Carmen Rodrigues: 34 tavo dalys

– Ele, turiu iš čia važiuoti. – Paliečiau jai ranką, suėmiau už riešo ir pasūpavau, kaip vaikystėje, kai liesti vienam kitą buvo visai jauku.

Elei už nugaros Tomis tarė:

– Džeikai, tavo dėdė nekantrauja. Rodos, jis tranko vairą ir keikiasi.

Pažvelgiau į dėdę. Jis tikrai trankė vairą sugniaužtu kumščiu.

– Džeikai? – žengtelėjo artyn mama.

Jai po akimis juodavo ratilai, įrodymas, kad yra nuolat pagiringa. Sara irgi prisiartino. Mudviejų žvilgsniams susitikus, prisiminiau praėjusį vakarą, kai ji užsuko pas mane ir pasakė norinti pasikalbėti. Ji buvo susikišusi rankas į džinsinių šortų kišenes. Prisiminiau, kaip išvydęs jos lieknas šlaunis, aptemptas džinsiniu audiniu, panorau ją paliesti, bet šito nepadariau, net ir tada, kai ji intymiai uždėjo ranką man tarp menčių.

Sara buvo nenuspėjama, jos elgesys priminė audringą jūrą. Kai manydavau, kad banga atslūgo, ji vėl atsirisdavo, bangos ketera iškildavo iki blausaus melsvo dangaus. Kaskart atūždavo aukštesnė ir baisesnė. Vis dėlto būdavo dienų, kai aš trokšdavau, kad jos pirštai švelniai paliestų man dilbį ar pakasytų tarpumentę. Puikiai prisimenu, ką pajutau, kai ji uždėjo delną man ant sprando. Kaip švelniai pirštais sukdavo ratus, kol mano galva nusvirdavo ir aš trumpam visiškai pasiduodavau.

Galbūt todėl praėjusį vakarą, kai ji mane palietė, leidausi nunešamas jos artumo bangos. Tačiau kai Sara tvirtai prabilo tikinti, jog ateityje mudu būsime drauge, pasitraukiau. Tiesa ta, kad ja nepasitikėjau. Kaip būčiau galėjęs? Netgi dabar, po visko, kas nutiko tarp mudviejų per pastaruosius penkerius metus, ji stovėjo čia, laikydama mano geriausio draugo ranką.

Elė švelniai man spirtelėjo ir aš vėl atsigręžiau į ją. Jos paakiai buvo pamėlę nuo miego stokos. Sesuo ištraukė riešą ir tarė:

– Džeikai, pasakyk, kad šito nepadarysi. Pažadėk nepadaryti.

– Ko nepadaryti? – paklausiau, bet supratau, kad sesuo kalba apie Sarą.

Ji norėjo, kad laikyčiausi nuo jos kuo toliau. Kad nutraukčiau mūsų draugystę. Sesuo žinojo, kad nemoku elgtis su merginomis.

– Nagi, Džeikai. – Ji nudūrė akis į žolę ir ilgi šviesūs plaukai užkrito ant veido.

Supratau, jog Elė verkia. Neprisiminiau, kada paskutinįkart ją tokią mačiau. Geriau pasirausęs atmintyje atgaivinau vasaros dieną, kai seseriai buvo vienuolika. Ji atėjo pas mane kūkčiodama, aš suėmiau drebančias jos rankas, o ji papasakojo, ką jai padarė Evanas, pirmasis mūsų subingalvis patėvis.

– Liaukis, Ele. – Priėjau arčiau, bet neapkabinau sesers. – Neverk.

Ji nusijuokė ir nusišluostė akis berankovės palaidinukės kraštu, ant plono audinio liko juodo tušo ruožai. Elė tarė:

– Viešpatie! – Paskui garsiau pridūrė: – Viešpatie! Tik šito trūko. Elgiuosi kaip suknista mažvaikė. – Ir dar smarkiau apsiašarojo.

Prisitraukiau ją ir laikiau, kol nustojo spurdėti. Jos ašaros sudrėkino man kaklą.

Elė sukuždėjo:

– Ar sugrįši, jei man tavęs prireiks?

– Žinoma. – Dar stipriau ją apglėbiau ir svarsčiau, ar Elė suprato, kaip labai ja rūpinausi tuos pastaruosius dešimt metų, kai mus paliko tėvas. Kaip kartais naktimis sapnuodavau košmarus – juose Evanas ją grabinėdavo ir skaudindavo.

Elė tarė:

– Tu man pažadėjai. Sugrįši, jei man tavęs prireiks.

– Pažadu, Ele. Tikrai.

Sara mudu stebėjo. Mudviejų žvilgsniams susikryžiavus, gnybtelėjo širdį – tą skausmą visad jusdavau, kai ji būdavo šalia. Skausmą kėlė žinojimas, kad kartais tai, ko aš noriu, nėra tai, ko man iš tiesų reikia. Tik neišmaniau, kaip iš viso to išsikapanoti.

Dėdė vėl spustelėjo garsinį signalą, suburzgė variklis. Elė atsitraukė. Paskui tarė:

– Verčiau eik. – Tada nusuko akis ir išsitraukė dar vieną cigaretę.

