti. Jo supratimu, studenčių elgesys buvo visiškai nekaltas, jos niekam nekenkė; be Tibo, čia jos buvo vienut vienutėlės, o jis neketino slampinėti ir spoksoti. Kam rūpi, ar jos nusimetė drabužius, ar, jei jau taip, apsivilko viščiukų kostiumus? Tai visiškai ne jo reikalas, jis ketino šitaip manyti ir toliau – kol pamatė Hamptono apygardos šerifo departamento automobiliu atvažiuojantį šerifo pavaduotoją.

Pro priekinį stiklą jis gerai įsižiūrėjo į šerifo pavaduotoją ir vyriškio išraiškoje pastebėjo kažką negera . Sunku pasakyti, kas tiksliai tai buvo, Tibo nesiruošė dabar to analizuoti. Jis apsuko ratą, prasibrovė pro medžius ir pasirodė kaip tik laiku, kad pamatytų, kaip šerifo pavaduotojas prieš tyliai uždarydamas automobilio dureles tikrina fotoaparato atminties kortelę. Paskui stebėjo, kaip pareigūnas sėlina link kauburio. Tibo kuo puikiausiai suprato, kad šerifo pavaduotojas gali veikti ir oficialiai, tačiau vyras priminė džiovintos jautienos gabalo tykantį Dzeusą. Kažkaip pernelyg susijaudinęs dėl viso to reikalo.

Tibo su Dzeusu pasiliko kur esą, laikėsi pakankamo atstumo, kad šerifo pavaduotojas jų neišgirstų, o likusi plano dalis paskui klostėsi tarsi savaime. Jaunuolis suprato, kad tiesiogiai užsipulti neverta – šerifo pavaduotojas tvirtins neva rinkęs įkalčius. O jo žodžio svarumas prieš nepažįstamojo žodį bus neįveikiamas. Apie bet kokius fizinius veiksmus taip pat nevertėjo nė svarstyti, labiausiai todėl, kad būtų kilę daugiau rūpesčių nei naudos, nors jis būtų mielai susikibęs su tuo uniformuotuoju vienas prieš vieną. Laimei – arba, tikriausiai, nelaimei, nelygu kaip pažiūrėsi – pasirodė mergina, šerifo pavaduotojas supanikavo, o Tibo pastebėjo, kur nukrito fotoaparatas. Kai pareigūnas su mergina nuėjo link likusios draugijos, Tibo fotoaparatą pakėlė. Dabar galėjo paprasčiausiai nueiti, tačiau tą tipą reikėjo pamokyti. Ne itin stipriai, tik tiek, kad merginų garbė liktų nepaliesta, Tibo galėtų traukti savo keliu, o šerifo pavaduotojo diena būtų sugadinta. Štai kodėl jis grįžo ir pradūrė visureigio padangas.

– Oi, prisiminiau, – tarstelėjo Tibo, – tarp medžių radau jūsų fotoaparatą.

– Jis ne mano. Lori, Džene, ar kuri pametėt fotiką ?

Draugės papurtė galvas.

– Vis tiek paimkit, – pasakė Tibo, dėdamas daiktą ant sėdynės, – ir ačiū, kad pavežat. Aš jau vieną turiu.

– Tu nejuokauji? Jis tikriausiai brangus.

– Tikrų tikriausiai.

– Dėkui.

Tibo stebėjo šešėlius, žaidžiančius merginos bruožuose, ir galvojo, kad ji patraukli kaip įprasta dideliame mieste, aštrių bruožų, alyvinės odos, rudomis su šviesiai rudais taškeliais akimis. Jis galėjo įsivaizduoti, kad žiūri į ją valandų valandas.

– Klausyk, o ką veiksi šį savaitgalį? – paklausė Eimė. – Mes važiuojam prie jūros.

– Labai malonu, bet negaliu.

– Lažinuosi, keliauji susitikti su savo mergina, tiesa?

– Kodėl taip sakai?

– Tu panašus į tokį.

Tibo prisivertė nusigręžti.

– Kažkas panašaus.

_______________

* Džonas Karsonas (John William “Johnny” Carson, 1925–2005) – garsus JAV televizijos laidų vedėjas ir komedinis aktorius.

2

Tibo

Keista pagalvojus, kaip netikėtai gali pasisukti žmogaus gyvenimas. Dar prieš metus Tibo būtų stverte stvėręs galimybę praleisti savaitgalį su Eime ir jos draugėmis. Tikriausiai būtent to jam ir reikėjo, tačiau kai jos išmetė jį prie pat Hamptono ribų stipriai slegiant rugpjūčio popietės kaitrai, jis pamojavo atsisveikindamas ir pajuto keistą palengvėjimą. Iš išorės stengdamasis atrodyti normalus labai išsenki.

