Carmen Rodrigues: 34 tavo dalys

– Sara, – vėl prabyla tėtis. Jis nedrąsiai šypsosi. – Rytoj grįši namo. Juk džiaugiesi, ar ne?

Išklausiusi jo linkteliu. Turiu parodyti tėvams, kad esu sąmoninga. Šis žodis labai svarbus jaunimo psichiatrijos skyriuje. Jei nereaguosiu, iš čia neištrūksiu. Todėl sąžiningai atsakinėju į klausimus ir stengiuosi nuslėpti, kad ištisai verkiu. Kalbėti sunkoka, gerklė perdžiūvusi.

– Noriu dalyvauti Elės laidotuvėse ir atsisveikinti, – šiuos žodžius nelengva surikiuoti. Ypač užsiminti apie geriausios draugės laidotuves. Apie atsisveikinimą.

Stoja nejauki tyla, bet netrukus tėvai ją išsklaido. Jie susižvelgia ir grąžo rankas. Tėtis atsikrenkščia.

– Sara, – taria jis. – Sara, deja, tai neįmanoma…

Mama švelniai paglosto man skruostą ir sako:

– Brangute… – Kreipinys labai švelnus, vos ne kaip malda.

Tada tėtis priduria:

– Sara…

– Aš klausau, – tariu. Manau, šitai jie nori išgirsti.

Tačiau tėtis vengia mano žvilgsnio. Jis žiūri pro langą – lauke auga bukas. Aš irgi pažvelgiu į medį. Jo šakos kyla į dangų kaip daugybė maldaujančių rankų. Kai atsigręžiu, tėtis žiūri į mane. Jis greitosiomis persibraukia akis. Tada kreipiasi į mamą, tarsi nežinodamas, ką sakyti.

– Serena…

– Glenai… – Mama uždeda ranką jam ant sprando. Šį žmogų ji supranta geriausiai, ne taip kaip mus, savo vaikus. Turbūt mes jai esame paslaptis. – Tiesiog pasakyk jai.

Tėtis pažvelgia man į akis. Jis paliečia delnu man viršugalvį. Jo ranka tokia didelė, kad uždengia man visą galvą. Pasijuntu saugi, iš jo stiprių pirštų galiukų sklinda jėga, suteikianti man tvirtybės. Jis sako:

– Elė buvo kremuota. Pelenai buvo išbarstyti šiandien, o jos motina kažkur išvyko nusiraminti.

Tylą sudrumsčia kūkčiojimas. Po valandėlės suvokiu, jog kūkčioju aš. Prisiverčiu liautis. Pasakau tėvams, kad man labai gaila.

– Viskas bus gerai, – guodžia mane tėtis.

– Tu atsigausi, tik prireiks laiko, – priduria mama.

Paskui visi ilgai tylime. Tylime, kol tampame ramia, tobula šeima kaip nuotraukoje: gera mamytė, geras tėtis, gera dukrelė. Toje tyloje dingteli, kad esama daugybės kelių žmogui numirti, bet likti gyvam.

2.

Tais metais, kai mus paliko tėtis, priglausdavau ausį prie sienos, skiriančios mūsų miegamuosius, ir klausydavausi tylaus tavo verksmo.

Džeikas

PO TO. LAPKRITIS

– Tu nieku gyvu negalėjai žinoti, – sako mama.

Kai grįžau namo iš Niujorko universiteto, kai palydėjau ją į lavoninę, kai mama suleido dailius nagus man į delną, kai pasirengėme laidotuvėms, kai apžiūrėjome mano sesers kūną. Tada mama galiausiai pažvelgia į mane ir taria:

– Džeikai… – Paskui nervingai baksteli koja į sofos kraštą ir nusuka akis.

Jos akys pasruvusios krauju, bet ji buvo kaip retai pasitaikydavo blaivi, gal dėl to ir dėl sielvarto jos rankos dreba, cigaretės pelenai byra ant smėlio spalvos kilimo ir nukloja jį plonu pilku sluoksniu. Ji pakartoja:

– Tu nieku gyvu negalėjai žinoti. – Paskui užsideda ant veido šaltą kompresą.

Nukreipiu žvilgsnį Elės kambario pusėn. Durys užrakintos, tarsi mama būtų norėjusi užrakinti prisiminimą tos nakties, kai Tomis aptiko atšalusį ir bedvasį Elės kūną ant miegamojo grindų. Iš dalies palengvėja, kad negaliu įeiti į sesers kambarį, bet, antra vertus, knieti išlaužti duris ir paliesti jos gyvenimo nuolaužas.

Mama pasislenka arčiau ant sofos ir uždeda drėgną ranką ant manosios. Kaip įpratęs, stengiuosi nesusigūžti. Neprisipažįstu, kad žinojau, jog Elei blogai . Neprisipažįstu, kad tai mano kaltė . Užuot taip padaręs, žiūriu, kaip mama akimis naršo kambarį, tarsi ieškodama atramos, inkaro, kuris ją prilaikytų. Ir galvoju, kaip dreba jos balsas, gergždžia lyg lėtai besisukantis apžvalgos ratas.

– Noriu klykti, – tyliai sako mama, bet aš žinau, kad ji neduos jausmams valios.