Aš ją pridegiau žiūrėdamas, kaip sesuo užsikiša už ausų plaukus. Kelios sruogos prilipo prie ašaroto veido. Vengdama mano akių Elė pasakė:

– Džeikai, aš tave myliu.

Nudelbęs žvilgsnį atsakiau:

– Aš žinau, Ele. Žinau.

3.

Šiuose namuose tvyro vienatvė.

Aš noriu…

Džesė

PO TO. SAUSIS

Kai Sara grįžo iš ligoninės, mama perkraustė ją iš mūsų bendro miegamojo į svečių kambarį pirmame aukšte. Dabar daug laiko praleisdavau viena, mąstydama. Daug galvojau apie Sarą, apie Elę, apie save – kas esu ir kuo tapsiu ateityje.

Mama mano, kad mes visos – jos dukros – esame skirtingo būdo. Sara – karštakošė. Megė – paikoka, Metė – miela ir švelni. O aš mąsli. Bent jau taip nuolat tvirtina mama: Džese, tu tiek daug mąstai! Kaip aš susilaukiau tokios mąslios dukters?

Vis dėlto iki Elės mirties man patiko ne tik mąstyti. Mėgau plepėti su draugėmis prie savo namo, eiti į kiną ar kaip pašėlusi bėgti lenktynių su geriausia drauge Lola. Iki Elės mirties dažnai apsimesdavau esanti kitokia, ne tokia… mąsli. Tačiau dabar, regis, apsimetinėti nebeliko prasmės.

Manau, mirus pažįstamam žmogui, tu irgi pasikeiti – tarsi kokia antgamtiška būtybė ateina į tavo kambarį ir milžiniškomis, antgamtiškomis rankomis pakeičia tavo DNR.

Sykį bandžiau paaiškinti tai Lolai, bet draugė pažvelgė į mane kaip į puskvaišę. Tada paklausė, kodėl staiga taip sulysau, tapau vos ne kaip jaunutė Keitė Mos. Lola netgi išsitraukė rašiklį ir paprašė atskleisti savo dietos paslaptis . Pridūrė kasdien ilgai bėgiojanti, bet niekaip nepajėgianti įsprausti apskritų klubų į antro dydžio džinsus, tokius įsivaizdavo turinti mūvėti.

Atsakiau ne iš karto. Paskui išdrožiau Lolai tiesą:

– Mano dieta paprasta, tokia paprasta, kad nereikia nė užsirašinėti. Išvemk, ką suvalgei, o jei gali, iš viso nieko neimk į burną.

Niekada nebuvau pasakiusi šito garsiai. Todėl laukiau, kol Lola suvoks mano žodžių rimtumą, bet draugė tiesiog pabarbeno man į galvą pūkučiu puoštu mėlynu rašikliu ir tarė:

– Tai puiku!

Daugiau Lola apie dietą nebeužsiminė. Vis dėlto pastebėjau, jog kitą mėnesį ji numetė penkis svarus.

Aš netekau penkiolikos, tačiau, be Lolos, niekas tuo nesidomėjo. Tikriausiai todėl, kad mama labai rūpinosi Sara, tėtis labai rūpinosi mama, Megė su Mete labai rūpinosi savimi, todėl nė vienas neatkreipė dėmesio į nykstantį mano kūną.

Man tai buvo nė motais, jaučiausi gerai. Nekamavo jokios bėdos. Tikrai nesiskundžiau valgymo sutrikimais. Nemaniau esanti stora. Nenorėjau pavirsti ir džiūsna. Negalvojau, kad taip sulysusi atrodau gerai, bet nieko negalėjau nei padaryti, nei pakeisti.

Kai ką nors suvalgydavau – jei apskritai ką nors valgydavau – skrandis atsisakydavo priimti maistą. Jame tiesiog nebuvo vietos. Tikriausiai todėl, kad mano pilvas buvo prikimštas paslapčių.

Sarai grįžus iš ligoninės, namie slankiojome kaip šešėliai. Per šeimos pietus valgomajame kalbėdavome labai atsargiai, neliesdami skaudžių temų. Ant pirštų galų tipendavome koridoriumi, kad Sara pro svečių kambario duris neišgirstų mūsų žingsnių. Net atėjus Lolai vaikščiojau labai tyliai. Draugė, eidama paskui, nusikvatojo.

– Kodėl taip lėtai pėdini? – Ji kumštelėjo man į nugarą ir aš vos vos užkliudžiau stalą. Net toks menkas triukšmas mane pribloškė. Kilo bjauri pagunda trinktelėti draugę veidu į sieną, bet greitai nustūmiau tokią mintį šalin. Tokia jau ta Lola, nėra ko imti į galvą.

Kai pasiekėme antro aukšto laiptų aikštelę, stabtelėjau ir giliai įkvėpiau.

– Viešpatėliau, – nusistebėjo Lola, – ar stypsosim čia visą amžinybę? – Ji stumtelėjo mane už peties ragindama žingsniuoti toliau.