Iškeliavęs iš Kolorado jau prieš kelis mėnesius jis sąmoningai nepraleido daugiau nei kelių valandų su kuo nors, vienintelė išimtis buvo nusenęs pienininkas kiek į pietus nuo Litl Roko, šis leido jam miegoti nenaudojamame miegamajame antrame aukšte po vakarienės, per kurią ūkininkas kalbėjo tiek mažai, kiek ir jis. Jokių klausimų, jokių pasmalsavimų, jokių atvirų užuominų. Tik kasdieniškas priėmimas, kurio Tibo kalbėjimu nelaikė. Atsidėkodamas Tibo praleido kelias dienas padėdamas suremontuoti tvarto stogą, kol galų gale pasuko į kelią su prikrauta kuprine. Dzeusas gūrino įkandin.

Išskyrus kelionę su merginomis, visą kelią jis nuėjo pėsčiomis. Išmetęs buto raktus prie valdytojo kontoros kovo viduryje jis numynė aštuonias poras batų, daugiausia stiprinosi PowerVars ir vandeniu įveikdamas ilgus, vienišus ruožus tarp miestų, o kartą Tenesyje suvalgė penkias aukštas sklindžių krūvas, nes beveik tris dienas keliavo be maisto. Kartu su Dzeusu jis traukė per pūgą ir audrą su kruša, netoli Talsos Oklahomoje horizonte matė tornadą, dukart vos nenutrenkė žaibas. Ne vieną kartą darė lankstą vengdamas pagrindinių kelių, o kartais ilgindavo kelionę tik iš įgeidžio. Paprastai eidavo, kol pavargdavo, o besibaigiant dienai imdavo ieškotis vietelės stovyklai, bet kur, kur, jo nuomone, jam ir Dzeusui niekas netrukdys. Rytais jie leisdavosi į kelią dar neišaušus, kad niekas nepastebėtų. Iki šiol niekas jų netrikdė.

Jis manė, kad vidutiniškai sukaria dvidešimt mylių per dieną, nors niekada specialiai nesekė nei laiko, nei atstumo. Tai nebuvo kelionė įprasta to žodžio prasme. Jis įsivaizdavo, kad kažkam gali atrodyti, jog jis eina norėdamas aplenkti prisiminimus apie paliktą pasaulį, o tai skambėjo poetiškai; kiti, galbūt, norės tikėti, kad jis eina paprasčiausiai dėl pačios kelionės. Tačiau nei viena, nei kita nebuvo tiesa. Jam patiko eiti ir jis turėjo kur eiti. Paprasčiausiai. Jam patiko eiti tada kai nori, norimu greičiu į tą vietą, kurioje norėjo būti. Ketverius metus vykdžius įsakymus kariuomenėje šitokia laisvė atrodė patraukli.

Jo motina nerimavo, tačiau motinos visada šitaip elgiasi. Bent jau jo motina. Kas kelias dienas jis paskambindavo pranešti, kad viskas einasi gerai, ir paprastai pakabinęs ragelį pagalvodavo, jog elgiasi nesąžiningai. Per pastaruosius penkerius metus jis beveik neviešėjo namuose, ir prieš kiekvieną iš trijų kelionių į Iraką telefonu išklausydavo motinos paskaitą nekrėsti kvailysčių. Kvailysčių jis ir nekrėtė, tačiau ne vieną kartą buvo per plauką nuo žūties. Nors motinai jis niekada apie tai nepasakojo, ji skaitė laikraščius. „O dabar šitai, – sielojosi motina naktį prieš jam išeinant. – Man visa tai atrodo kvailystė.“

Gal taip ir buvo. Jis dar nebuvo tikras.

– Ką manai, Dzeusai?

Šuo grįžtelėjo išgirdęs savo vardą ir žengtelėjo šeimininko pusėn.

– Taip, žinau, tu išalkai. Anokia čia naujiena.

Tibo stabtelėjo aplūžusio motelio automobilių stovėjimo aikštelėje miesto pakrašty. Ištraukė dubenėlį ir šunų maisto likučius. Dzeusui pradėjus lapnoti Tibo apsidairė.

Hamptonas jokiu būdu nebuvo blogiausia jo matyta vieta, tačiau nebuvo ir geriausia. Miestelis buvo įsikūręs Pietų upės pakrantėje, maždaug už trisdešimt penkių mylių į šiaurės vakarus nuo Vilmingtono ir pakrantės, ir iš pirmo žvilgsnio jis, regis, niekuo nesiskyrė nuo tūkstančių pietuose išsibarsčiusių savimi patenkintų ir apsirūpinančių darbininkiškų bendruomenių, menančių istoriją ir besiilginčių buvusios garbės. Eismo srautą link tilto, kuris jungė du upės krantus, reguliavo pora šviesoforų, tabaluojančių ant nukarusių laidų, o abipus pagrindinio kelio kokią pusę mylios kūpsojo vienas prie kito prisispaudę žemi plytiniai pastatai, su ant priekinių langų prilipintais firmų pavadinimais, kviečiančiais pavalgyti, išgerti ar nusipirkti įrangos. Šen ten augančių senų magnolijų pūpsančios šaknys buvo iškilnojusios šaligatvį. Tolumoje jis matė senamadišką kirpėjo iškabą – baltai ir raudonai spirale nudažytą kartelę, kartu su būtinai priešais ant suolelio sėdinčiais seniais. Jis nusišypsojo. Tai nuostabu, tarsi šeštojo dešimtmečio fantazija.