Ji tiesiog šito nemoka. Ji – medikė, motina ir alkoholikė, tačiau, nors ir kaip būtų keista, niekada nėra pakėlusi balso ant manęs, sesers ar vieno iš trijų savo pusgalvių vyrų. Mama išgyvena skausmą viduje, todėl jis turi būti toks juodas ir nematomas kaip užkastos nuodingosios atliekos.

Mama atsikrenkščia.

– Tavo tėvas rytoj atvyks į apeigas. Mes palaidosime Elės pelenus po medžiu, prie krioklių, kuriuos ji taip mėgo vaikystėje, – mamos balsas susilpnėjo, ėmė lūžinėti kaip sudžiūvę lapai. Ji mėgino atgauti kvapą, bet aš nepasukau galvos. – Ar prisimeni Krintančius Krioklius?

Paėmiau jos ranką ir pasakiau:

– Mama, tai gera vieta. Tikrai gera vieta.

Tada ji pravirko. Atrėmė į mane petį, jos ašaros sudrėkino mano marškinių apykaklę. Iš mamos lūpų išsprūdo gaili aimana. Laukiau, kol ji išsilies visu smarkumu, ims suktis po kambarį ir tarsi įkapės užklos mūsų pečius. Tačiau aimana virto tyliu inkštimu, lyg kas būtų pritildęs radiją. Galiausiai inkštimas liovėsi, bet verksmas – ne. Mama kūkčiojo be garso.

PRIEŠ TAI. BIRŽELIS

Iš U-Haul išmetamojo vamzdžio pliūptelėję tiršti juodi dūmai nudegino man kojas, o Elė susiraukė ir ėmė mosikuoti lieknomis rankomis. Atsisveikinau su ja išvykdamas į koledžą, ji buvo susinervinusi, ką tik baigė traukti cigaretę. Sesuo numetė nuorūką ant žemės ir sutrynė ją sandalo nosimi. Tada tarė:

– Ar negalėjai įstoti į koledžą kur nors arčiau? Kodėl pasirinkai studijuoti taip toli? Kodėl į Niujorką?

– Ele, prašau liautis.

– Tiesiog nesuprantu, kodėl išvažiuoji anksti. Juk galėjai palaukti iki rugpjūčio kaip kiti?

– Todėl, kad turiu lankyti vasaros paskaitas, – atsakiau. – Pati žinai, jog šitai man buvo pranešta.

Elė tylėjo, nes suprato, kad sakau tiesą. Puikūs stojamojo testo rezultatai ir gera esė užtikrino man vietą Niujorko universitete, bet priėmimo komisijos netenkino baigiamųjų egzaminų vidurkis, todėl man buvo liepta lankyti vasaros paskaitas, kad pasiekčiau reikiamą lygį. Elė tik nenutuokė, su kokiu pasitenkinimu ruošiausi išvykti anksčiau.

Dėdė nekantriai laukė automobilyje. Žvilgtelėjau į jį, į neseniai skustą galvą, į skaidrias akis ir prisiminiau, kaip vos prieš metus po atostogų aptikau jį sukniubusį ant virtuvės stalo. Jis buvo girtas ir nepajėgė vairuoti, rankoje gniaužė sutrintą cigaretę.

Prisilakęs dėdė būdavo tikras sutrius – tada, kai jis išeidavo iš rikiuotės, galėdavau jam atkeršyti. Įremti koją prie pat lūpų. Prispausti bato padą prie rausvos odos. Jis nepabusdavo. Taigi įkišdavau ranką į jo užpakalinę kišenę ir nukniaukdavau pinigus. Paskui nuvažiuodavau dviračiu į knygyną. Nusipirkdavau komiksų knygutę ar kompaktinę plokštelę. Grįžęs rasdavau jį ten pat, užvirtusį ant stalo, sugniaužtomis rankomis.

Dabar dėdė buvo blaivus. Nuo tada, kai susipažino su antrąja žmona Matilda. Jis vėl spustelėjo garsinį signalą, jo žvilgsnis bylojo: Nagi, judinkis. Paskui išsikišo pro langelį ir suriko:

– Džeikai, paskubėk!

– Man metas. – Pažiūrėjau į liūdnas Elės akis ir per jos petį dirstelėjau į Sarą su Tomiu. Šie stovėjo netoliese susikibę už rankų. Tolėliau už jų lūkuriavo mano mama su savo vyru, – trečiuoju, ir, tikiuosi, paskutiniuoju subingalviu.

Rodos, pamatęs Tomį su Sara, savo mamą su tuo šikniumi, turėjau trokšti kuo greičiau pradingti, bet tą akimirką supratau, kad išvykti kur kas sunkiau, negu įsivaizdavau. Vis dėlto magėjo išvažiuoti – galiausiai ištrūkti iš šios makalynės. Pamiršti miglotus santykius su Sara. Tas valandėles, kurios, regis, buvo tikros, bet ištirpo atmintyje. Pabėgti nuo Elės išgyvenimų, jos blogos nuotaikos ir troškimo susinaikinti. Nuo nesusipratimų su Tomiu, nes praėjusiais metais jis ėmė susitikinėti su Sara.